Prof. Jonas Grigas. Nerimas dėl ateities

Autorius yra  habilituotas fizinių mokslų daktaras, profesorius, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys.

Gyvename pavojingu laiku. Mūsų technologinė galia auga neįtikėtinu greičiu: galime perprogramuoti genus, kurti virusus ir dirbtinį intelektą (DI), kuris gali daugybe būdų pranokti žmones, sunaikinti ištisus miestus viena branduoline bomba, keisti klimatą.

Praeitais metais išleistoje mano knygoje „Pažinimo šaknys ir vaisiai“ yra skyrius „Branduolinio karo grėsmė – realesnė nei galite pagalvoti.“ Aiškinau, kodėl ir kaip atsidūrėme ant branduolinio karo slenksčio? Pernai to dar daugelis galbūt nesuprato, kaip šių metų pradžioje nesuprato, kad rusai visa savo galia puls Ukraina, po to ir likusią Europą. Tokia jau mūsų prigimtis – kol negauname į nosį, nesusimąstome. Bet reikia mąstyti, jei norime išgyventi.

Esame įpratę nerimauti dėl artimiausių dalykų – ar Rusijos karas prieš Ukrainą sukels nelaimę jos žmonėms ir visai Europai? Tačiau reikėtų nerimauti ir dėl ilgalaikės perspektyvos. Įsivaizduokite tris scenarijus. Pirmajame – pasaulyje išliks ramybė. Antrajame – galbūt branduolinis karas – nuo kurio žus 99 procentai visų žmonių. Ir pagal trečiąjį scenarijų – branduolinis karas, kuriame žus 100 procentų žmonių, kiekvienas iš mūsų.

Britų Filosofas Derekas Parfitas klausė, kas yra blogiau? Pagalvokite apie savo atsakymą ir apie tai, kiek ilgai galime tikėtis žmonijos išlikimo.

Vidutinė žinduolių rūšis išgyvena apie milijoną metų nuo išsivystymo iki išnykimo. Homo sapiens išsivystė iš ankstesnių žmonių vos prieš 300 000 metų. Mums gali būti likę milijonai metų. Ir Žemė greitai niekur nedings.

Civilizacija prasidėjo tik prieš kelis tūkstančius metų. Jei nesunaikinsime žmonijos, šie keli tūkstančiai metų gali būti tik mažytė civilizuotos žmonijos istorijos dalis. Tai reiškia, kad visi žmonės, kurie kada nors gyveno, yra tik maža dalis žmonių, kurie galėtų sekti mus. Jei Žemės gyventojų būtų tik vienas milijardas – aštuntadalis dabartinio skaičiaus – ir tokiame lygyje išliktų milijardą metų, tuomet galėtume tikėtis, kad po mūsų gyvens apie 10 000 000 000 000 000 žmonių. Tai maždaug 90 000 kartų daugiau nei iki šiol gyveno.

Jei 99 proc. žmonijos bus išnaikinti, tai likęs 1 procentas – 80 milijonų žmonių – galėtų per kelias kartas iš naujo apgyvendinti didelę Žemės dalį. Bet jei 100 procentų žmonijos bus sunaikinta, tai bus pabaiga. Tai ne tik užbaigs beveik aštuonių milijardų žmonių gyvybes, ji neleis egzistuoti bent 100 milijonų milijardų žmonių, kurie galėtų pratęsti mus.  Šios katastrofos, kurios gali mums ne tik pakenkti, bet ir sunaikinti, gali būti realios!

Dabar, kai branduoliniu ginklu grasinanti Rusija pradėjo karą mūsų pačių žemyne, pavojai tapo akivaizdesni nei bet kada. Uralo kalnų oloje pasislėpęs pamišėlis turi branduolinį mygtuką sunaikinti žmoniją. Tai buvo nuspėjama.

Oksfordo filosofas Toby Ordas savo knygoje „The Precipice“ rašė: „Tikimybė, kad mes išnyksime per ateinančius 80 metų, yra maždaug tokia, kad mes išmesime vienetą ant šešiakampio kauliuko.“ Todėl per ateinančius metus arba susinaikinsime, arba rasime būdą, kaip vėl apsisaugoti. Mes einame palei prarają, tvirtina Ordas, ir galime nuo jos nukristi. Todėl mums tenka didžiulė atsakomybė. Neleiskime, kad nuo oloje tūnančio pamišėlio priklausytų, ar žmonija turės ateitį.

„Oskarui“ nominuotame filme „Nežiūrėk aukštyn“ vaizduojamas pasaulis, kuriame žmonės ignoruoja gresiančią nelaimę – į Žemę skriejančią kometą – ir daugiausia dėmesio skiria tarpusavio kivirčams. Argi ne taip dabar mes elgiamės pasaulinės grėsmės akivaizdoje?

Klimato kaita nėra didžiausia egzistencinė grėsmė. Ji gali padaryti didelę žalą pasauliui, tačiau mažai tikėtina, kad ji nužudys visus. Branduolinis karas Rusijos agresijos Ukrainoje akivaizdoje dabar didesnis nerimą keliantis veiksnys.

Egzistencinę riziką kelia ir bioinžinerijos, pandemijos ir dirbtinis intelektas. Kadangi genų inžinerija tampa vis lengvesnė ir pigesnė, o dirbtinis intelektas tampa galingesnis, didėja rizika, kad kas nors netyčia ar tyčia sukurs kažką visiškai niokojančio. Viena DI tyrėjų apklausa parodė, kad yra maždaug vienas iš 20 tikimybė, kad DI kitą šimtmetį nužudys daugelį žmonių. Net jei žmonių sumažės 10 kartų, tai vis tiek yra baisu.

Ar galima ką nors padaryti, kad sumažėtų nelaimės tikimybė ir padidėtų tikimybė, kad žmonija pasieks saugesnį laikotarpį?

Ordas nurodo: „Tarptautinės institucijos, atsakingos už nuolatinį biologinių ginklų draudimą, metinis biudžetas yra tik 1,4 mln. dolerių. Pasaulis išleidžia tik kelias dešimtis milijonų dolerių dirbtinio intelekto saugos tyrimams, palyginti su daugybe milijardų dirbtinio intelekto tyrimams.“

Branduoliniai ginklai kuriami ir tobulinami. Ir jų valdymą užgrobia pamišėliai. Rusų tauta turėtų išsivaduoti nuo savo pamišusio vadovo, kuris Ukrainoje sprogdina universitetus, ligonines, vaikų darželius, gyvenamuosius namus ir masiškai žudo niekuo nekaltus žmones. Kitaip nerimas dėl žmonijos ateities išliks.