Prof. Jonas Grigas. Žemės vandens paslaptis

Daugiau nei 70 procentų Žemės paviršiaus dengia vandenynai ir apie 97 procentus paviršinio vandens yra šiuose vandenynuose, o gėlo vandens tėra tik 1 procentas.

Net sausiausiose Žemės dykumose galima rasti truputį vandens. Vanduo retai būna statinis, jis nuolat juda vandenynų srovėmis, garuoja ir iškrenta krituliais.

Apie 510 trilijonų tonų vandens išgaruoja ir po to iškrenta lietumi Žemėje kasmet. Planetoje vidutiniškai iškrenta 100 centimetrų lietaus per metus.

Tačiau mes iki šiol nežinome, iš kur šis vanduo atsirado. Manoma, kad prieš 4,5 milijardų metų Žemė susiformavo iš sausų Saulės vidinės sistemos uolienų. Pirmykštė Žemė dėl gravitacijos buvo įkaitusi ir negalėjo turėti vandens. Vanduo atsirado vėliau, galbūt atneštas kometų iš šaltos išorinės Saulės sistemos, arba meteoritų. Bet šias prielaidas sunku pagrįsti moksliškai.

Kometos dažniausiai turi deuterio, kurio nematome Žemės vandenyse. Panašiai vandens turintys meteoritai turi izotopų, kurių taip pat nerandame Žemės vandenyse.

Tačiau kai kurie meteoritai, kurių izotopinė sudėtis panaši į Žemės, skraido Saulės sistemoje ir dažnai krenta į Žemę. Bet buvo manoma, kad jie pernelyg sausi, kad užpildytų Žemę vandeniu.

Bet neseniai Piani ir kt. žurnale „Science“ paskelbė, kad tam tikrų 13 meteoritų analizė parodė daug didesnį vandenilio kiekį, nei buvo manoma ir tvirtina, kad ši protoplanetinė medžiaga, galėjo Žemę ą vėliau užpildyti vandeniu. Ta pati medžiaga galėjo jaunoje planetoje sukurti ir pradinę azoto atmosferą.

Mūsų šlapias pasaulis taip galėjo atsirasti nuo pat pradžios, be sudėtingos evoliucijos, išskyrus smulkų lynojimą iš kometų ir kitų išorinės Saulės sistemos medžiagų.

Ar ši idėja atlaikys tolimesnę mokslinę analizę, ar ne, ji yra gražus priminimas, kad net paprasčiausi dalykai mūsų gyvenime, kaip stiklinė vandens arba ryto dušas, yra langai į giliausias paslaptis visko, ką žinome.