Prof. Jonas GRIGAS. Kur sukasi civilizacijos ratas Kabelių kaime?

Civilizacijos ratas greitėjančiai sukasi pirmyn, gerindamas sparčiai didėjančio pasaulyje žmonų skaičiaus gyvenimą. Gyvenimas gerėja ir Lietuvoje.

O kaip sukasi civilizacijos ratas mano gimtajame Varėnos rajono Kabelių kaime, esančiame Dzūkijos Nacionalinio parko pašonėje, kuriame gyvenu daugiau nei Vilniuje.
Vos prieš šimtmetį mūsų tėvai ir protėviai dirbo nuo aušros iki nakties.

Vienintelis jų pagalbininkas buvo arklys. Jie arė, sėjo, pjovė, sodino – viską užsiaugindavo, ir maistą, ir drabužius iš linų ir kanapių. Žiemą tėvas ketvirtą valandą keldavosi kulti spragilu javų, motina prie balanos šviesos mindavo linus ir kanapes, po to verpdavo ir ausdavo iš jų drabužius. Tėvas gaminosi vežimus, roges, kubilus, bičių avilius – viską savo rankoms. Iš Čepkelių (Gudo šalies) tėvas naktimis veždavo arkliu rąstus į Pariečę parduoti žydams, kad gautų kokį menką pinigą būtiniausioms ūkio išlaidoms, pirmiausia metalo dirbiniams. Taip dažną dieną šaltyje per 16-18 valandų sukardavo apie 50 kilometrų. Tačiau ir taip dirbdami ne visi turėdavo ką sočiai pavalgyti.

Savo gyvenime aplankiau dešimtis Europos, Azijos ir Amerikos žemynų šalių, jose vykdėme bendrus mokslo projektus ir mačiau daug geriau gyvenančių už mus šalių, kurių mes galbūt niekada nepavysime (Japonijos, Amerikos ir kt.), mačiau ir skurdesnių šalių, kurios mums gali tik pavydėti. Tačiau net skurdžiosios šalys, pavyzdžiui Indija, Egiptas daro milžinišką pažangą, jų gyvenimo kokybė sparčiai gerėja.

Jeigu prisikeltų mūsų tėvai ar protėviai ir pasidalytume su jais žiniomis, jeigu jie pamatytų šiuolaikinę didelės raiškos spalvotą televiziją, mikrobangomis per Žemės palydovus nešančią žinias iš viso pasaulio, išvystų kompiuterius, internetą, mobiliuosius telefonus, automobilius, į kosmosą kylančius erdvėlaivius ir daugelį kitų buities prietaisų, – jie neatpažintų pasikeitusio pasaulio.

Dabar vidutines pajamas turintis žmogus technologijų dėka turi daugiau galimybių, nei karaliui ar faraonui galėjo suteikti šimtai tarnų, o apie internetą ar išmanųjį telefoną jie negalėjo net susapnuoti. Dabar žmonės dirba daug mažiau ir turi visko daug daugiau. Kaime automobilių yra keliskart daugiau, nei buvo arklių. Gerėjančio gyvenimo nepaneigsi, nepaisant kai kurių žmonių aimanų. Net žemiau skurdo ribos gyvenantys žmonės turi radiją, televizorių, telefoną, šaldytuvą, automobilį. Prieš šimtmetį jie būtų laikomi turtingiausiais žmonėmis. Šią gyvenimo kokybę pasiekėme faktiškai per tris Nepriklausomybės dešimtmečius.

Po Antrojo pasaulinio karo visa Europa buvo giliame nuosmukyje. Blogiausia buvo komunistų okupuotose šalyse. Okupuota Lietuva taip pat negalėjo važiuoti savais pakinktais, nes tai neatitiko Stalino politikos. Buvo uždėtos visiems bendros kamanos. Bolševikams buvo reikalingas kapitalas ir jis buvo rastas, atimant viską iš turtingesnių ištremtų ir nužudytų žmonių, paskelbus juos klasiniais priešais. Tie, kurie nieko neturėjo, bolševikams buvo savi.

