Visi savo gyvenime matome ir patiriame daug blogio. Blogio problema yra filosofinis klausimas: kaip blogis gali egzistuoti kartu su visagalio mylinčio Dievo egzistavimu, kaip dievybė leidžia klestėti pasaulyje kančiai ir nedorumui?
Šis klausimas kelia loginį prieštaravimą: jei Dievas yra visažinis, jis žino apie blogį; jei jis yra visagalis, jis gali jam užkirsti kelią. Taigi blogis neturėtų egzistuoti.
Natūralų blogį sukelia nežmoniški reiškiniai (uraganai, žemės drebėjimai, ligos). Kodėl Dievas sukūrė pasaulį su niokojančiais reiškiniais?
Moralinis blogis yra žmogaus veiksmų (žmogžudystės, vagystės, priespauda) rezultatas. Jis susijęs su žmogaus laisva valia ir moraline atsakomybe ir kelia klausimą, ar Dievas galėjo sukurti būtybes, nedarančias blogio.
„Stars Insider“ rašo, kad filosofai ir teologai sugalvojo įvairių argumentų, kodėl kančia ir blogis egzistuoja kartu su visagale ir mylinčia dievybe. Tai žinoma kaip teodicėja (žmogaus tikėjimas Dievu, nesiejant jo su blogiu ir kančia).
Viena iš teodicėjų teigia, kad blogis yra Dievo duotos žmonėms laisvos valios pasekmė. Laisva valia vertinga, bet leidžia moralinį blogį.
Kita teodicėja teigia, kad Dievas leidžia egzistuoti blogiui, nes jis padeda dvasiniam augimui. Per kančias ir sunkumus žmogus stiprėja ir vystosi, todėl blogio egzistavimas yra būtinas aukštesniam moraliniam ir dvasiniam tikslui.
Šv. Augustinas teigė, kad Dievas sukūrė tobulą pasaulį, bet blogis įžengė per žmogaus laisvą valią. Ši teodicėja Dievo kaltę nukreipia žmonėms.
Graikų vyskupas Irenėjus (130 m. e. m.) pasaulį laikė netobulu kūriniu, kuriame žmonės auga link moralinės ir dvasinės brandos. Blogis ir kančia yra būtini šio augimo etapai, leidžiantys žmonėms laisvai pasirinkti gėrį ir priartėti prie Dievo.
Blogio problema meta iššūkių Dievo gerumui. Kai kurios teodicėjos teigia, kad negalime suprasti Dievo tikslų, kad kančia veda į didesnes gėrybes, kad kai kurias blogybes Dievas leidžia, nes jos veda į didesnį gėrį. Sunkumai gali išsiugdyti dorybes – užuojautą, kantrybę ir drąsą, kurios gali nepasireikšti, jei žmonės gyventų pasaulyje be kančių.
Kai kurie teigia, kad žmonės, turėdami ribotas žinias, negali suprasti Dievo plano.
Dar kita teodicėja sako, kad blogis ir kančia galiausiai bus nugalėti pomirtiniame gyvenime. Vokiečių matematikas ir filosofas Gotfrydas Leibnicas teigė, kad Dievas sukūrė pasaulį su blogiu, nes jis leidžia pasiekti didesnes gėrybes, tokias kaip laisva valia ir moralinis tobulėjimas.
Rytų filosofijoje kančia atsiranda dėl veiksmų šiame ar ankstesniuose gyvenimuose, o blogis yra moralinės priežasties ir pasekmės rezultatas.
Budizme kančia laikoma pagrindine egzistencijos dalimi, kurią sukelia prisirišimas, troškimas ir nežinojimas. Kančia įveikiama per asmeninį nušvitimą, o ne dieviškąja atsakomybe.
Kai kuriose religijose kančia laikoma dieviška bausmė už nuodėmę. Šis požiūris pateisina blogį kaip moralinę Dievo valiai nepaklusnumo pasekmę.
Kančios be tikslo, pavyzdžiui, nekaltų vaikų kančios ginčija idėją, kad visas blogis veda į didesnį gėrį arba yra būtinas laisvai valiai.
Ateistai mano, kad blogio egzistavimas yra nesuderinamas su visagaliu Dievu.
Bet man labiau patinka olandų filosofo Barucho Spinozos Dievas, kuris Spinozos lūpomis sakė: „Nustok melstis. Noriu, kad mėgautumeisi savo gyvenimu. Noriu, kad dainuotum, linksmintumeisi ir mėgautumeisi viskuo, ką jums sukūriau.
Nustok eiti į šventyklas, kurias pats pastatei, ir sakyti, kad tai mano namai. Mano namai yra kalnuose, miškuose, upėse, ežeruose.
Liaukitės skaityti šventuosius raštus, kurie neturi nieko bendra su manimi. Jei negalite perskaityti manęs saulėtekyje, kraštovaizdyje, draugų žvilgsniuose, vaikų akyse – nerasite manęs jokiose knygose.
