Prof. Jonas Jasaitis. Valstybę galime ir turime susigrąžinti (I dalis)

Vietoje įžangos: Šį tekstą skaitė Romualdas Ozolas ir siūlė jį būtinai skelbti. Po jo mirties tekstą dar ne kartą tikslinau ir šiek tiek papildžiau.

VALSTYBĖS ATKŪRIMO PROGRAMOS BRUOŽAI

Dabartinė padėtis

Lietuvoje susiklostė kritiška politinė, ekonominė ir socialinė situacija. Valstybę faktiškai užvaldė neįvardinta mafijinė grupuotė, kuriai paklūsta visos svarbiausios viešojo gyvenimo sritys. Bandantieji pasipriešinti šalinami, o visuomenės protestai slopinami, net pasitelkiant teisėsaugos ir jėgos struktūras. Visiškai išsigimė partinė sistema: nė viena valdančioji ar oficialioje opozicijoje esanti partija neturi strategijos, kaip atkurti demokratinių institutų veikimą. Tai net nėra šių partijų uždavinys: jų viršūnes tenkina dabartinė sistema. Šios partijos tapo vieno asmens arba siauro bendrininkų ratelio valdomais klubais, kurių vienintelis tikslas – bet kokiomis priemonėmis išlikti valdžioje.

Visuomenės masinį nusivylimą valstybe sukėlė nuolat mažėjanti piliečių perkamoji galia, didėjanti turtinė nelygybė ir masinis skurdas, nepagarba žmogui, pagrindinių jo teisių ir laisvių nepaisymas. Nacionalinės nelaimės mastą pasiekusi emigracija ne tik skaudžiai smogė valstybės biudžetui, bet ir įgavo tikro tautos išsivaikščiojimo mastą.

Dar daugiau: dėl nedarbo ir neteisingumo iš Lietuvos išvarytus jos piliečius bandoma teisinėmis priemonėmis galutinai atskirti nuo gimtinės, primityviai supriešinant juos su likusiais Lietuvoje. Katastrofiškais mastais auga valstybės skola, kai tuo tarpu nacionalinio gamybinio sektoriaus plėtrai neskiriama jokio dėmesio. Nevykdoma jokia regioninė politika: visiškam sąstingiui ir sunykimui pasmerktos užmiesčio (kaimiškosios) teritorijos ir net atokesnių savivaldybių centrai. Numarinta piliečių savivalda. Iškreipta teisėsaugos institucijų veikla sukėlė masinį teisinį nihilizmą. Vis dažnesni valstybinės kalbos užpuolimai, tiek kėsinantis į lietuvių kalbos abėcėlę, tiek į jos gramatinę sandarą ir leksiką.

Visa tai rodo, kad būtini skubūs radikalūs sisteminiai pokyčiai, kuriuos įgyvendinti gali tik galingas visų pozityvių, valstybės ir tautos likimui neabejingų visuomenės jėgų susitelkimas. Pateikiame mūsų siūlomų permainų kryptis, kviesdami prisidėti, rengiant šią programą.

1. Valstybės valdymo pertvarka

Lietuvos Konstitucijoje įtvirtinta nuostata, kad mūsų valstybė yra demokratinė respublika, kurioje aukščiausia valdžia priklauso Tautai. Jos teisių niekas negali varžyti. Bet kuri valdžios institucija – įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ar teisminė – tėra Tautos atstovė, vykdanti jos valią. Tačiau dabartinė valdžia šias konstitucines nuostatas nuolat pažeidžia, ribodama piliečių galimybes dalyvauti, sprendžiant valstybės vidaus ir užsienio politikos uždavinius. Valdžios institucijos ignoruoja viešuosius interesus, tenkindamos tik siaurų savanaudiškų grupių ir individų užmačias.