Prievartinio varymo į kolchozus metu iš mano tėvų atėmė visus ūkio padargus bei gyvulius ir apdėjo dideliais mokesčiais. Už juos dar paėmė visus rūbus. Kas atsisakė stoti į kolchozą, tą išvežė į Sibirą. Klausimas buvo: „Į kolchozą, arba į Sibirą.“ Iš dviejų blogybių daugelis pasirinko mažesnę: geriau mirti namuose, nei Sibire.

Tik 1952 m. pusiau išnaikintus Kabelių, Margionių, Šklėrių, Ašašnykų ir Musteikos kaimus pavyko suvaryti į vieną kolchozą. Jį pavadino Raudonąja vėliava, nors žmonės vadino raudonąja velniava. Kolchozo pirmininku atsiuntė rusą komunistą Jolkiną. Kaimuose beveik niekas nemokėjo rusiškai, o Jolkinas – lietuviškai. Jo supratimas apie ūkininkavimą buvo blogesnis nei beždžionės apie bananus. Jolkinas daržus liepė apsėti lubinais, o daržoves auginti ant smėlio kalvų. Žmonės negalėjo priešintis, nes bet koks prieš pasakytas žodis buvo vadinamas antitarybine agitacija ir kvepėjo kalėjimu. Sunku buvo dirbti beprasmišką darbą. Už vergiško darbo dieną prieš Naujuosius metus atlygindavo šimtu gramų grūdų. Mano akyse okupantai vykdė sąmoningą Lietuvos kaimo naikinimą.

Kabelių kolchozas greit žlugo, palaidojęs ir raudonosios vėliavos garbę. Buvo įkurtas galingas Kabelių gyvulininkystės ūkis, įrengta šimtai hektarų pievų. Žmonėms už darbą jau mokėjo pinigais tiek, kiek kainavo lėkštė sriubos. Liko tas pats prievartinis darbas, bet žmonės vergauti nenorėjo. Tad nutarė Kabelių gyvulininkystės ūkį paversti žuvininkystės ūkiu. Logika buvo sovietinė – žuvininkystės ūkyje žuvų nereiks ganyti ir melžti, taigi nereiks ir dirbti. Kainavo milijonai tvenkinius išrausti smėlynuose. Kauno projektuotojai galvojo ne tuo galu, nes vandenį į smėlynuose esančius kiaurus tvenkinius reikėjo pilti elektros siurbliais. Kol sovietmečiu elektra buvo pigi, siurblinės veikė, bet Lietuvai nusimetus bolševikinį jungą, elektros energija kainavo daugiau, nei išaugę žuvys. Tie tvenkiniai žmonių atmintyje liko kaip sovietiniai absurdo reliktai.

Darbas okupantų buvo paniekintas, į sunkiai dirbantį kaimo žmogų buvo žiūrima su panieka, jam nemokėdavo net gyvybei palaikyti, dulkėtas ir prakaituotas kaimo žmogus buvo laikomas nešvariu. Nors visa jį sutepanti nešvara eina tik iš žmogaus vidaus.

