Kurį periodinį leidinį beatsiverstum, kurią žinių laidą beįjungtum, visur vyrauja COVID-19 tematika. Mes, lietuviai, turime tokį kiek senoviškai skambantį, bet praktiškai kiekvienam suprantamą žodį „koronė“, kurį šiuolaikiniame pilkame, nevaizdingame kalbėjime keičiame į „bausmę“.
Šis žodis pirmiausiai buvo prisimintas dėl panašaus skambėjimo kaip ir ta, prieš mažiau nei pusmetį dar niekam negirdėtą „koroną“ – pasaulį užpuolusio viruso pavadinimą. O ir jo perkeltinė prasmė tapatinama su bausme visai žmonijai, tik iki šiol neaišku, kas čia baudžia ir ko šia „korone“ siekia.
Tačiau vos ne visa žiniasklaida, vos ne visos sveikatos apsaugos institucijos atsakymo į šį klausimą neturi ir net jo neieško. Net jau atvirai promarksistine ir prokiniška vadinama Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) kalba tik apie tai, kur ir kaip slėptis, kad tas virusas neužpultų, o ne kaip nuo jo gintis. Kažkas ryja piliules nuo maliarijos, kažkas nuo džiovos ir aiškina, kad kažkam tai padėjo pasveikti. Tačiau nei gydymo, nei apsisaugojimo tikrų priemonių nėra. Priešingai, kalbama, kad dar ir po metų jų gali neatsirasti, o nauji epidemijos išpuoliai – vėl pasikartoti. Gąsdinimų taktika tęsiama.
Dabartinė pasaulio situacija išryškino mažiausiai dvi bėdas. Pirmiausia paaiškėjo, kad didžioji žemės rutulio gyventojų dalis (kalbu ne apie tokius „gyventojus“, kaip bakterijos ir virusai, kurių planetoje yra nepalyginamai daugiau, negu žmonių ir kurie čia apsigyveno nepalyginamai seniau) nelabai suvokia, kas yra SVEIKATOS APSAUGA. Dažnu atveju matome ne jos apsaugą, o ligų gydymą, t. y. kovą tiek su išvengiamomis, tiek ir su neišvengiamomis pasekmėmis. Kaip ir beveik visa, kas yra pasaulyje, susidėvi, taip susidėvi ir žmogaus kūnas. Bet šį kartą sukurpta atvirai niekšiška, visuomenę skaldanti ir jos kultūros raidą sabotuojanti „rizikos grupių“ sąvoka.
Nors mokslininkai medikai vis dažniau kalba apie vadinamuosius „nemirtingumo projektus“, kai susidėvėjusios kūno dalys gali būti pakeičiamos naujomis arba jų funkcijos atkuriamos naujomis gydymo technologijomis, vis dėlto ir be jų žmogus galėtų gyventi pilnavertį gyvenimą.
Užsukite į bet kurias kapines (ne tik per Vėlines) ir peržvelgdami antkapių užrašus įsitikinsite, kad kalendorinis žmogaus išgyventų metų skaičius visiškai nesutampa su metais, kuriais jis galėjo pasinaudoti. Beje, ne tik kapinės apie tai liudija, bet ir kasdieninis atidesnis žvilgsnis į mūsų bendruomenes. Vienas jau visai sukriošęs, nors dar neperkopė ir penkių dešimčių, o kitas – žvalus ir darbingas, net atšventęs solidų jubiliejų, nors jokiomis kamieninių ląstelių ar genų inžinerijos tyrimų išvadomis nesinaudojo. Tiesiog protingai elgėsi su tais ištekliais, kuriuos gavo iš tėvų.
Tačiau kiek tų, išmintingai besielgiančių yra mūsų populiacijoje? Kurioje valstybėje jau sukurta ir be sutrikimų veikia sveikos gyvensenos sistema, kurios neatskiriami elementai yra sveikas darbo ir poilsio režimas, sveika mityba, sveika ir saugi aplinka, judrus gyvenimo būdas, reguliarūs ir išsamūs profilaktiniai sveikatos patikrinimai, ankstyva susirgimų diagnostika, nepertraukiama susirgusiųjų stebėsena, kad būtų įsitikinta, kaip veikia paskirti vaistai, kaip būtina reguliuoti jų kiekius arba keisti anksčiau paskirtus kitais? Juk daugeliu atveju viso to nėra. Todėl visos tos „sveikatos ministerijos“ turi būti vadinamos vadinamos kitu vardu – „ligų ministerijomis“, kuriose nepamatuotai didelę įtaką turi vaistų gamintojai ir jų pardavėjai.
