Mieli draugai. Su Vasario 16-aja! Turime pagrindo džiaugtis, gyvendami šiuo įdomiu istorijos laikotarpiu.
Per pastaruosius šimtą metų mokslas atskleidė daugiau žinių apie pasaulį nei per praėjusius tūkstantmečius. Jis įsiskverbė į mūsų ląstelių, proto ir sąmonės gelmes. Žemės ir kosminiai teleskopai bei erdvėlaiviai atskleidė daug saulės sistemos planetų, kitų žvaigždžių ir galaktikų paslapčių. Galime suprasti savo kilmę ir tyrinėti naujus horizontus. Plėtojant mokslą sukurtos technologijos atėjo į mūsų buitį ir neatpažįstamai pakeitė gyvenimą. Dabar vidutinė miestiečių šeima technologijų dėka gauna daugiau paslaugų, nei galėjo jų suteikti šimtai faraono tarnų. O apie kai kurias negalėjo net svajoti faraonai ir karaliai.
Tačiau technologijoms vystantis eksponentiškai, mūsų mąstymas liko tiesinis. Todėl sparčiai didėja atskirtis tarp mūsų mąstymo, norų ir technologinių galimybių. Dirbtinis intelektas dar šiame šimtmetyje pralenks žmogiškąjį. Ateities žmonėse galbūt susijungs biologiniai kūnai ir mašinos. Turėsime geriausia, ką gali duoti technologijos, ir biologinį paveldą.
Tačiau tam reikia, kad žmonija būtų išmintinga ir laikytųsi moralės dėsnių. Bet yra piktavalių valstybių, kurios grasina kaimynams ir siekia sugriauti pasaulio tvarką. Todėl žmonijos ateitis yra trapi.
Mokslas sako mums, kad mes visi esame viena žmonių šeima, kad sienos tarp šalių yra tik žemėlapiuose valdžios nubrėžtos sutartinės linijos. Orui, vandenynams ir gyvūnams, su kuriais dalijamės šią planetą, nereikia pasų. Tik žmonės susikūrė sau pasus ir kliūtis. Erdvėlaivio Apolo 8 astronautas Frenkas Bormanas sakė: „Žiūrėdamas nuo Mėnulio į Žemę, supratau, kad yra vienas pasaulis. Ir kodėl mes nesugebame išmokti gyventi kartu kaip padorūs žmonės?“
Kardinolas Sigitas Tamkevičius pastebėjo: „Yra keturios kolonos, į kurias saugiai galime remtis. Tai Dievas, Lietuva, šeima ir moralė. Šiandien šias kolonas bandoma griauti. Liberalizmas yra ne mažiau pavojingas už priešo tankus, nes jis numarina žmogaus dvasią. O kai miršta žmogaus dvasia, tuomet miršta ir meilė Tėvynei; lieka tik meilė pinigui ir meilė sau pačiam“.
Gyvenimas tampa pinigų varoma mašina. Tačiau mokslas mums siūlo viltį būti nors ir maža, bet didžia tauta klestinčiame pasaulyje, gyventi kaip padorūs ir garbingi žmonės tarp žmonių, kuriuos mylime. Tai motyvas, dėl kurio verta dirbti, gyventi ir kovoti kiekvienam prieinamomis priemonėmis.
Ateitis neurocheminiu pavidalu mūsų smegenų žievėje kai kam kelia nerimą. Ji taip gąsdina, kad tik trumpam galime užsukti į dabartį. Reikia mėgautis dabartimi, nes reali yra vien tik ji, o visa kita – vien minčių žaismas.
Ateitis – tai mūsų mąstymo būdas. Austrų neuropatologas ir psichiatras Zigmundas Froidas pastebėjo, kad nesame šeimininkai savo pačių gyvenimuose, kad dažniausiai mūsų elgesį valdo už sąmonės ribų esančios jėgos.
Visi siekia tariamos laimės, kurią retai pasiekia, o jei ir pasiekia, tai tik dėl to, kad nusiviltų. Turėtume apriboti savo norus, sutramdyti troškimus ir suvaldyti pyktį, nuolat galvodami apie tai, kad žmogus tegali gauti tik menką dalelę to, ką vertas gauti.
Jei nenorime būti žaisliuku kiekvieno sukčiaus rankose ir kiekvieno kvailio pašaipos objektu, būkime išmintingi. Gyvenimą galima palyginti su siuvinėta staltiese: pirmąją gyvenimo dalį matome gerąją pusę, o antrąją – išvirkščiąją. Bet pastaroji suteikia daugiau žinių, nes leidžia pamatyti, kaip siūlės sujungtos.
Linkiu bent mūsų Laisvės dieną užuot mitingavus ir nerimavus pamąstyti, kaip susiūtos gyvenimo siūlės.
Įdomu kaip paaiškintum, kad esame dalis ES ekonomikos jau 17 metų ar daugiau, be muitų keliauja prekės ir financai (kapitalas), prekių kainos sulygintos, bet žemosios algos ne, nors turime savo rankose galia nustatyti MMA?
Ačiū akademikui Jonui Grigui už puikų straipsnį. Kai mokslininkas fizikas primena dorovės dėsnius ir skatina susimąstyti, kas iš tikrųjų sudaro gyvenimo prasmę, yra nepakartojama. Tik kviečiu su autoriumi ir skaitytojais kartu pagalvoti, ar tikrai tinkama tokia sąvoka, kaip „dirbtinis intelektas”. Gal ir klystu, bet man tai skamba, kaip „dirbtinė atjauta”, „dirbtinė užuojauta”, „dirbtinė meilė”. Gal palikime tokias sąvokas žmogui, o ne mašinai? Juk kas yra tas „dirbtinis intelektas”? Ar tai ne žmogaus sukurta įranga ir jai pritaikytų programėlių rinkinys? Nieko kito tame „dirbtiniame intelekte” nėra. Sutinku su tuo, kad mašina kai kuriais atvejais jau seniai pralenkė žmogaus kai kurios protinės veiklos apraiškas: nepavargsta, neužmiršta, nesupyksta, nestreikuoja ir t. t. (kol to nėra įdėta į jos programėles). Tikriausiai čia yra paprasčiausias neapsižiūrėjimas: mechaniškai prilipo ta keista sąvoka ir įsitvirtino mūsų vartosenoje. Todėl palikime tai, kas žmogiška – žmogui: jausmus ir intelektą – gebėjimą mąstyti. Mašina nemąsto ir niekada nemąstys.
Jūs teisus, bet kai kurie mokslininkai jau nuogastauja, kad vadinamojo dirbtinio intelekto mašinos jau pradeda mąstyti. Paskaitykite: https://futurism.com/the-byte/openai-already-sentient?fbclid=IwAR0A QuXEjHPNM7pzD16K6WCDV9F7f1qRlanjqxEMwQKGpQ7uFrNbSHD0Jhg