Nepaisant to niekinamo komunistinio požiūrio į žmogų, net tais laikais buvo rūpinamasi „darbo jėga.“ Pro Kabelius iš Vilniaus į Druskininkus važinėjo traukinys, Kabeliuose buvo atidaryta aštuonmetė mokykla, pastatyti kultūros namai, kuriuose klestėjo kultūrinis gyvenimas, buvo atidarytas paštas, žmonės kasdien gaudavo dešimtis laikraščių ir žurnalų, atidarytas felčerių punktas, kur žmonės gaudavo neatidėliotiną medicinos pagalbą, atidaryta valgykla, kavinė ir net vaikų darželis, buvo išasfaltuota dalis pagrindinės Kabelių gatvės, o ta gatvės dalį, kur gyveno į partizanus išėję trys broliai Kibirkščiai, Motiejus Kraunelis ir Kazys Grigas, išžvyravo ir pastatė stulpą, kad Kabeliai baigiasi iki sunaikintų partizanų sodybų, kurių šeimos buvo išvežtos į Sibirą. Bet už tų partizanų sodybų liko mano ir dar aštuonios sodybos. Likome niekur ir tik Nepriklausomybės laikais paprašiau Varėnos savivaldybę perkelti stulpą į gatvės galą ir grąžinti mus į Kabelių kaimą. Atrodė, kad civilizacijos ratas Kabeliuose sukasi į priekį, kaip ir visame pasaulyje.

Ir štai sulaukėme Nepriklausomybės laikų. Uždarė traukinį Vilnius –Druskininkai, išardė bėgius ir per 30 metų nesugebėjo nutiesti 20 km. bėgių aplenkiant Baltarusijos Pariečę.

Varėnos rajono valdžia palaipsniui Kabeliuose užarė valgyklą ir kavinę, po to mokyklą (prieš tai, jei neklystu, už 400 tūkst. eurų renovavę ir pripirkę sporto inventoriaus, kuriuo niekas nesinaudojo), uždarė paštą (važinėja mobilusis, bet siuntas man iš Vilniaus atveža DPD tarnyba) ir felčerių punktą.

Šiemet uždarė biblioteką ir kompiuterių klasę su naujai nupirktais kompiuteriais, kurie buvo vienintelė prieiga prie interneto apsimokėti elektros ir kitus mokesčius, nusikopijuoti, nuskenuoti, parsisiųsti ar pasiųsti įvairius dokumentus.

Gal žmonės ir gali apsieiti be kai kurių minėtų paslaugų, bet ar moralu senus žmones palikti be felčerio, kuris galėtų suleisti jiems į veną būtinų vaistų ar suteikti kitą skubią medicinos pagalbą?

Aplink beatodairiškai, kaip niekada istorijoje, kertami brandos nesulaukę miškai, pagrindine Kabelių gatve važinėja kelias dešimtis tonų sveriantys miškovežiai, nepaisantys draudžiančio ženklo važiuoti sunkesniems kaip 10 t automobiliams, o rajono policijai ir Marcinkonių apylinkės seniūnui Viliui Petraškai tai nerūpi. Miškovežiai kelia dulkių debesis, kurie ilgam užgniaužia kvėpavimą, gatvę paverčia sunkiai pravažiuojamą ir jos niekas nelygina, miškovežių nenukreipia miško keliais.

Nemanau, kad už visas negeroves yra atsakingas rajono meras Algis Kašėta. Bet nesakykite, gerbiamas mere, kad teikti būtinas paslaugas kaimo žmonėms yra finansiškai nuostolinga. Nes tai būtų demagogiška ir nemoralu. Taip galvojant, reiktų uždaryti ligonines, universitetus ir kolegijas, visas biudžetines įstaigas, įskaitant savivaldybes ir Seimą, nes jos taip pat finansiškai nuostolingos, jos išlaikomos mokesčių mokėtojų pinigais. Tam žmonės ir moka mokesčius, kad vadžia teiktų jiems paslaugas. Ir paslaugas privalu teikti ne tik miesto, bet ir kaimo žmonėms, nes žmonės yra lygūs.

Nesakykite taip pat, gerbiamas mere, kad taip yra todėl, kad kaimuose sumažėjo žmonių. Žinoma, sumažėjo. Bet kur yra priežastis, o kur pasekmė. Jų negalima painioti. Valdžios abejingumas žmonėms, nesirūpinimas jais, jų atskirtis yra priežastis, o bėgimas iš kaimų ir šalies yra pasekmė. Žmonės nenori gyventi taip, kaip gyveno prieš 100 metų ir išvyksta.

