Prof. Jonas Grigas. PAVOJINGIAUSIA KADA NORS IŠRASTA TECHNOLOGIJA

Lietuvos telekomunikacijų bendrovės pasirašė sutartį diegti 5G ryšių technologijas, statyti tūkstančius naujų mikrobanginę spinduliuotę skleidžiančių antenų. Jos spinduliuotę darbo ir gyvenamoje aplinkoje padidins tūkstančius kartų.

Priminsiu, kad buvę sveikatos apsaugos ministrai R. Šalaševičiūtė ir A. Veryga padidino leistiną spinduliuotės normą nuo 10 iki 1000 mikrovatų į kvadratinę centimetrą ir leido vaikus ir suaugusius 24 valandas per parą veikti tokia spinduliuote. Ji 50 000 kartų viršija mokslininkų rekomenduojamą saugią normą.

Prisiminkime,ką apie tai rašo savo naujoje knygoje amerikietis Arthur Firstenberg ir kokį „gėrį“ žada mums telekomunikacijų bendrovės.

1995 metais JAV telekomunikacijų pramonė pristatė pavojingą naują produktą – skaitmeninį mobilųjį telefoną. Esami 1G mobilieji telefonai buvo analogiški ir brangūs, daugiausia priklausantys turtingiesiems, naudojami tik kelias minutes. Daugelis buvo automobilių telefonai, kurių antenos buvo už automobilio ribų, nebuvo laikomos rankoje ir ne šalia smegenų. Mobilieji telefonai veikė tik dideliuose miestuose ar šalia jų. Antenų bokštai buvo ant kalvų, kalnų viršūnių ar dangoraižių.

Telekomunikacijų pramonės 1995 metais jautė atsakomybę dėl kenksmingos mikrobangų spinduliuotės, kad mobilieji telefonai pakenks visų smegenims, žmonės nutuks ir milijonai žmonių susirgs vėžiu, širdies ligomis ir diabetu. O antenų bokštai ketino pakenkti miškams, sunaikinti vabzdžius, kankinti ir žudyti paukščius ir laukinę gamtą.

Visa tai buvo žinoma. JAV, Kanadoje, Sovietų Sąjungoje, Rytų Europoje ir kitur jau buvo atlikti išsamūs tyrimai. Biologas Allanas Frey, pagal sutartį su JAV kariniu jūrų laivynu, buvo taip sunerimęs dėl savo tyrimų su gyvūnais rezultatų, kad atsisakė eksperimentuoti su žmonėmis. „Aš per daug mačiau“, – sakė jis kolegoms simpoziume 1969 m.

Frey atrado, kad mikrobangų spinduliuotė pažeidžia kraujo ir smegenų barjerą –apsauginį barjerą, kuris neleidžia bakterijoms, virusams ir toksiškoms cheminėms medžiagoms patekti į smegenis, neleidžiant jums patirti insulto. Jis atrado, kad tiek žmonės, tiek gyvūnai gali girdėti mikrobangas. Jis atrado, kad gali sustabdyti varlės širdį, nustatydamas mikrobangų impulsus tam tikru širdies ritmo dažniu. Galia, kurią jis naudojo šiam eksperimentui, buvo tik 0,6 mikrovato į kvadratinį centimetrą, tūkstančius kartų mažesnė už šiandieninių mobiliųjų telefonų spinduliuotę.

Oftalmologas Miltonas Zaretas, turėjęs sutartis su JAV armija, kariniu jūrų laivynu ir oro pajėgomis, taip pat su Centrine žvalgybos valdyba, septintajame dešimtmetyje atrado, kad silpna mikrobangų spinduliuotė sukelia kataraktą.

1973 m. jis davė parodymus JAV Senato Prekybos komitete. „Visiems mūsų šalies gyventojams kyla neabejotinas pavojus, susijęs su visa nejonizuojančia elektromagnetine spinduliuote, – sakė jis senatoriams. Pavojų negalima pervertinti.“

Zaretas komitetui pasakojo apie pacientus, kuriems ne tik katarakta buvo sukelta mikrobangų poveikiu, bet ir piktybiniai navikai, širdies ir kraujagyslių ligos, hormonų disbalansas, artritas ir psichinės ligos, taip pat jiems gimusių vaikų neurologinės problemos. Šie pacientai buvo įvairūs – nuo karinio personalo, veikiamo radaro, iki namų šeimininkių, veikiamų jų mikrobangų krosnelėse.

