„Vyriausybė – vis dar sutrikusi“
Viešoje erdvėje tebevyrauja apgraibomis sumestos negatyvios informacijos srautas ir „visažinių“ komentarai apie tai, ko valdžia nepadarė anksčiau arba nedaro dabar. Tačiau kritinėse situacijose būtina sutelkti visus žmogiškuosius išteklius ir juos įdarbinti.
Svarbiausia pasitelkti aukštos kvalifikacijos specialistus ir mokslininkus tyrėjus. Dabartinė mūsų visuomenė turi nepateisinamai mažai žinių apie Lietuvos mokslininkus. Taip yra ir dėl objektyvių priežasčių. Didžiosios dalies mokslininkų veikla yra gana uždara.
Ieškodamas sprendimų, kurių dar niekas kitas pasaulyje nesurado, kartais net dešimtmečius turi sugaišti, analizuodamas tiriamus objektus ir reiškinius. Anaiptol ne visi sprendimai yra viešai skelbiami, dalis jų yra mokslo institucijos ar net valstybės paslaptis. Todėl neišvengiami ir tų pačių tyrimų pasikartojimai. Ne veltui sakoma, kad mokslininkas turi teisę klysti, nes kitaip jis nieko naujo nesurastų.
Todėl bet kurie standartizuoti reikalavimai, pavyzdžiui, privalomas kiekis publikacijų, kurias mokslininkas turi paskelbti, kad galėtų pretenduoti į tam tikrą institucinę poziciją (etatą, pareigas, laipsnį ar vardą), dažniausiai balansuoja ant absurdo ribos. Daugelis praeityje žinomų mokslininkų, kurių darbais remiasi šiandienė žmonijos pažanga, negalėtų gauti net docento ar vyresniojo mokslinio bendradarbio vietos, nes… per mažai rašė ir ne ten publikavo. O prie mokslo biurokratų įsigudrinančios prisitaikyti vidutinybės puikuojasi profesorių ir akademikų titulais.
Tokių valstybių, kaip Lietuva, visuomenė, nesuspėjusi išsiauginti kelias kartas siekiančios savo mokslinės ir kultūrinės aristokratijos (pačia gražiausia šios sąvokos prasme), dažnai būna linkusi nepastebėti savo iškiliųjų asmenybių arba net jas iš anksto suniekinti. Ypač tai išryškėjo per pastarąjį 30-metį, kai viešojo valdymo institucijose vis dar buvo pilna buvusių vadovų palikuonių, neįpratusių veikti savarankiškai, bet linkusių klausyti „svetimo pono“: anksčiau – iš Maskvos, dabar – iš Briuselio (ar bent jau iš Varšuvos ar Berlyno). Todėl ir pavėluotas ruošimasis pandemijai – akivaizdus. Dalis vadovų tik dabar pagaliau pajuto, kad efektyviausias problemų sprendimo kelias yra tvarkymasis savo valstybėje, naudojantis savais ištekliais.
Klerkų ir strategų priešprieša Valdymo institucijose visada išryškėja du diametraliai priešingi vadovų tipai – klerkai ir strategai. Klerkas – niekada neskubantis, išoriškai tvarkingas ir mandagus, dėvintis kaukę, po kuria kartais slepiasi įžūlus savanaudis, niekada neprisiimantis atsakomybės, bet mėgstantis naudotis valdžia. Puikiai jaučiantis, kad strategui yra reikalingas, galintis jį aprūpinti papildoma (nebūtinai esmine) informacija, turintis „naudingų“ ryšių, atliekantis nors ir antraeiles, bet neišvengiamas užduotis. Klerkas – ministras, didžiulė nelaimė visai jo kuruojamai sričiai. Bet nė viena valdymo institucija be klerkų neišsiverčia. Nebent jų funkcijas perimtų „dirbtinio intelekto“ įranga, nejaučianti pavydo, nesiekianti kitų, nei užprogramuota, sąlygų.
Stratego net ir išvaizda – netipiška. Bet jo funkcijų joks klerkas ar įrenginys negali perimti. Jo svarbiausia pareiga – išryškinti ne tik dabartinės, bet ir būsimos situacijos priežastis ir galimus raidos kelius. Jis privalo tartis su gausybe partnerių, analizuoti ne tik pagrindinius, bet lyg ir antraeilius veiksnius, operatyviai, bet labai apgalvotai, priimti sprendimus, prisiimdamas už juos asmeninę atsakomybę, nesislapstydamas už savo institucijos iškabos, suprasdamas, kad jo veiksmams bus ne tik pritarta, bet ir prieštaraujama, ypač kai jie palies kieno nors interesus. Santykiai su juos aptarnaujančiais klerkais – dažniausiai sudėtingi ir prieštaringi, nes klerkas yra įpratęs elgtis standartiškai, kaip surašyta instrukcijose. Klerkas niekada nepraleis progos įkąsti strategui ir, jei tik įmanoma, jį nustumti. Klerkui strategas visada atrodo pavojingas, nenuspėjamas. Klerkas niekada nepraleis progos keršyti, tačiau tik labai retai rizikuoja tai parodyti. Dažniausiai jis slepiasi už tariamo teisuolio įvaizdžio.
Pasižiūrėkite, kaip „putojasi“ dažnai ekrane matytas atsakingo asmens patarėjas, kaip jis bando suniekinti kitą asmenį, kurį laiko kaltu dėl savo asmeninės karjeros vingio. Juk taip nepriekaištingai“ viskas iki šiol buvo „sustyguota“. Mūsų dabartinėje valstybėje klerkai dažniausiai laimi prieš strategus. Jei ne krizinė situacija, minėtas klerkas taip pat būtų laimėjęs.