Nustok manęs bijoti. Aš esu meilė.
Nustok prašyti atleidimo. Jei aš tave sukūriau, pripildžiau aistrų, malonumų, jausmų, poreikių ir apdovanojau laisva valia, kodėl turėčiau tave kaltinti, bausti už tai, kad esi toks, kokį aš tave sukūriau?“
Žmogus yra pati beprotiškiausia rūšis. Jis garbina nematomą Dievą ir naikina matomą gamtą, suprasdamas, kad gamta, kurią jis naikina, yra tas Dievas, kurį jis garbina, – rašė Kanados astrofizikas Hubertas Reevesas (Hubert Reeves).
Amerikiečių fizikas Frymanas Daisonas (Freeman Dyson) knygoje „Infinite in All Directions“ (Begalinė visomis kryptimis, 1988) rašė: „Aš nematau skirtumo tarp proto ir Dievo. Dievas yra tai, kuo protas tampa, kai jis atsiduria už mūsų supratimo ribų. Dievą galima laikyti pasauline dvasia.“ Daisono Dievas taip pat neturi nieko bendro nei su blogiu, nei su žmonių kančiomis.
Žmonės gali niekada iki galo nesuprasti Dievo, palikdami vietos tikėjimui ir abejonėms.
Klaida slypi čia: „man labiau patinka”. Daugybė apgavusiųjų save vadovaujasi šia taisykle ir visada daro klaidingas prielaidas.
Dar blogiau yra tai, kad seka sekuliari filosofinė, kiek pagoniška Spinozos mintis: „Nustok melstis. Noriu, kad mėgautumeisi savo gyvenimu. Noriu, kad dainuotum, linksmintumeisi ir mėgautumeisi viskuo, ką jums sukūriau. Nustok eiti į šventyklas, kurias pats pastatei, ir sakyti, kad tai mano namai. Mano namai yra kalnuose, miškuose, upėse, ežeruose….”
——
Kadangi straipsnis yra filosofuojantis, pateiksi kažkiek filosofines sampratas iš Apreiškimo:
130:4.13 (1435.5) Blogis yra santykinė sąvoka. Jis atsiranda stebint netobulumus, kurie pasirodo šešėlyje, kurį meta baigtinė daiktų ir būtybių visata, nes toks kosmosas užstoja gyvąją šviesą – visuotinį amžinųjų Begaliniojo realybių pasireiškimą.
130:4.14 (1435.6) Potencialus blogis yra būdingas neišvengiamam Dievo atskleidimo neužbaigtumui kaip ribotam begalybės ir amžinybės pasireiškimui laike-erdvėje. Tai, kad dalinis egzistuoja užbaigto esatyje, sudaro tikrovės santykinumą; sukuria intelektualaus pasirinkimo būtinybę ir nustato vertybinius dvasinio suvokimo ir reagavimo lygius. Neužbaigta baigtinė Begaliniojo samprata, kurios laikosi laikinas ir ribotas kūrinio protas, pati savaime yra potencialus blogis. Tačiau klydimo augimas, kai nepateisinamai vengiama protingai dvasiškai ištaisyti šiuos iš kilmės įgimtus intelektualius nesuderinamumus ir dvasinius trūkumus, prilygsta tikrojo blogio vyksmui.
130:4.15 (1436.1) Visos statinės, negyvos sampratos potencialiai sudaro blogį. Baigtinis santykinės ir gyvos tiesos šešėlis nuolat kinta. Statiškos sampratos nuolat trukdo mokslui, politikai, visuomenei ir religijai. Statiškos sampratos gali išreikšti tam tikras žinias, tačiau joms trūksta išminties ir jose nėra tiesos. Tačiau nereikėtų leisti, kad santykinumo samprata jus suklaidintų taip, kad jūs negalėtumėte suvokti, jog visata yra koordinuojama vadovaujant kosminiam protui ir kad ją stabiliai kontroliuoja Aukščiausiojo energija ir dvasia.
Tai žydų levitų mintys.
„Aš manau, jog šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta. Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai. Mat kūrinija buvo pajungta tuštybei,– ne savo noru, bet pavergėjo valia, – su viltimi, kad ir pati kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę. Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina.Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime dvasios pradmenis, – ir mes dejuojame, laukdami įvaikinimo ir mūsų kūno atpirkimo.”Rom8
Blogis savaime neegistuoja,nes blogis tai tiesiog yra gėrio,meilės nebuvimas.Nėra tamsos,tai šviesos nebuvimas.Šviesos šaltiniai žinomi,o kas yra tamsos šaltinis?Ir dar.Komentaras paskutiniam sakiniui:Dievo žodis skelbia,kad kas ieško tas randa,beldžiančiam atidaroma.Ir čia gali prasidėti Tikrojo Dievo pažinimas.Spinozos dievas yra filosofinis proto teiginys.