„Mikrobangų krosnelės nuotėkio standartas, kurį nustatė Radiologinės sveikatos biuras, – sakė jis komitetui, – yra maždaug 1 milijardą kartų didesnis už visą Saulės skleidžiamą mikrobangų spektrą.“ Mikrobangų krosnelės nuotėkio standartas 2021 m. yra toks pat, koks buvo 1973 m.: 5 milivatai į kvadratinį centimetrą 5 centimetrų atstumu. Kiekvieno šiandien naudojamo mobiliojo telefono mikrobangų poveikis smegenims yra didesnis.

Karinis jūrų laivynas, tyrinėdamas Floridoje kareivius, veikė juos silpna mikrobangų spinduliuote. Kartodamas Frey, Zaretas sakė, kad šie eksperimentai buvo neetiški.

Mokslininkai, eksperimentuojantys su paukščiais, buvo tokie pat sunerimę dėl savo rezultatų ir paskelbė įspėjimus apie skleidžiamos spinduliuotės poveikį aplinkai, kurie buvo tokie pat baisūs, kaip ir Miltono Zareto Kongresui pateikti įspėjimai.

Septintojo dešimtmečio pabaigoje ir aštuntajame dešimtmetyje Johnas Tanneris ir jo kolegos iš Kanados Nacionalinės tyrimų tarybos veikė viščiukus, balandžius ir žuvėdras mikrobangų spinduliuote ir nustatė bauginantį poveikį. Vištoms, kurios devynis mėnesius buvo veikiamos nuo 0,19 iki 360 mikrovatų į kvadratinį centimetrą, išsivystė centrinės nervų sistemos navikai ir paukščių leukozė – taip pat navikai kiaušidėse, žarnyne ir kituose organuose, kurie kai kuriuose paukščiuose pasiekė „tokį mastą, kokio niekada nematė veterinarijos gydytojai.“. Švitintų paukščių mirtingumas buvo didelis.

Kituose eksperimentuose, kuriuose šie tyrinėtojai švitino paukščius didesne galia, paukščiai per kelias sekundes griūdavo. Šie mokslininkai perspėjo, kad didėjanti aplinkos mikrobangų spinduliuotė sukels laukinių paukščių žūtį ir sutrukdys jų navigaciją.

Marija Sadčikova, dirbanti Maskvoje, Václav Bartoniček ir Eliska Klimková-Deutshová, dirbantys Čekoslovakijoje ir Valentina Nikitina, apžiūrėjusi Rusijos karinio jūrų laivyno pareigūnus, dar 1960 m. nustatė, kad daugumai žmonių, paveiktų mikrobangų spinduliuote, net ir tiems, kurie prieš penkerius ar dešimt metų nutraukė tokį darbą, buvo padidėjęs cukraus kiekis kraujuje ir šlapime.

Eksperimentai su gyvūnais parodė, kad spinduliuotė tiesiogiai trukdo medžiagų apykaitai. 1962 metais V.A. Singajevskaja Leningrade triušius paveikė silpna spinduliuote ir nustatė, kad gyvūnų cukraus kiekis kraujyje pakilo trečdaliu per mažiau nei valandą.

1982 m. Kijeve Vasilijus Belokrinickis pranešė, kad cukraus kiekis šlapime yra tiesiogiai proporcingas spinduliuotės dozei ir gyvūno apšvitos kartų skaičiui. Michailas Navakitikianas ir Liudmila Tomaševskaja 1994 m. pranešė, kad žiurkėms, veikiamoms vos pusvalandį, insulino kiekis sumažėjo 15 proc., o žiurkėms, kurios buvo veikiamos dvylika valandų, – 50 proc., kai impulsinė spinduliuotė buvo 100 mikrovatų į kvadratinį centimetrą. Šis lygis yra panašus į spinduliuotę, kurią žmogus šiandien gauna sėdėdamas tiesiai prieš belaidį kompiuterį, ir žymiai mažesnė nei žmogaus smegenys gauna iš mobiliojo telefono.

