Prof. Jonas Jasaitis. Baisiausia, jei niekas nepasikeis

Nežiūrint visų pastarojo meto išbandymų, karantino taisyklių ir apribojimų, laiko tėkmės niekas negali sustabdyti. Visų rūšių kalendoriuose keičiasi mėnesių ir dienų pavadinimai bei juos lydintys skaičiai, visi laikrodžiai rodo nepertraukiamai bėgantį laiką.

Bet net naujausių „žinių“ laidose nors ir keičiasi nusikaltimų, nuo kurių įvardijimo tos „žinios“ prasideda, aplinkybės, vis tik labai sunku atsikratyti įspūdžio, kad ten, kur tos „žinios“ ruošiamos, visi laikrodžiai jau senokai yra sustoję. Vienas po kito skelbiami vis nauji, tačiau besikartojantys korupciniai sandėriai.

Na ir kas, kad mitrus vyriokas dievagojasi, jog atlyginimas už „tarpininkavimą“ yra teisėtas, įrodytas visais reikalingais dokumentais. Visi suprantame, kad nėra jokios teisybės, kai tas atlygis – 300 tūkst. eurų per trumpą laikotarpį.

Kam kitam tiek šiandien moka, kai čia nėra jokio išradingumo, jokio pasaulį keičiančio mokslinio atradimo? Tiesiog šio sandėrio dalyviai taip susitarė ir taip pasidalino į jų rankas patekusius pinigus. Kuo tai skiriasi nuo atvirai įteikto kyšio?

Galima net pačios solidžiausios teisinės institucijos išaiškinimu prisidengti, kad sklypas Vilniuje, faktiškai kainuojantis kelis milijonus, „teisėtai parduotas“ už … vieną eurą.

Galima net ES institucijų nutarimais pateisinti, kad jokios įtakos monetarinei politikai neturinčios įstaigos, nors ir labai solidžiai vadinamos, klerkams mokamos didžiausios visoje valstybėje algos, bet žinių klausytojų atmintyje jau įstrigo ne pasiteisinimai, o tos institucijos vadovo išsakytas teiginys, kad dorovė ir sąžinė yra „ne šio pasaulio“ kategorijos.

Galima per visus garsiakalbius žviegti, kad smėlio dėžė centrinėje valstybės sostinės aikštėje esanti aukščiausios laisvės išraiška, bet tokios niekšybės jokiais demagogiškais išvedžiojimais paslėpti nebeįmanoma.

Tačiau visų šlykščių sandėrių vykdytojai jau ir nebesislapsto. Jie veikia vis bjauriau, o jų įžūlumas auga nenumaldomai. Nors pirmuosius primityvaus chuliganizmo veiksmus – tautos didvyrio atminimo lentos nuplėšimą nuo Lietuvos mokslų akademijos fasado – R. Šimašius įvykdė dar prieblandoje, rytui neišaušus, bet vis labiau aiškėja, kad tai buvo tik eilinis bandymas išsiaiškinti, kiek galima nebaudžiamai tyčiotis iš savo valstybės.

Na ir kas, kad net valstybės vadovas viešai pasipiktino, bet juk jokių veiksmų niekšo įžūlumui sustabdyti nebuvo imtasi. Na ir kas, kad aukščiausia įstatymų leidybos ir parlamentinės kontrolės institucija besąlygiškai nurodė, kas turi būti nedelsiant ištaisyta Lukiškių aikštėje, jei tokie kaip R. Šimašius atvirai teigia, kad elgsis taip, kaip užsimano arba kaip jam kažkas (dar neįvardintas) liepia.

Patyrę nusikaltėliai visada pasirūpina „stogu“. Kas šį kartą yra jo stogas? Kuo jo veiksmai skiriasi nuo „autonomininkų“ bandymo atplėšti nuo ką tik nepriklausomybę atkūrusios valstybės Pietryčių Lietuvą?

Autonomininkus tada sustabdė tik tiesioginio valdymo baimė. O kas pagaliau pasiryš sustabdyti tokius, kaip R. Šimašius? Kodėl vis dar slapstomasi už neva savivaldai skirtų funkcijų?

Savivalda nėra ir negali būti savivalė. Tačiau neįmanoma nepastebėti ir to, kad tyčiojimasis iš valstybės jau kuris laikas stiprėja ir įgauna vis naują išraišką. Jau kitą dieną po to, kai Seimas priėmė įstatymą apie Lukiškių aikštės statusą, per „lrt. radiją“ šlykštų komentarą išrėkė viena iš įtakingiausių to „radijo“ veikėjų. Klausantis to komentaro buvo sunku patikėti savo ausimis: tokiu tonu net „kaspervizininkai“ retai naudojosi: vos ne kiekvienas žodis buvo persunktas zoologine neapykanta ne tik Lietuvos istorijai, bet ir jos ateičiai.

Toji komentatorė pykčiu perliejo net vadinamuosius G. Landsbergio „konservatorius“: esą kaip jie drįso balsuojant pritarti „geros moralės“ sąvokai. Tai kieno letenose jau yra atsidūrusi „televizijos televizija“ ir „radijo radijas“.

Joks kalbos jausmo nepraradęs žmogus nesakys, kad „dabar klausykitės lrt radijo, t. y. „radijo radijo“… Kodėl tie, kurie vietoje oficialaus pavadinimo įgrūdo santrumpą „lrt“, kurioje Lietuvą žymi tik mažoji raidė, labiau nei velnias kryžiaus bijo ištarti žodį Lietuva ir žymėti ją didžiąja raide? Kas iki šiol nesuprato arba apsimeta nesuprantančiu, kad čia ignoruojamas net valstybės pavadinimas?

