Prof. Jonas Jasaitis. Kas svarbiau už gyvenimą?

Autorius yra „Mokslo Lietuva” redaktorius.

Nesvarbu, kiek metų jau sulaukei, po kurio laiko atrodys, kad jie pralėkė per daug greitai. Net jei tave visą gyvenimą kamavo ligos ar neįgalumas.

Neseniai „Mokslo Lietuvos“ pašte vėl pasirodė eilinis rašinys apie sveikatos priežiūrą, kuriame bandoma apžvelgti šią sveikatos priežiūrą tik paslaugos aspektu, tarsi prekybos centre ar sendaikčių turguje: „parduodu – perku“.

Bet sveikatos nenusipirksi. Tai tavo paties turtas, kurio niekada nebus kuo pakeisti. Kito gyvenimo nebus. Gali tik savąjį prailginti, sutrumpinti arba visai prarasti. Bet kai stebime bendrapiliečių elgseną, kartais susidaro vaizdas, kad didžiausio savo turto vertės nesuvokiame. Jau seniai laikas apie tai kalbėti visapusiškai: ne tik medicinos ar gamtos mokslų, bet ir ekonomikos, švietimo, kultūros ir dorovės, filosofijos ir daugeliu kitų sričių aspektu.

Šeima ir gimtinė – nepakeičiamos

Suprantama, kad sveikos gyvensenos pradmenys diegiami šeimoje. Švari aplinka, sveika mityba, taisyklingas darbo ir poilsio režimas, dalykiški ir nuoširdūs šeimos narių santykiai (pirmiausia – pagarba vienas kitam) ugdo tai, ką vargu ar atstos kiti gyvenimo tarpsniai. Joks ikimokyklinis ugdymas to nepakeis: ko namuose neišmokai, net geriausias darželis nekompensuos. Juk gyvenimas praeis šeimoje. Galima kiek tik nori diegti privalomą (prievartinį) ikimokyklinių institucijų lankymą, bet tėvų poveikio niekas neatstos. Ir patys tėvai turi besąlygiškai suvokti, kad jų įtakos vaikui niekas nepakeis, pradedant nuo elementariausių higienos įgūdžių. Čia susiformuoja vertybių sistemos, giminės ir gimtinės, bendruomenės ir net valstybės suvokimas.

Jau kuris laikas sociologiniai tyrimai rodo, kad valstybėse (tarp jų ir Lietuvoje) vis įžūliau kėsinamasi į šeimos instituciją, brukant „partnerystės“, vienalyčių „santuokų“ ir pan. absurdiškus pakaitalus. Tegu gyvena kokie nors individai, kaip patys įsivaizduoja, bet tegu nebando aiškinti, kad šeima yra „bet kas“. Niekas prievarta neverčia kurti šeimos, bet nevalia pamiršti, kad viena iš svarbiausių šeimos funkcijų – žmonijos atsinaujinimas. Ir tai yra viena iš svarbiausių pasaulio gyvybinių problemų.

Niekas žmogaus netemps atgal į gimtinę, jei jis, svetur būdamas, ten prigijo, sukūrė šeimą, rado labiausiai jo lūkesčius atitinkantį darbą

Gyventojų skaičiaus Europoje mažėjimas, visuomenės senėjimas yra viena iš didžiausių Europos rūpesčių Kažkada A. Merkel paskleista hipotezė, kad imigracija aprūpins Europą pigia darbo jėga seniai virto ne tik šios veikėjos karikatūra. Kai žmogus priverstas apleisti savo gimtinę, didžiulių socialinių, kultūrinių ir ekonominių problemų kyla ne tik jam pačiam. „Betaučių“ individų ugdymo tendencija negali prisidėti prie pasaulio pažangos. Vienintelė išimtis – kai žmonės priversti bėgti iš savo namų karo grėsmės, religinio ar politinio persekiojimo. Tačiau tarptautinės bendrijos pastangomis kuo greičiau nutraukus konfliktą ir besąlygiškai nubaudus jo sukėlėjus, migrantams turi būti sudaryta galimybė grįžti į savo namu, į savo tautinę ir kultūrinę aplinką.

Taikos sąlygomis kiekviena tauta sukuria sau palankiausias sąlygas. Bet aišku, kad niekas žmogaus netemps atgal į gimtinę, jei jis, svetur būdamas, ten prigijo, sukūrė šeimą, rado labiausiai jo lūkesčius atitinkantį darbą arba kitos vietovės klimatinės sąlygos leidžia atitinka jo sveikatos būklę. Pasaulis jau seniai yra judrus, bet nedera skatinti benamių klajoklių gyvensenos. Pasaulį sudaro valstybės, o valstybė yra tautos namai.

Žinios apie sveiką gyvenseną prilygsta nuliui?

Bendrojo ugdymo institucijose gauname elementarių žinių apie kūno sandarą, mitybą ir t. t. Tačiau gyvenimas rodo, jog šių žinių nepakanka, kad galėtum gyventi sveikai. Mus kasdien pasiekia informacija apie besikeičiančias madas ir net gyvenimo būdą. Tačiau iš viešosios erdvės atklydusios žinutės, deja, nesusilieja į nuoseklų srautą, kuris leistų džiaugtis gyvenimo pilnatve.

