Gyvename keistoje saulės sistemoje. Keista ją daro du dalykai. Pirmasis yra tas, kad saulės sistema chaotiška. Mokslininkai iš senovinių klimato kaitos ciklų nustatė, kad saulės sistemos planetų orbitos yra chaotiškos. Todėl tolimoje ateityje Žemė gali susidurti su Marsu. Izaokas Niutonas yra pastebėjęs: „Aš galiu apskaičiuoti dangaus kūnų judėjimą, bet ne žmonių kvailumą.“ Jis turėjo omenyje, kad jei žmonės gali elgtis nenuspėjamai, planetos, priešingai, sklando erdvėje orbitomis, apibrėžtomis griežtais fizikos dėsniais. Bet šis požiūris keičiasi ir nauji tyrimai palaiko sudėtingesnį planetų judėjimo vaizdą.
Viskonsino universiteto (JAV) mokslininkas Stivenas Majersas (Stephen Meyers) pastebi: „Atradome tiesioginį tikrą vienareikšmį geologinį įrodymą, patvirtinantį mintį, kad saulės sistema yra chaotiška.“ Sakydamas „chaotiška“, Majersas neturi omenyje, kad planetos kaip musės zvimbia aplink. Jis kalba matematine žodžio prasme, kai sudėtingos sistemos ateities būsena stipriai priklauso nuo jos pradinių sąlygų. Šiuo atveju tai reiškia, kad tariamai atsitiktinis planetos orbitos pokytis gali atsirasti dėl subtilių gravitacinių sąveikų tarp saulės sistemos objektų. Reiškinys primena gerai žinomą chaoso teorijos kūrėjams drugelio efektą, kurio idėja yra tokia: drugelio suplasnojimas virš Indijos vandenyno dėl netiesinių sąveikų gali įtakoti oro pokyčius Europoje ar Amerikoje.
Majersas su bendradarbiais chaotiško planetų judėjimo patvirtinimą įžvelgė tirdamas Kolorado uolų formavimąsi. Jos formavosi iš nuosėdinių sluoksnių, sugulusių tada, kai didelė jūra dengė Šiaurės Amerikos lygumas. Šie sluoksniai saugo reguliarių klimato pokyčių duomenis, kurie buvo sukelti Žemę pasiekiančios saulės energijos fluktuacijų dėl jos orbitos kitimo.
Per maždaug 50 milijonų pastarųjų metų Žemės orbita kito tarp labiau apskritiminės ir labiau eliptinės kas 2,4 milijono metų, kartu sukeldama ir klimato pokyčius. Datuodami Kolorado uolas įvairiais metodais, Majersas su bendradarbiais nustatė, kad prieš maždaug 85 milijonus metų šis kitimo ciklas buvo 1,2 milijonai metų. Ciklas pasikeitė, nes Marsas ir Žemė truktelėjo vienas kitą, kaip kad galima tikėtis chaotiškoje sistemoje. Atradimas aprašytas žurnale „Nature“ (Theory of chaotic orbital variations confirmed by Cretaceous geological evidence).
Anot Majerso, iš šių rezultatų galima padaryti keletą išvadų. Viena jų, kad jie padės mokslininkams nustatyti senų uolų amžių ir suprasti ryšį tarp Žemės orbitos pokyčių ir klimato. Bet kita potenciali išvada yra labiau nerimą kelianti: yra maža tikimybė, kad po milijardų metų Marsas gali atsitrenkti į Žemę. „Tai dramatiška Žemei baigtis, kuri būtų chaoso pasekmė,“ – pastebi Majersas. Bet toks yra gyvenimas – arba jo pabaiga – chaotiškoje saulės sistemoje.
Antrasis dalykas, kuris saulės sistemą daro keista yra planetų išsidėstymas. Astronomai surado, kad kitų žvaigždžių sistemos taip pat turi panašaus dydžio kaip Žemė egzoplanetas, tačiau labai skirtingas nuo mūsų planetos. Kuo daugiau astronomai tiria kitas planetas, tuo labiau jie supranta, kad mūsų saulės sistema yra paslaptinga. Yra keletas dalykų, kurie saulės sistemą daro tokia. Monrealio universiteto astrofizikė Loren Veis (Lauren Weiss) sako: „Mes turime planetą milžinę. Tik apie 10 proc. į saulę panašių žvaigždžių turi milžines planetas. Ir dar mažiau turi dvi milžines planetas.“ Šalia milžino Jupiterio ir mažesnio milžino Saturno, turime mažytį Merkurijų, tik kiek didesnį už Žemės Mėnulį. Didelių ir mažų planetų rikiuotė yra keista. Jeigu mūsų saulės sistema yra keista, kaip atrodo tipiška kitų saulių sistema? Veis su bendradarbiais nukreipė savo teleskopus į 355 žvaigždžių sistemas, kurios turi mažas egzoplanetas. Jie surado, kad dauguma planetų yra mažesnės už saulės sistemos planetas milžines. Anot Veis, planetų milžinių buvimas šalia mažos Žemės yra keistenybė. Bet šios milžinės saugo Žemę nuo didelių meteorų smūgių, savo gravitacija nukreipdamos juos į save. Be to, saulės sistemos planetos gražiai išsirikiavę, kaip žirniai ankštyje.
Ieškodami tinkamų gyvybei pasaulių ir tikėdamiesi rasti Žemės dydžio planetą tinkamoje gyvybei kosmoso zonoje – ne per arti žvaigždės, bet ir ne per toli – reiktų turėti omenyje, kad „jeigu rastume Žemės dydžio planetą, reiktų ieškoti kitų planetų apie tą žvaigždę,“ – pastebi Veis, nes galėtų būti daugiau žirnių ankštyje.
Autorius yra fizikas, habilituotas fizinių mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, profesorius
Veidaknygė
