Didieji mokslininkai praeito amžiaus gale skelbė, kad baigia išspręsti mūsų egzistavimo mįslę, kad paaiškins, kodėl egzistuoja visata, kodėl ji yra būtent tokia, ir kodėl mes esame.Tačiau tvirtinimas, kad mokslas viską gali suprasti, vis labiau atrodo neteisingas. Visuotino žinojimo vizija tėra tik iliuzija.
Britų fizikas Stefenas Hokingas (Stephen Hawking) buvo įtakingiausias šios vizijos propaguotojas. Savo bestseleryje „A Brief History of Time“ (1988) (Trumpa laiko istorija), Hokingas pranašavo, kad fizikai greitai sukurs „galutinę teoriją“, kuri paaiškins, kaip atsirado visata. Ją jis prilygino „Dievo minčiai.“
Hokingo knyga įkvėpė kitus fizikus parašyti panašių knygų: Džoną Berov (John Barrow) knygą „Theories of Everything“ (1991) (Visko teorijos), Paulių Deivį (Paul Davies) – „The Mind of God (1992) (Dievo mintis), Nobelio laureatą Siveną Vainbergą (Steven Weinberg) – „Dreams of a Final Theory“ (Galutinės teorijos svajonės).
Vainbergas tikėjo, kad galutinė teorija sutriuškins kartą ir visiems laikams mūsų prietaringą tikėjimą galinga dievybe. „Būtų nuostabu gamtos dėsniuose rasti planą, paruoštą suinteresuoto Kūrėjo, kuriame žmogus vaidintų išskirtinę rolę. Bet aš tuo abejoju“ – rašė Vainbergas.“
Ne tik fizikai buvo apkerėti visko žinojimo. Britų chemikas Peteris Atkinsas (Peter Atkins knygoje „The Creation“ (1981) (Pasaulis) rašė: „Manau, kad nėra nieko, ko negalima suprasti. Fundamentinis mokslas bus užbaigtas vienos žmonių kartos. Visiškas žinojimas yra arti. Supratimas juda Žemėje, kaip saulėtekis.“ Bet šių didžių mokslininkų pranašystės nepasitvirtino.
Biologas Ričardas Dokinsas (Richard Dawkins) bestseleryje „The Blind Watchmaker“ (1986) (Aklas laikrodininkas) rašė, kad gyvybės paslaptis jau išspręsta, kad ją išsprendė Darvinas ir Alfredas Volesas (Wallace).
Bet ar jie išaiškino sąmonę? Vienas iš DNR struktūros (dvigubos spiralės) atradėjų Nobelio premijos laureatas Francis Krikas (Crick) manė, kad sąmonę lengva suprasti. Knygoje „The Astonishing Hypothesis“ (1994) (Nuostabi hipotezė) Krikas rašė: „Jūs, jūsų džiaugsmai ir sielvartas, atmintis ir svajos, jūsų asmenybė ir laisva valia tėra tik neuronų elgesys.“ Bet kas juos verčia taip elgtis?
Ši mokslininkų puikybė nebuvo visiškai nepagrįsta. Juk apie 1960 metus fizikai patvirtino Didžiojo visatos sprogimo teoriją, padarė žingsnių į vieningą visų gamtos jėgų teoriją, biologai išaiškino genetinį kodą, milžiniška pažanga kompiuterių moksle optimistams suteikė viltį, kad artėja visuotinis mokslinis pasaulio pažinimas.
Bet mokslinio visko žinojimo koncepcija nepagrįsta – galutinės teorijos ieškojimas fizikus nuvedė už tikrovės ribų. Stygų teorijos negalima eksperimentiškai patvirtinti. Todėl jos negalima laikyti moksline. Net jei stygų teorija ir būtų galutinė teorija, kuri atskleidžia fundamentinius dėsnius, iš kurių atsirado gamta, reiktų paaiškinti, iš kur šie dėsniai atsirado, kaip ir tikintieji Dievu turi paaiškinti, iš kur Jis atsirado. Tai begalinio regreso problema, kuri kamuoja visus, kurie bando paaiškinti, kodėl yra kažkas vietoje nieko.
Dokinso teigimas, kad gyvybė jau nėra paslaptis, yra absurdiškas. Nepaisant visų biologijos pasiekimų nuo Darvino laikų, vis dar neturime rakto, kaip gyvybė prasidėjo ir ar ji egzistuoja dar kur nors kosmose. Nežinome, ar mūsų atsiradimas buvo tikėtinas, ar kartą per amžinybę laimingas atsitiktinumas.
Smegenų mokslininkai vis dar negali paaiškinti, kaip smegenys kuria mūsų sąmonę, kokia fizinių reiškinių rūšis kuria sąmonės būsenas. Mokslas, atrodo, yra dar taip toli nuo proto supratimo.
Nobelio fizikos premijos laureatas Filipas Andersonas (Philip Anderson) apie savo kolegas mokslininkus, teigusius, kad jie gali išspręsti visas tikrovės paslaptis, taip pasakė: „Jūs niekada visko nesuprasite. Jei kažkas mano suprantąs viską, jis yra beprotis.“
