Pirmame straipsnelyje (ČIA) rašėme, kad fizika yra pagrindas tiesos paieškai, tačiau vyksta konkurencija tarp realizmo ir antirealizmo, kuri naudinga fizikai.
Antirealistas Ernstas Machas įkvėpė Einšteiną pamąstyti, kaip mes žinome, ką žinome — ar manome, kad žinome.
Kai kurie tikrovės reiškiniai yra reliatyvūs stebėtojui, kiti yra bendri visiems stebėtojams. Du žmonės, judantys skirtingu greičiu, gali skirtingai įvertinti atstumą tarp objektų ar įvykio trukmę. Bet erdvėlaikinis atstumas yra tas pats abiems atvejams — invariantas. Invariantai apibūdina objektyvią tiesą.
Šių dienų fizikai susiduria su daugeliu netikėtų pažinimo ribų. Nesvarbu, kaip interpretuosite kvantinę fiziką, kai kurie kvantinio pasaulio dalykai yra anapus mūsų. Pavyzdžiui, jei paleisite fotoną į pusiau pasidabruotą veidrodį, jis gali praeiti arba atsispindėti nuo jo, ir jūs negalite numatyti rezultato. Rezultatas yra atsitiktinis. Jo priežastys yra paslėptos.
Kvantinė fizika manipuliuoja dalelėmis. Bet daugelis fizikų mano, kad tie patys dėsniai tinka ne tik dalelėms, bet visiems kūnams, įskaitant žmones. Kvantinės fizikos dviprasmybę išspręsti gali tik mūsų sąmoningas suvokimas. Niekada nematome fotonų, darančių du tarpusavyje prieštaringus veiksmus vienu metu.
Filosofas Ričardas Healey iš Arizonos universiteto mano kad kvantinė fizika atspindi ne pasaulį, bet sąsają tarp pasaulio ir žmonių. Ji parodo tikimybes reiškinių, kurie gali atsitikti. Healey nemano, kad kvantinė teorija aprašo fizinę tikrovę.
Priešingame kvantinei teorijai poliuje yra vadinamoji alternatyvių tikrovių teorija. Daugybė pasaulių, arba lygiagretės visatos, yra pasekmė kosmologinių teorijų: tie patys procesai, kurie sukūrė mūsų visatą, turėtų sukurti ir kitas. Didesnių už trimatę matmenų lygiagretės visatos turėtų egzistuoti anapus mūsų suvokimo. Šios visatos gali būti šalia mūsų visatos. Todėl nėra vienintelės tikslios tikrovės.
Lygiagretes visatas numatančios teorijos yra visiškai realios — lygtyse nėra jokių nuo stebėtojo priklausančių dydžių. Jos sako, kad mūsų tikrovės vaizdas yra stipriai filtruotas. Jei mes nematome fotono darant du priešingus veiksmus vienu metu, tai nereiškia, kad fotonas jų nedaro. Panašai kosmologijoje, mūsų egzistavimas sukuria mūsų stebėjimų šališkumą. Mes gyvename visatoje, kuri tinkama žmonių gyvybei, todėl mūsų kosmoso matavimai gali nebūti vienareikšmiai.
Lygiagretės visatos nekeičia mūsų patiriamos tiesos. Jei jūs kenčiate šioje visatoje, maža vilties, kad jūsų kopija klesti kitur. Bet šie kiti pasauliai yra pražūtingi platesnei tiesos paieškai. Kadangi kitos visatos yra nematomos, jos reiškia neįveikiamą mūsų pažinimo ribą.
Jei šios visatos yra visiškai nepanašios į mūsiškę, mūsų empirinės žinios yra ne ribotos, bet klaidingos. Fizikos dėsniai rizikuoja pakliūti į anarchiją — jie nesako, kad vienas dalykas (fotonas) atsitinka tikimiau nei kitas, kadangi gali atsitikti abu, ir kurį pamatome yra akla sėkmė. Skirtumas tarp fakto ir fikcijos yra tik padėties reikalas.