Kol tie, kuriems tai priklauso pagal užimamas pareigas (ir už tai gaunamą algą), tyli, matydami vis šlykštesnį tyčiojimąsi iš savo valstybės, panašu, kad vis didesnė gyventojų dalis nusprendė ir patys nebesilaikyti jokio įstatymo. Net pačio elementariausio, susijusio su mūsų kasdienybe, su mūsų gyvybe. Piliečiais šių asmenų, aišku, nepavadinsi.

Devyniolika girtų, atsiprašant, vairuotojų. Tik per vieną niekuo neišsiskiriančią, jokiu titulu nepažymėtą naktį? Tik viename mieste? Beje, valstybės sostinėje… „Žuvis pūva nuo galvos…“ Ar mes, Lietuvos piliečiai, jau tikrai pradėjome pūti, ar kažkuri jos gyventojų dalis jau supuvo?

O laikas vis tik bėga nesustabdomai. Vis arčiau ir nauji Seimo rinkimai. Už ką balsuoti? Už tų daugiau kaip dvidešimties partijų kandidatus? Bet juk nė viena „partija“ nepateikė tautai programos, kaip sustabdyti tyčiojimąsi iš savo valstybės ir prasidėjusį jos piliečių puvimą?

Nė vienoje programoje nėra nurodyta, kaip ruošiamasi tenkinti piliečių bazinius poreikius: būstas, darbas, sveikata, išsilavinimas, moralė, saugumas. Daugelyje naujausių deklaracijų – pažadai.

Be jokio pagrindimo, kaip tai galėtų būti įgyvendinta. Ne vienoje rinkiminėje deklaracijoje, tarp kurios autorių matome ir garbingus, visuomenės pasitikėjimą turinčius asmenis, tiesmukai pasakyta, kad patriotinių jėgų susitelkimas buvo neįmanomas, kad jokios „partijų“ derybos neįvyko.

Tai kas būtų, jei dalis jų atstovų vis tik patektų į Seimą? Kaip jie sugebėtų dirbti kartu? Ar vėl matytume „lyderiukų“ kivirčus, intrigas, tarpusavio konfliktus ir smulkmenišką kritiką?

Dar kartą skaitau metinį Prezidento pranešimą. Kviečiantį susitelkti pozityviai veiklai, sudėtingam, labai sunkiam valstybės kūrimo darbui. Nuo ko siūloma pradėti?

Nuo susitarimo, nes būtent susitarimas turi tapti elgesio norma. Bet toks kvietimas turi būti pagrįstas labai konkrečiais veiksmais. Kaip galima susitarti su tokiu, kaip R. Šimašius, arba su tokiais, kurie svarbiausią Lietuvos žiniasklaidos priemonę pavertė pasityčiojimo iš valstybės garsiakalbiu?

Kuriems atrodo, kad svarbiausia aiškinti, jog Prezidentas nepriglaudė po savo skėčiu visų lietaus merkiamų choristų, nedėvėjo kaukės, atvykęs į Jūros šventę ir t. t. Prezidentas pažymi: „Gėdinga, kad aukšto rango valdžios pareigūnų politinės atsakomybės kartelę nuleidome iki visiško dugno.“ Bet kas turi ją iškelti?

Metiniame pranešime Prezidentas įvardijo, kad šių metų biudžetas buvo orientuotas į socialinės atskirties mažinimą ir tai prisidėjo prie gyventojų pajamų augimo. Seimui pateiktos Viešųjų pirkimų įstatymo pataisos, kurios ne tik leistų sutaupyti daugiau kaip pusę milijardo valstybės biudžeto lėšų, bet ir paspartintų svarbiausių projektų vykdymą.

Jokiais viešųjų pirkimų reikalavimais neįmanoma pateisinti to, kad šie projektai atidedami dešimtmečiams. Kaip vieną iš svarbiausių savo darbų Prezidentas nurodė korupcijos užkardymo pokyčius, „kurių įgyvendinimas lemtų milijardinę naudą valstybei“.

Tačiau jis teigė, kad „Viešųjų pirkimų ir Korupcijos prevencijos įstatymų projektai yra tik pradžia“. Baigdamas pranešimą Prezidentas akcentavo būtinybę sukurti darnios visų valstybės regionų raidos politiką, nes vėl matome bandymus grįžti prie „vieno miesto valstybės“ hipotezės, kai nėra dialogo tarp centrinės valdžios ir savivaldos.

Šiandieninėje ekonomikoje negali būti vietovių, kurios tariamai yra neperspektyvios. Orientacija į vietoves, esančias tik prie vienos – Vilniaus-Kauno-Klaipėdos automagistralės, niekur neveda. Kiekviename regione slypi didžiuliai gamtos, žmonių ir infrastruktūros ištekliai, kurių panaudojimas lems visos valstybės patrauklumą ir pažangą. Tik verslo diversifikacija lems naujų darbo vietų kūrimą ir aukštesnes visų gyventojų pajamas, galimybę šalia gimtųjų vietų rasti darbą, kuris atitiktų žmogaus profesinius lūkesčius ir suteiktų oraus pragyvenimo šaltinį. Būtina kurti regioninius inovacijų centrus, kurie sutelks vietinių gyventojų gebėjimus ir sustiprins jų iniciatyvas.

Pirmasis toks centras jau įkurtas Žemaitijoje – Rietave, apie kurio praeitį kalbėdami dažnai kartojome žodį „pirmasis“.

Ar bent vienas per visą 30-metį buvęs valstybės vadovas yra pelnęs gyventojų pasitikėjimą? Ar bent vienam iš jų mūsų visuomenė susiprato ateiti į talką?

Tai gal ateikime į talką dabartiniam Prezidentui, nes lyderiai be visuomenės palaikymo neatsiranda…

Autorius yra Lietuvos mokslininkų sąjungos vadovas.