Tai tik keli iš tūkstančių tuo metu visame pasaulyje atliktų tyrimų, kuriuose nustatytas stiprus mikrobangų spinduliuotės poveikis kiekvienam žmogaus organui, kiekvieno augalo ir gyvūno veikimui ir dauginimuisi. Leitenantas Zory Glaseris 1971 m. JAV karinio jūrų laivyno užsakymu katalogizavo pasaulio literatūrą apie mikrobangų spinduliuotės poveikį sveikatai, iki 1981 m. surinko 5 083 tyrimus, vadovėlius ir konferencijų pranešimus. Taigi maždaug 10 000 tyrimų buvo įrodyta jau prieš 1981 m., kad mikrobangų spinduliuotė yra pavojinga visai gyvybei.

Virkite savo DNR ir skrudinkite nervus

Devintojo dešimtmečio pradžioje Maistas Swicordas, dirbęs JAV Maisto ir vaistų administracijos Nacionaliniame prietaisų ir radiologinės sveikatos centre, nusprendė patikrinti savo prielaidą, kad DNR rezonansiniu būdu sugeria mikrobangų spinduliuotę ir kad net labai silpna spinduliuotė, nesukelianti šiluminio poveikio, gali paveikti jūsų DNR.

Jis paveikė tirpalą, kuriame yra nedidelis DNR kiekis, mikrobangų spinduliuote ir nustatė, kad pati DNR sugeria 400 kartų daugiau spinduliuotės nei tirpalas, ir kad skirtingo ilgio DNR grandinės rezonansiniu būdu sugeria skirtingus mikrobangų spinduliuotės dažnius. Taigi, nors spinduliuotė negali pakelti bendros jūsų ląstelių temperatūros, ląstelių DNR gali būti labai įkaitusi. Vėlesni Swicordo tyrimai patvirtino, kad tai pažeidžia DNR, dėl ko nutrūksta DNR grandinės.

2000 m. birželio mėn. Miunchene profesoriaus Charleso Polko iš Rodo salos universiteto tiesioginiai matavimai parodė, kad DNR yra labiau laidi elektrai, nei kas nors galėjo įtarti: jos laidumas yra toks pat, kaip gyvsidabrio! Mobilusis telefonas, laikomas prie galvos, gali apšvitinti jūsų smegenis esant SAR apie 1 vatą kilogramui ir padidinti jūsų DNR temperatūrą iki 60 laipsnių Celsijaus! Jis sakė, kad audiniai negali taip greitai išsklaidyti šilumos ir kad toks kaitinimas nutrauktų ryšius tarp DNR grandinių.

2006 m. Markus Antonietti iš Vokietijos Maxo Plancko instituto susimąstė, ar panašaus tipo rezonansinė sugertis vyksta mūsų nervų sinapsėse. Kas atsitinka sinapsės aplinkoje, kur jonai dalyvauja perduodant nervinius impulsus iš vieno neurono į kitą? Antonietti ir jo kolegos simuliavo nervų sinapsių sąlygas su mažais riebalų lašeliais sūriame vandenyje ir paveikė emulsijas mikrobangų spinduliuote, kurios dažnis yra nuo 10 MHz iki 4 GHz. Kaip tikėtasi, rezonansiniai sugerties dažniai priklausė nuo lašelių dydžio ir kitų tirpalo savybių. Tačiau būtent sugertis sukrėtė Antonietti. „Ateina tragedija“, – sakė Antonietti. „Sinapsės sugeria šimtą kartų daugiau energijos, nei manyta anksčiau. Tai siaubas.“

EPA pastangos apsaugoti amerikiečius

JAV aplinkos apsaugos agentūra (EPA), susidūrusi su nerimą keliančių mokslinių rezultatų galybe, įsteigė savo mikrobangų spinduliuotės tyrimų laboratoriją, veikusią nuo 1971 iki 1985 m., kurioje 30 darbuotojų veikė šunis, beždžiones, žiurkes ir kitus gyvūnus. EPA buvo taip sutrikdyta savo eksperimentų rezultatų, kad ji jau 1978 m. pasiūlė parengti gaires dėl žmogaus poveikio mikrobangų spinduliuote, kurias turėtų vykdyti kitos federalinės agentūros, kurių veikla prisidėjo prie sparčiai didėjančios elektromagnetinės taršos.