Dabartinės situacijos bruožai.
Pasaulį užklupusios krizės akivaizdoje strateginiai sprendimai – gyvybiškai būtini. Nebėra laiko laukti, kol kažkas lieps veikti, kol kažkas „suderins“ su visomis aukščiau ir žemiau esančiomis institucijomis. Pirmoji taisyklė, mus pasiekusi dar iš romėnų laikų: „Justitia est fundamentum regnorum“ (Teisingumas – valstybės pamatas).
Krizės metu piliečiai yra daug jautresni bet kuriai neteisybei. Krizinė situacija vadovui suteikia galimybę įtikinti, kartais ir priversti „liaudį“, t.y. visuomenę, laikytis visų, be išimties, įstatymų ir taisyklių.
Pateiksime tik porą pavyzdžių. Kai pašalietis atvyksta į kitą valstybę, apie ją jis pirmiausia sprendžia iš visuomenės požiūrio į įstatymų laikymąsi. Labai ryškiai tai atskleidžia situacija keliuose. Jei net karantino sąlygomis daugybė eismo dalyvių elgiasi nedrausmingai ar net įžūliai, tikėtis teisingumo ir bet kurioje kitoje srityje yra beviltiška. Todėl ne tik kelių policija, bet ir eiliniai vairuotojai privalo laikytis „nulinės tolerancijos“ pažeidėjams principo.
Krizės sąlygomis tai galima pasiekti nepalyginamai greičiau, o tvarkos įgūdžiai būna stipresni ir lengviau perkeliami į kitas viešojo gyvenimo sritis. Kitas pavyzdys – bandymai pasipelnyti iš laikinų sunkumų ir nepriteklių, kurių tokiais atvejais neįmanoma išvengti. Su bandančiais pasipelnyti iš nelaimių turi būti elgiamasi dešimteriopai griežčiau, negu įprastinėmis sąlygomis. Lygiai taip, kaip tvarkomasi su nusikaltėliais, bandančiais pasinaudoti žemės drebėjimo ar kitos nelaimės pasekmėmis, plėšiančiais pagriuvusius butus, šventoves ar įmones. Tik taip įmanoma greičiau sugrįžti į ramybę ir tvarką.
Krizės sąlygomis turi būti ypač skatinama piliečių iniciatyva ir savanorystė. Todėl viešojo valdymo metodai turi keistis, atverdami kelią vietinių išteklių mobilizavimui, naujų įmonių ir darbo vietų kūrimui. Visos pastangos turi būti skiriamos tam, kad valstybės ūkis kuo greičiau atsigautų. Antai didžiausias Baltijos šalyse Šiaulių oro uostas dešimtmečiais vegetuojantis, t. y. dirbantis nuostolingai, turi būti nedelsiant panaudojamas ne tik kaip pigesnė orlaivių laikymo vieta, bet ir kaip naujas perspektyvus logistikos, t. y. krovinių pervežimo, centras. Ir nereikia čia su buku užsispyrimu įrodinėti, neva tokia veikla trukdytų jo gynybinei misijai. Pasaulyje pilna puikių pavyzdžių, kuriuose optimaliai suderintos abi – gynybinė ir CARGO – funkcijos.
Dar kita kryptis – mūsų valstybės milžiniškų geoterminių šaltinių galimybių panaudojimas ne tik šildymui ir vėdinimui, bet ir akvakultūrai, agrariniam sektoriui, pavyzdžiui, šiltnamių daržininkystei, gydymui, klimato kaitos stabdymui. Kada, jei ne dabar, reikia tai pradėti daryti, o ne vien šnekėti, kad „kažkada darysime“.
Vis dėlto bombos ant galvų nekrenta, todėl kuo greičiau bus sustabdytas ekonomikos smukimas, tuo mažesni bus krizės sukelti nuostoliai, tuo greičiau bus galima įveikti visus pandemijos padarinius.
Niekaip kitaip, kaip tik su pasibjaurėjimu, privalome vertinti tokius veikėjus, kurie aiškina, esą Lietuvai nėra reikalo investuoti į naujų vaistų, vakcinų, imuniteto stiprinimo priemonių, naujos įrangos ir pan. kūrimą, nes tuo esą užsiima tik turtingi didžiųjų valstybių centrai.
Tik pasibaisėtinas neišprusimas neleidžia tokiems šnekoriams suvokti, ką Lietuvos mokslininkai, niekada negavę milijardinio finansavimo, jau yra sukūrę ir ką jie dar galėtų sukurti, jei mokslo institucijų klerkai nustotų kaišioti jiems pagalius į ratus.
Jei Teodoras Grotusas (vok. Theodor von Grotthuß) būtų vadovavęsis tokia, atsiprašant, logika, ar per vos 37-erius gyvenimo metus, kurių nemaža dalis praėjo nuošaliame Pakruojo rajone, mažame Gedučių dvarelyje, būtų pateikęs pasauliui tiek elektrochemijos, geologijos ir kitų mokslinių atradimų?
Kada pagaliau susimąstysime apie galimas jo sprendimo pasitraukti iš gyvenimo aplinkybes? Ir dabar net atokiose vietovėse gyvena išradėjai, kurių idėjos, deja, beveik nieko nesudomina, o pagalbos jiems joks klerkas niekada nepasiūlo, nes anot jo, jei nevadovauji bent katedrai – esi nevertas dėmesio… (Pabaiga – kitame numeryje)
