Dabar daug kalbama ir rašoma apie užsienio bendrovių kuriamą dirbtinį intelektą (DI), gilaus savaiminio mokymosi mašinas, tų mašinų rodomą superintelektą ir jo galimas grėsmes žmonijai.
Nesu tikras, kad sperprotingas DI yra didžiausia tiesioginė ateinančių gilaus mokymosi mašinų kartų grėsmė.
Superintelekto sąvoka gali būti ne kas kita, kaip filosofinė „kas jeigu“ hipotezė. Mes tiesiog nežinome, ar tokį dalyką galima sukurti ir ar jis gali išsiplėtoti Žemėje ar kur nors kitur kosmose.
Mes neturime kol kas net įtikinamos kokybinės intelekto teorijos. Gali būti, kad intelektas, kaip ir daugelis gamtos ir kitų fizikinių reiškinių, seka S-pavidalo didėjimo kreivę. Pradžioje jis silpnas, vėliau auga eksponentiškai, po to įsisotina.
Paprasčiausias pavyzdys yra žmonių skaičiaus augimas – pradžioje buvo mažai žmonių, vėliau jų skaičius sparčiai augo, po to tą augimą stabilizuoja maisto ir kiti ištekliai.
Nesunku įsivaizduoti, kad intelektas pradžioje gali taip pat eksponentiškai didėti, bet jis pareikalautų ir mašinų kompleksiškumo, efektyvumo, tarpusavio jungčių ir ryšių bei duomenų perdavimo eksponentinio didėjimo. Nesunku numatyti, kad intelektas, kokį mes dabar pažįstame, turi įsisotinti.
Bet kur yra dirbtinio intelekto S-kreivės eksponentinė dalis? Ar ji yra prieš mus, ar jau po mūsų? Gal mūsų DI mašinos įsisotins greičiau nei mes manome?
Kol kas mes esame gilaus neišmanymo būvyje. Tikėtina, kad žmogaus intelektas jau yra arti universalaus maksimumo. Į iškeltus kausimus atsakymą galėtų duoti tik eksperimentai arba fundamentalios intelekto teorijos sukūrimas.
Tokiu būdu bet kokius samprotavimus apie superprotingus ateivius iš kitų planetų galima laikyti tik provokuojančiomis spėlionėmis. Labiau tikėtina, kad daugiausiai paplitusios intelekto rūšys visatoje bus mašinos-eruditės – dabartinių Google AlphaGo ir jo įpėdiniai.
Verta nerimauti ne tiek dėl superišmanaus DI atsiradimo Žemėje, kiek dėl pakankamai kvailo DI panaudojimo manipuliuojant mūsų informacija, faktais ir suvokiama tikrove. Tai gali būti didžiausia grėsmė.
Mes jau esame liudininkai, kaip DI gali tobulai imituoti mūsų balsą. Panašiai jis imituos mūsų rašyseną, skaitymą ir bendravimą socialiniuose tinkluose.
Ruošiamasi panaudoti DI parodijavimui mūsų išvaizda nuotraukose ir kūrimui vaizdo klipų, kuriuose darome dalykus, kurių niekada nedarėme.
Sunku numatyti, kam kas nors panaudos DI, kaip panaudojo kitus išradimus. Kodėl nesukurti naujų istorijų arba laikraščių skyrių apie asmeninį garsių žmonių gyvenimą? Holivudo ir ne tik jo bulvarinei produkcijai faktų nereika.
Yra didelis potencialas klaidinti mus. Apgaule vagiant mūsų asmeninius duomenis, sukuriant mūsų apgaulingą versiją, kuri imasi antisocialinių ar kriminalinių veikų – taip paliekant mus atpildo taikiniu.
Arba manipuliuojant mumis siekiant palenkti mus tam tikriems norimiems tikslams, balsuoti tam tikru būdu ar priversti tikėti tam tikrais dalykais. Pirmasis evangelinis DI lengvai pralenks net labiausiai papiktinančius pamokslininkus.
Mes, žmonės, išgraužėme savo tikrovę nuo to momento, kai mūsų žmoniškieji protėviai pradėjo bendrauti ir pasakoti istorijas. Gera prie laužo papasakota pasaka gali padėti išsaugoti žodinę istoriją ar aiškiai išreikšti moralines ir socialines taisykles, padedančias telkti šeimas ir bendruomenes. Bet ji (istorija) gali ir klaidinti, iškreipti tiesą ar manipuliuoti klausytojais.
Toks elgesys nėra būdingas tik žmonėms. Apgaulės gausu gamtiniame pasaulyje. Gyvuliai maskuojasi arba apsimeta kitokiais, nei jie yra – nuo nuodingų rūšių išvaizdos pamėgdžiojimo iki plunksnų ar odos išpūtimo, arba parazitiškai pametant vaikus (gegutė) rūpintis kitų rūšių individams.
Daugelio rūšių patinai yra puošnūs arba turi viliojančią išvaizdą ir vartoja jėgą išreikšti gudrybei, siekiant platinti savo genus. Atrodo, kad apgavystė yra tokia pati Darvino natūralios atrankos dalis, kaip ir garbė.
Evoliucinio pajėgumo matas slypi gebėjime apgauti! Tačiau neatrodo, kad šansai apgaudinėti būtų dideli dirbtinio intelekto mašinoms.
Žinoma, kaip yra pastebėjęs danų fizikas Nilsas Boras, labai sunku gerai prognozuoti, ypač ateitį. Bet vienas dalykas yra tikras – mes labai daug išmoksime apie trajektoriją, kuria intelektas vystysis visatoje, jeigu tik mes aplamai galime pažinti tiesą.
Autorius yra habilituotas fizinių mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, VU profesorius emeritas