Kai kurie mūsų poelgiai nors gal ir atrodo patrauklūs, ar net madingi, bet iš tikrųjų yra ne kas kita, kaip savo sveikatos žalojimas. Kuo galima pateisinti tai, kad Lietuvoje rūko kas trečias? Kam iš rūkorių nežinoma, kad tai kenkia, kad tai mažiausiai dešimtmečiu nubraukia žmogui skirtus pilnaverčio gyvenimo metus. Bet ar kuri į cigaretes jau įjunkusi paauglė susimąsto, kad dar nesulaukus keturiasdešimties jos odai atsikurti nebepadės jokia kosmetika, kad ji niekada nebeturės sveikų dantų, kad ją bučiuojantys pasijus lyg kažkas lūpas būtų įmerkęs į pilną nuorūkų peleninę?

Savęs nesaugantis individas vis bando veblenti, kad „mano kūnas – mano nuosavybė“. Kas pastoviai primena visuomenei, kiek valstybei kainuoja rūkorių gydymas, bandymai dar bent kiek pratęsti jų gyvastį, kad suvoktume, jog pasiteisinimas, kad rūkoriai moka mokesčius, yra niekinis? Iš jų gauti pinigai nepadengia net dešimtadalio išlaidų. Tai, ką rūkorių gelbėjimui išleidžia valstybė, yra tarsi vėjais paleisti pinigai, kuriuos buvo galima skirti visuomenės gerovei, taigi ir gyvenimo prailginimui. Joks akcizų rūkalų įsigijimui didinimas nepadengia išlaidų, kurias sukelia rūkymas. Tai kas trukdo tautai tapti nerūkančia? Kiek vien dėl tokio nusiteikimo laimėtume…

Yra ne viena knyga, ne viena oficiali ataskaita apie tai, kiek žmonijai kainuoja jos pačios kvailumas. Bet kas apie tai visuomenei nuolat primena? Kada paskutinį kartą tokią informaciją girdėjome per žiniasklaidos kanalus? Sakoma, kad sveikatai žalingų įpročių skatinimas yra labai pelningas verslas, Bet kaip galima pateisinti verslą, kuris sąmoningai kenkia žmonijai? Tai jau ne verslas, o nusikaltimas.

Labai seniai diskutuojama, kad dar bendrojo ugdymo sistemoje žmonės turėtų suvokti ir medicinos pagrindus. Tačiau tokio mokymo dalyko vis nėra. Kodėl? Net tada, kai Lietuvoje buvo kuriama Tautinės mokyklos koncepcija, šis pasiūlymas liko blankiame užribyje. Taigi ką matome visuomenės elgsenoje? Štai tik pora pavyzdžių.

Ne viena knyga, ne viena oficiali ataskaita apie tai, kiek žmonijai kainuoja jos pačios kvailumas

Visi žino, kad Brazilijos ir Lietuvos klimatas – skirtingas, kad mes gyvename ne atogrąžų zonoje, tačiau ką apie merginų išprusimą liudija madų, atklydusių iš atogrąžų, mėgdžiojimas? Lauke per dvidešimt laipsnių šalčio, o tūla mergužėlė puikuojasi trumpa bliuzele, rodydama nuogą stuburą. Kokią kainą jai už tai teks mokėti? Jei vasaros dieną dar galima bent kiek pateisinti suplyšusių džinsų dėvėjimą, tai kuo pagrįsti tokią, atsiprašant, madą, slampinėjant šaltyje? Mada? Be to, tai buvo „madinga“ pokaryje, pankų laikais, t. y. prieš daugiau kaip aštuonis dešimtmečius. Nuo kada suplyšęs drabužėlis yra pasigėrėjimo šaltinis? Beje, pastaroji pankų mada sugrįžta jau ne pirmą kartą.

Puikus dalykas – kosmetika. Tik kas susimąsto, kuris kosmetikos produktas tinka pagal odos tipą? Ir kai studentei dar tik aštuoniolika, ar tiktai reikia veidelį tėplioti ta kosmetika? Bet jei profesionalas pasikalbėtų apie tai net su subrendusio amžiaus pirkėjomis, tikriausiai pakrauptų suvokęs, kad absoliučios daugumos žinios apie odos priežiūrą lygios … „absoliučiam nuliui“. Tai kaip čia išeina, kad net apie savo veido grožio išsaugojimą nieko neišmanome? Nieko neišmanome ir apie kūno svorio kontrolę, apie dietas, kurios daugeliui bandančių jomis naudotis visai netinka.

Įžengėme į ketvirtą savos atkurtos valstybės dešimtmetį. Permainos, gražiai atėjusios į mūsų buitį, nebenuginčijamos. Tik reikia gebėti jomis nuoširdžiai pasidžiaugti. Nejaugi gebėtume tik su liūdesiu prisiminti, jei jų netektume? Bet ir dabar mūsų gyvenime ar ne per daug pagiežos, pykčio ar net paprasčiausio pavydo ir nepasitikėjimo?

Svečiuojantis Vidurio ir Vakarų Europos valstybėse pirmiausia į akis krinta šypsena, atviras žvilgsnis, geranoriškas nusiteikimas. O ką pastebime daugelio savo bendrapiliečių išvaizdoje? Ar nesusidaro įspūdis, kad juos kažkas labai nuskriaudė arba net įsiutino? Juk ir Vakaruose nėra dangiškos palaimos visiems, bet kodėl jų veidai padabinti šypsenomis?

Paklauskime patys savęs, į kokį praeivį visada maloniau žvelgti – į besišypsantį ar „surūgusį“. Gal jau dauguma susimąstome, kad gebėjimas valdyti emocijas, išsaugoti giedrą nuotaiką yra nebe stipriausias veiksnys sveikatai išsaugoti.

Žinoma, pastaruoju metu, kai mus tiesiog užgriuvo absurdų krioklys, išlaikyti šypseną ir ramią savijautą vis sunkiau. Bet apie tai – kitame mūsų pokalbyje.
——————————————