Žemė yra tarsi milžiniškas magnetas, kurio magnetiniai poliai nėra pastoviai įtvirtinti, o nuolat juda. Ašigaliai juda dėl išlydytos geležies ir nikelio srauto pokyčių, besisukančių planetos išorinėje šerdyje. Tikroji šiaurė yra kryptis, nukreipta tiesiai į geografinį Šiaurės ašigalį. Magnetinė šiaurė yra kryptis, į kurią rodo kompaso rodyklė. Magnetinis Šiaurės ašigalis pasislenka ir keičiasi laikui bėgant, reaguodamas į pokyčius Žemės šerdyje. Tai nėra fiksuotas taškas. Žemę gaubiantis magnetinis laukas veikia kaip apsauginis skydas nuo žalingos kosminės ir Saulės spinduliuotės. Nors tai skamba nerimą keliančiai, polių poslinkis yra natūralus reiškinys Žemės geologinėje istorijoje.
Ašigalių apsisukimų dažnis
Magnetinių polių apsisukimai nėra reti įvykiai Žemės laiko juostoje. Jie įvyko daug kartų, maždaug kas 200 000–300 000 metų. Paskutinis žinomas apsisukimas įvyko maždaug prieš 780 000 metų. Prognozuoti, kada įvyks kitas apsisukimas, prilygsta bandymui numatyti orą prieš metus – tai neaišku ir sudėtinga.
Dabartinis ašigalio judėjimas
Magnetinė šiaurė lėtai judėjo aplink Kanadą nuo 1500 m., tačiau per pastaruosius 20 metų ji įsibėgėjo link Sibiro. Anksčiau ji judėjo kelias mylias per metus. Tačiau pastaruoju metu jis juda iš Kanados šiaurės link Sibiro iki 40 mylių per metus greičiu. Šis spartus judėjimas sukėlė mokslininkų susirūpinimą. Nors šio pagreičio priežastys nėra visiškai suprantamos, tai pabrėžia dinamišką mūsų planetos magnetinio lauko prigimtį. Kai kurie modeliai prognozuoja, kad per ateinantį dešimtmetį magnetinis ašigalis tęs savo dabartinę trajektoriją ir nukeliaus dar 390–660 km Sibiro link.
Susilpnėjęs magnetinis laukas
Pastaruosius 160 metų Žemės magnetinis laukas silpnėja. Šis silpnėjimas dažnai laikomas galimo poliaus apsisukimo pirmtaku. Magnetinis laukas veikia kaip nematomas skydas, saugantis mus nuo žalingos Saulės ir kosminės spinduliuotės. Susilpnėjęs laukas gali reikšti, kad Žemės paviršių pasieks daugiau radiacijos, kuri paveiks ir technologijas, ir biologinę gyvybę.
Pietų Atlanto anomalija
Vienas iš labiausiai intriguojančių Žemės magnetinio lauko aspektų yra Pietų Atlanto anomalija. Tai regionas, kuriame laukas ypač silpnas ir nestabilus. Jis sukelia palydovų bei kitų į kosmosą nukreiptų instrumentų veikimo sutrikimus. Skrendant per šį regioną padidėja kosminės spinduliuotės poveikis. Nors Pietų Atlanto anomalija yra lokalus reiškinys, jis pabrėžia galimus mūsų technologijų ir infrastruktūros pažeidžiamumus dėl magnetinio lauko pokyčių.
Galimos apsisukimo pasekmės
Magnetinio poliaus poslinkis gali laikinai susilpninti Žemės magnetinį skydą. Tai gali pakenkti planetai padidėjusiu radiacijos lygiu, paveikti palydovus, elektros tinklus ir navigacijos sistemas. Dėl radiacijos poveikio gali padidėti vėžinių ligų. Sutrikimo galimybė yra didelė, paliečianti įvairius šiuolaikinio gyvenimo aspektus. Kai telefone atidarote navigacijos programėlę, įrenginys sujungs GPS duomenis su magnetinio lauko įrašu jūsų vietoje. Navigacijos programa įves jūsų padėtį, kad pamatytų, kaip laukas turėtų atrodyti jūsų vietoje. Palyginus tai su jūsų įrenginio matavimais, jūsų išmanusis telefonas gali nustatyti, kuria kryptimi esate nukreiptas. Kariuomenė taip pat remiasi Pasaulio magnetiniu modeliu, kad būtų galima tiksliai plaukioti povandeniniais laivais, ypač sudėtingose aplinkose, tokiose kaip Arktis. Oro uosto kilimo ir tūpimo takai sunumeruoti pagal jų kompaso kryptį. Keičiantis Žemės magnetiniam laukui, šie skaičiai turi būti atnaujinti.
Gyvūnų navigacija gali būti sutrikdyta
Daugelis gyvūnų, tokių kaip paukščiai, jūros vėžliai ir banginiai, naudoja Žemės magnetinį lauką kaip navigacijos įrankį. Polių poslinkis gali suklaidinti šiuos gyvūnus, pakeisti migracijos modelius ir paveikti ekosistemas. Paukščiai gali skristi ne ta kryptimi, o jūros vėžliai gali atsidurti nepažįstamuose krantuose. Šis sutrikimas gali turėti poveikį ekosistemoms, pabrėždamas gyvybės Žemėje tarpusavio ryšį.
Mokslas ir gyvenimas.