Ką rajono valdžia darė, kad Kabeliuose žmonių nemažėtų? Vietoj jau uždarytos mokyklos renovavimo, nereikalingo brangaus sporto inventoriaus ir invalidų pakėlimo į antrą aukštą aparato, kuris nė kartą nebuvo įjungtas, pirkimo, kodėl buvęs meras Vidas Mikalauskas nepasistengė įkurti kokio verslo ir bent kelių darbo vietų? Paklauskite, ar rajono valdžia daug padėjo sūrių verslą Kabeliuose pradėjusiam Audriui Jokubauskui? Nemoralu ir nedora palikti 170 Kabelių žmonių atskirtų nuo pasaulio labiau, nei buvo gūdžiais sovietinės okupacijos laikais. Meras ir apylinkės seniūnas mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomi rūpintis žmonėmis. Tačiau žmonės jiems nerūpi taip, kaip turėtų. Nepakanka vien jubiliejaus proga pasveikinti senjorų. O jei rūpėtų?

Steigtų verslus, kurtų darbo vietas. Kabelių pašonėje plyti Čepkelių raistas – žmogaus mažai liesta unikali vietinių vadinama Gudo šalis – jaunystėje išvaikščiota su tėvu. Ne kartą kalbėjau, kad Dzūkijos Nacionalinis parkas turėjo puikią galimybę Europos Sąjungos lėšomis sukurti turizmo infrastruktūrą – nutiesti kelioliką kilometrų takų į Gudo šalies pelkes, pastatyti kelių žvaigždučių viešbutį Marcinkonyse, Kabeliuose ar Musteikoje, taip sukurti darbo vietų ir atgaivinti šį kraštą, kuriame jau gyventojų tankis mažesnis nei Sacharoje. Esu lankęsis JAV Jeloustouno Nacionaliniame parke, Japonijos Niko ir kituose Nacionaliniuose parkuose ir galėdamas palyginti neabejoju, kad turistai iš Europos ir kitur noriai važiuotų pažiūrėti Dzūkijos Nacionalinio parko virgin nature, kurios jau mažai kur liko Europoje. O ką turime dabar? Apie šimtą metrų tako į raistą, į kurį iš Marcinkonių veda apleistas duobėtas kelias. Vežiau tuo keliu svečius automobiliu per vandens pilnas duobes, maudėmės balose, bijodami, kad neužgestų vandens apsemtas variklis ir buvo neapsakomai gėda dėl rajono valdžios ir Dzūkijos Nacionalinio parko darbuotojų aplaidaus darbo.

Tačiau šventa vieta tuščia nelieka. Į Kabelius ir apylinkes atvyksta ir kuriasi žmonės, renovuoja sodybas, augina bites, organizuoja kultūrinius renginius. Kabeliškė Lietuvių kalbos instituto doktorantė Danutė Valentukevičienė, kartu su Lietuvos Informacinio portalo „Pozicija“ redaktoriumi Vytautu Budniku su žmona Rasa, Dzūkijos Nacionalinio parko darbuotoja dr. Onute Grigaite, visuomenininkais Laima Šklenikaite, Jurga Tėvelene ir parduotuvės savininke Terese Valentukevičiene nupirko ir padovanojo knygų, baldų ir parduotuvėje įkūrė Parduotuvės biblioteką, kurioje žmonės šviečiasi, savitarna keisdamiesi knygomis, panašiai kaip prieš 100 metų lenkų okupacijos laikais. Biblioteka yra alternatyva kartą į savaitę atvažiuojančiai rajono Mobiliai bibliotekai.

Vis tik kuria kryptimi sukasi civilizacijos ratas Kabeliuose? Ar jis iš viso sukasi? Ar nesisuka priešinga kryptimi nei visame pasaulyje, kur nevysta karai? Tai rūpi ne tik Kabelių, bet ir daugelio rajono kaimų žmonėms.