Net kai kurie tvirtai nustatyti fundamentinės fizikos aspektai yra stebėtinai subtilūs. Fizikai kalba apie daleles ir laukus — lokalizuotus medžiagos krislelius ir vientisas, panašias į skystį esybes, tokias kaip elektrinis ir magnetinis laukai. Tačiau teorijos rodo, kad tokios esybės neegzistuoja. Kvantinės fizikos suvienijimas su reliatyvumo teorija atmeta daleles.
Panašai yra su laukais. Šiuolaikinės kvantinės teorijos atsikratė elektrinių ir magnetinių laukų su jų jėgų linijomis ir pakeitė juos sunkiai interpretuojamomis matematinėmis abstrakcijomis.
Fizikai mato alternatyvias tikrovės struktūras, bet tos struktūros nėra laukai. Kol kas jie aprašo pasaulį dalelėmis ir laukais, suprasdami, kad ateityje jų išvengs.
Tęsinys kitame straipsnelyje.
Ieškant tiesos fizikoje (ši tema) užkliuvo mintys ir iš kitos autoriaus temos ( https://www.pozicija.org/prof-jonas-grigas-lemtingi-skaiciai-be-kuriu-musu-nebutu/ ++ Visi šie šeši skaičiai yra tobulai suderinti gyvybės egzistavimui Žemėje. Kas juos suderino? ++).
Tad pabandysiu savo poziciją tame ir išreikšti.
Įprastai labai sudėtingi vyksmai (suderinimai) Gamtoje turi labai (ypatingai) paprastą paaiškinimą.
Čia sunku būtų rasti paprastesnį atsakymą, nei:
Visatoje viską subalansuoja savireguliacija.
Kitaip sakant, kas Visatoje nevyksta to savireguliacijai nepavyko subalansuoti.
—- —
Taigi, hipotetiškai (netiesmukai), Dievui visai nereikėjo vargti kuriant šį Pasaulį iki smulkmenų (pradedant nuo „atomų ir ievų“).
Jam užteko sukurti:
Savireguliaciją.
Deja, visais laikais būdavo taip, kad tik nykstamai maža dalis žmonių sugebėdavo (ir sugeba) atskirti mokslinį metodą nuo inžinerinių metodų.
Na, o dabarties laikai yra ypač nedėkingi moksliniam metodui, nes inžinerinio („inžinerinio“) metodo taikytojų daugėja vos ne geometrine progresija (kai mokslinio metodo taikytojų lieka stabiliai mažai)(ir mokslo žodis „skęsta“ inžinerijos jūroje).
Taigi, kiek tuose 6 skaičiuose yra mokslo ir kiek inžinerijos?
http://www.technologijos.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=21&t=63186
++ Fizikai mato alternatyvias tikrovės struktūras, bet tos struktūros nėra laukai. Kol kas jie aprašo pasaulį dalelėmis ir laukais, suprasdami, kad ateityje jų išvengs. ++
Nekuriais aspektais tai visiškai klaidinga pozicija.
Jei Visata (visatos) vystosi adityvumo* funkcijos (postulato) ribose – jūs greičiausiai esate teisus.
Jei Visata (visatos) vystosi superadityvumo** funkcijos (postulato) ribose – fizinių lygių*** (dalelių, dalelių sistemų…) buvimas yra neišvengiamas net teoriškai.
Moksliniu požiūriu tik superadityvumo buvimas suteikia Visatai galimybę būti tokiai įvairiai kokią realiai/empiriškai stebime.
Moksliniu požiūriu šiuolaikinio mokslo pozicija, jog Visata vystosi pagal adityvumo principus yra moksliškai neįmanoma, nes tada visa Visata būtų tik kažkoks homogeniškas atskirų palaidų dalių šiupinys. Prie tokių mokslinių išlygų negalėtų/neturėtų susidaryti jokia sistema („net smėlio kopos dykumoje“).
Jei Visata vystosi subadityvumo….
*adityvumas – kai visuma yra lygi jos visų atskirai paimtų dalių sumai.
** superadityvumas – kai visuma yra daugiau už jos visų atskirai paimtų dalių sumą.
*** fiziniai lygiai – hierarchija „nuo subatominių iki viršgalaktinių lygių“ (nuo minimalių iki maksimalių darinių lygių).