Maisto ir vaistų administracija nenorėjo, kad siūlomos poveikio ribos būtų taikomos mikrobangų krosnelėms ar kompiuteriams. Federalinė aviacijos administracija nenorėjo apsaugoti visuomenės nuo skrydžių valdymo ir oro radarų. Gynybos departamentas nenorėjo, kad kariniams radarams būtų taikomos ribos.

CŽV, NASA, Energetikos departamentas, pakrančių apsaugos tarnyba ir „Amerikos balsas“ nenorėjo apriboti savo spinduliuotės šaltinių poveikio visuomenei. Pagaliau 1995 m. birželio mėn. telekomunikacijų pramonei planuojant įkišti mikrobangų spinduliuotės prietaisus į kiekvieno vyro, moters ir vaiko rankas ir smegenis bei pastatyti milijonus antenų bokštų miestuose, miesteliuose, kaimuose, miškuose, EPA paskelbė, kad 1996 m. pradžioje ketina išleisti savo poveikio gairių I etapą. Federalinė ryšių komisija būtų privalėjusi vykdyti šias gaires, mobiliuosius telefonus ir antenų bokštai būtų buvę neteisėti, telekomunikacijų bendrovės būtų turėjusios prisiimti atsakomybę už visas kančias, ligas ir mirtingumą, kuriuos jie ketino sukelti.

Bet Elektromagnetinės energijos asociacijos ir pramonės lobistų grupės dėka EPA nepavyko paskelbti poveikio gairių. 1995 m. rugsėjo 13 d. Senato asignavimų komitetas ataskaitoje parašė: „Komitetas mano, kad EPA neturėtų dalyvauti EML veikloje“.

Asmeninių ryšių pramonės asociacija (CTIA), kita pramonės grupė, taip pat lobizavo Kongresą, kuris rengė Telekomunikacijų įstatymą, ir į įstatymą buvo įtraukta nuostata, draudžianti valstybei ir vietos valdžios institucijoms reglamentuoti „asmenines belaidžio ryšio paslaugas“. remiantis jų „poveikiu aplinkai“.

Ši nuostata apsaugojo telekomunikacijų pramonę nuo bet kokios atsakomybės už žalą, padarytą mobiliųjų telefonų bokštų ir mobiliųjų telefonų, ir leido šiai pramonei parduoti pačią pavojingiausią Amerikos visuomenei išrastą technologiją. Viešuose klausymuose žmonėms nebebuvo leista savo išrinktiems pareigūnams pasakoti apie sužalojimus. Mokslininkams nebebuvo leista teisme liudyti apie šios technologijos pavojus. Visuomenei buvo uždraustos visos priemonės, leidžiančios sužinoti, kad belaidės technologijos jas žudo.

Telekomunikacijų pramonė padarė tokį „gerą darbą“ parduodama šią technologiją, kad šiandien vidutiniškai amerikiečių namų ūkyje yra 25 skirtingi prietaisai, skleidžiantys mikrobangų spinduliuotę, o vidutinis amerikietis praleidžia penkias valandas per dieną savo mobiliajame telefone ir turi jį kišenėje šalia kūno. Likusią dienos dalį ir visą naktį miega su ja savo lovoje arba šalia jos.

Šiandien beveik kiekvienas vyras, moteris ir vaikas visą dieną laiko mikrobangų spinduliuotės prietaisą rankoje arba prieš savo smegenis ar kūną, visiškai nežinodami, ką daro sau, savo šeimai, savo augintiniams, draugams, kaimynams, paukščiams savo kieme, jų ekosistemai ir planetai.

Tie, kurie net supranta apie spinduliuotės pavojų, mano, kad tik bokštai yra grėsmė, o jų telefonas – yra draugas. O mūsų verslininkai skuba neatsilikti nuo amerikiečių!

Iš knygos: Arthur Firstenberg. The Invisible Rainbow: A History of Electricity and Life.

Autorius yra fizikas, habilituotas fizinių mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, VU profesorius emeritas