Kai mokiausi universitete, buvo draugų, kurie gaudavo tik geriausius pažymius. Jiems atrodė, kad jie yra viską žinantys ir neklystantys.
Buvo ir tokių, kurie gaudavo vidutiniškus pažymius. Jie žinojo, kad žino ne viską ir dažnai klysta. Vėliau šie gyvenime buvo ne mažiau sėkmingi.
Svarbu yra būti teisiam, bet ne tokiam teisiam, kad niekada neleistum sau klysti. Todėl kiek galima klysti?
Pavyzdžiui, ar turėtumėte tikėti Dievą?
Prancūzų fizikas ir filosofas Bleizas Paskalis yra pastebėjęs, kad tikėjimo srityje širdis vadovaujasi argumentais, kurių protas nežino ir manė, kad turėtume tikėti Dievą. Todėl daugelis žmonių ir tiki.
Leiskime, kad 50 proc. žmonių tiki Dievą, o 50 proc. ne. Pusė žmonių yra kitoje tiesos pusėje. Nesvarbu, kokie bebūtų įrodymai, jie nelaikys jų klaidingais. Kodėl niekas savo tikėjimo Dievu nelaiko klaida?
Harvardo universiteto mokslininkas Samuelis Geršmanas straipsnyje „Kaip niekada neklysti” taip pateikia atsakymą. Idėja tame, kad kiekviena fizikos, matematikos ar kitokia teorija teisinga tik esant tam tikroms prielaidoms.
Pavyzdžiui, septynių dienų pasaulio sukūrimo istorija Biblijoje nesiderina su suakmenėjusių iškasenų duomenimis.
Ar tikėdami iškasenų duomenimis, jūs turite atsisakyti tikėti Biblija?
Nebūtinai. Nes yra prielaida, kad „diena“ nebūtinai turi būti 24 valandų. Tokia pasaulio kūrimo prielaida apsaugo istoriją atremiant priešingus įrodymus, tokius kaip labai senų iškasenų, paliekant pagrindinį argumentą nenukentėjusį.
Bet būti niekada neklystančiu nėra geras dalykas. Būti klystančiu yra svarbiau, kadangi tai yra pirmasis žingsnis būti teisiu.
Jei jūs niekada neklysite, jūs mažiau išmoksite iš gyvenimo. Todėl ar jūs mokotės mokykloje, ar universitete, ar vertinate metafizines dogmas, truputį klysti yra tarsi sūdyti maistą – truputis pataiso, per daug sugadina.