Pandemija atskleidė ir tai, kad netrukus gali visiškai pasikeisti valstybių gynybos (o dažnai ir kitų valstybių užpuolimo) technologijos. Tai, kas vyksta dabar, galima įvardinti kaip milžinišką, visą žemės rutulį apimantį karinį eksperimentą, kuriame išbandomos naujos ginklų rūšys ir nauji kariavimo metodai. Šiandieniniame pasaulyje jau seniai buvo galima imtis nusiginklavimo, nes yra sukurtos tarptautinio saugumo programos, kurios turi pakankamai priemonių neleisti kilti jokiam naujam tarpvalstybiniam kariniam konfliktui. Tačiau jos beveik nenaudojamos.
Visos tos milžiniškos sunkiasvorių arba, priešingai, labai judrių tankų sistemos jau seniai nebereikalingos taikai žemėje išsaugoti. Bet kurį beprotį, užsimaniusį užgrobti kitų valstybių teritorijas, jau dabar galima sustabdyti, pastarajam dar nepradėjus judėti link kitos valstybės sienos. Galima, bet deja, nedaroma. Todėl kažkas kaišioja ant greitkelio sprogmenis, nuo kurių žūsta ir visiškai niekuo dėti žmonės, kažkas leidžia milijardus, kurdamas vis galingesnes karinio puolimo technologijas, o kažkas, spjaudamas į bet kokius tarptautinius susitarimus, konvencijas ir memorandumus, jau dabar išbando naujas žmonių žudymo priemones.
Daugelis tikriausiai nepamiršo pirmųjų neutroninės bombos bandymų. Dar nepraėjo ir dešimtmetis nuo šios bombos tėvu vadinamo JAV fiziko Samuelio Coheno mirties. Vaizdingai rašoma, kad „neutroninė bomba buvo sukurta, naudojantis vien pieštuku, popieriumi ir logaritmine liniuote.“ (žr. technologijos.lt).
Ši bomba „didžiąją dalį energijos po sprogimo išspinduliuoja neutroninės radiacijos, o ne smūginės jėgos pavidalu <…>, po neutroninės bombos sprogimo radioaktyviomis nuosėdomis užteršiamos kur kas mažesnės teritorijos“ (ten pat).
Štai kaip patogu užpuolikui: gyventojai gali būti visiškai išnaikinti, o visas jų turtas (gamyklos, logistikos centrai ir kt.), komunalinės ir kitos sistemos lieka beveik nepažeistos. Radiacinis vietovės užterštumas taip pat trumpesnis, negu naudojant atomines arba vandenilines bombas. Taip pasaulio politinis ir net etninis žemėlapis gali būti greitai pakeistas.
Turint galvoje labai trumpą žmonijos istorinę atmintį ir menką gebėjimą analizuoti politinės sistemos raidą, tokie pokyčiai gali būti greitai suvokti kaip pastovios situacijos bruožai. Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos dar nepraėjus nė šimtmečiui, tada užgrobtos teritorijos tebėra negražintos.
Rusija iki šiol tebevaldo kitų valstybių etnines teritorijas, pavyzdžiui, vadinamąją Kaliningrado sritį ir net bando įtikinti, kad tai yra neva „seniai slaviškos žemės“, valdo Japonijai priklausančias Kurilų salas ir kt., galų gale vadovaudamasi visų grobikų mėgstama logika: „Ką užgrobiau, tas ir mano. Na ir kas, kad vogtas daiktas nėra tikra nuosavybė, bet aš ją valdau ir valdysiu.“
Nuo Pirmojo pasaulinio karo, kai kovos veiksmuose buvo panaudotos nuodingosios dujos, karinių technologinių kūrėjų dėmesys vis labiau krypsta į priemones, kurios leidžia siekti pranašumo iki šiol nenaudotais būdais, tarp jų ir naudojant bakteriologinius ar kitus biologinius metodus „gyvajai jėgai“ naikinti. Tarptautiniai susitarimai, kuriais tokių priemonių naudojimas uždraustas, dažnu atveju būna neveiksmingi, nes po jų sudarymo dažniausiai nėra sukuriamos sistemos, kurių pagalba naudojantieji uždraustas priemones sulauktų ilgalaikio atgrasančio atsako.
Įžvalgesni analitikai jau seniai yra atkreipę dėmesį į komunistinės Kinijos plėtojamas teritorinės plėtros ambicijas. Daug kas jau ir pamiršo, kaip buvo užgrobtas ir užvaldytas Tibetas, kaip sunaikintas tibetiečių kultūrinis paveldas arba jo vaisiai priskirti Kinijai. Jokių rimtų sankcijų už šį tarptautinį nusikaltimą komunistinis režimas nesulaukė. Kai kam atrodo, kad Tibetas – per daug toli, todėl jo tragedija kituose kraštuose nepasikartos. Kai kas mano, kad nutylėti lokalius nusikaltimus apsimoka net … visuotinės taikos išsaugojimo labui. O daugeliui šios tautos tragedija paprasčiausiai nerūpi. Tuo tarpu Kinijos agresyvus režimas labai kryptingai plečia savo įtaką ne tik Afrikoje ir Lotynų Amerikoje.
Bet kokiam tarptautiniam nusikaltimui būna pakankamai apgalvotai ruošiamasi. Tikrinama vidaus ir išorės viešosios erdvės reakcija. Konfliktų teritorija plečiama, užgrobimo priemonės įvairinamos, naudojami politinio ir ekonominio spaudimo metodai. Ir tik labai gerai pasiruošus, po daugelio įvairaus masto „repeticijų“ gali būti imamasi globalių avantiūrų.
Ar daug kas dar mena tokią šiurpią, visą dešimtmetį (1966 – 1976) trukusią smurto prieš mokslininkus kampaniją, itin veidmainiškai buvo pavadinta „kultūrine revoliucija“. Jos pasekmes iki šiol jaučia ir pati Kinija. Taip, ji jau tapo „pasaulio fabriku“, užverčiančiu daugybę valstybių savo primityvia, menkaverte ar tiesiog nekokybiška, užtat labai pigia produkcija. Tačiau dabar jos universitetai vėl atidaryti ir plečiami, o nužudytieji per „kultūrinę revoliuciją“ mokslininkai seniai pamiršti, kaip ir žudynių Tiananmenio aikštėje (1989 m. balandis-gegužė) aukos.
Šių nusikaltimų rengėjai nei tiesioginio atpildo, nei pasaulio visuotinio moralinio pasmerkimo nesulaukė. Ar sulauktų dabar, paaiškėjus, kad pandemija nėra vien aplaidumo pasekmė, o visapusiškai apgalvotas masinių žudynių ir Kinijos įtakos plėtros eksperimentas?
Puikus straipsnis, dekoju uz drasa ir tiesa.Patyrusi esu ant savo kailio gydyma ne i ta puse ir praradus sveikata,as pati savo supratimu ir jegomis issigydziau vezi, nes neleidau svitinti savo kuno.Del operaciju pazeista kuna yra sunku atstatyti, taciau as ranku nenuleidziu ir vaistu nenaudoju.
Apie PSO garsiai sakau , kad tai yra pati korumpuociausia organizacija is visu.Jos visi nurodymai yra netinkami ir su tikra sveikata nieko bendro neturi.
Gydymas pavadintas paslaugu teikimu-nera gydymas.Tikram gydytojui turi butui svarbu , kad zmones butu sveiki , o ne atvirksciai .
Dėkui gerb. Profesoriui už išsamų straipsnį, gal dabar pradėsime kritiškiau mąstyti apie šį virusą. O PSO žmonių sveikata visai nesuinteresuota, jai labai rūpi kuo daugiau ligų „prikepti”, kitaip, ar šiandien parduotuvių lentynos lūžtų nuo gėrimų ir nesveiko maisto, kuris atneša ankstyvą mirtį ir įvairiausio plauko ligas? Ar Europos mokyklose būtų įteisintas nepilnamečių rūkymas ir narkotikų vartojimas? Ar būtų įteisinti abortai, kurie pakerta moters sveikatą ir jos dvasinę būseną? Ar ligoninės būtų tokios skurdžios? Ar medikų atlyginimai būtų tokie apgailėtini? Sąrašas begalinis. O mūsų Sveikatos ministerija yra Nesveikatos ministerija, kuri besąlygiškai linkčioja PSO ir visaip ją giria.