Valstybės institucijų priedermė – stiprinti demokratinę šalies sąrangą, t.y. siekti to, ką Antanas Maceina vadino pilnutine demokratija. Visi esminiai vidaus ir užsienio politikos sprendimai turi būti priimami, tik gavus tvirtą visuomenės pritarimą. Siekiant išplėsti piliečių galimybes dalyvauti šalies valdyme būtina:

1) sukurti tokias referendumų sąlygas, kad visuomenė galėtų operatyviai išreikšti savo valią, sprendžiant politinius, ekonominius ir socialinius uždavinius, tobulinant valstybės Konstituciją, stojant į tarptautines sąjungas bei organizacijas ir dalyvaujant jų veikloje;

2) atkurti regioninę ir vietos savivaldą, kuri galėtų efektyviai įgyvendinti darnios subalansuotos plėtros programas, besąlygiškai laikydamasi ekonominių, socialinių ir gamtosauginių reikalavimų vienovės principo;

3) parengti naujus rinkimų į Seimą ir savivaldybių tarybas įstatymus ir poįstatyminius aktus, visiškai atsisakant „partinių sąrašų“ praktikos;

4) pertvarkyti LR Seimo veiklą ir sumažinti jo narių skaičių, atsižvelgiant į dabartinį valstybės nuolatinių gyventojų skaičiaus sumažėjimą. Seimo narių skaičius turi būti susietas su valstybės teritorijos administraciniu suskirstymu taip, kad kiekvienas Seimo narys turėtų aiškiai apibrėžtą apygardą. Seimas privalo nuolat vykdyti ne tik įstatymų leidybos, bet ir parlamentinės kontrolės funkcijas;

5) įvesti privalomą periodišką valdymo institucijų atsiskaitymą piliečiams ir įgyvendinti rinkėjų teisę atšaukti ne tik susikompromitavusius, bet ir neefektyviai dirbančius išrinktus Seimo narius priešlaikinių rinkimų būdu. Likviduoti perteklines, viena kitos veiklą dubliuojančias administravimo ir kontrolės institucijas. Visi viešojo sektoriaus institucijų sprendimai – lėšų panaudojimas, įplaukos į vietinį ir centrinį biudžetą ir kt. – turi būti nedelsiant skelbiami visuomenei;

6) pertvarkyti teismų sistemos darbą taip. kad ši sistema taptų atvira visuomenei, įvedant tarėjų ir prisiekusiųjų institutus. Jokia teisminė institucija negali turėti „tiesos monopolio“, komentuojant konstitucines nuostatas, šeimos sampratos ar tautos kultūros principus. Joks teismo sprendimas negali prieštarauti teisingumo ar visuotinai pripažintos moralės normoms. Teisės ir moralės atskyrimas teisėsaugos institucijų veikloje – netoleruotinas;

7) atkurti visuomenės pagarbą valstybės Konstitucijai ir įstatymams, pertvarkant įstatymų vykdymo priežiūros, teisės pažeidimų ir nusikaltimų tyrimo, nuobaudų ir bausmių skyrimo bei kitus teisėsaugos klausimus sprendžiančių institucijų veiklą. Nedelsiant atlikti vadinamųjų „rezonansinių bylų“ auditą. Panaikinti senaties taikymą tiek ekonominių, tiek ir kitų nusikaltimų tyrimo bylose.

2. Ekonomikos plėtotė

Ekonomika – vienas iš svarbiausių socialinių institutų, nuo kurio funkcionavimo priklauso valstybės galia ir visuomenės gerovė. Valstybės ūkį sudaro du vienas kitą papildantys sektoriai – privatus ir viešasis, kurių veiklą turi reglamentuoti analogiški teisės aktai, numatantys jų vienodą atsakomybę visuomenei.

Per pastaruosius du dešimtmečius Lietuvoje taip ir nebuvo įgyvendinta ekonomikos plėtros strategija, užtikrinanti jos augimą bei ilgalaikį konkurencinį pranašumą, naudojant pažangiausias technologijas ir masto efektą. Per šį laikotarpį įvykdyta daugybė ekonominių nusikaltimų, padariusių esminę žalą valstybei, sukėlusių milžinišką turtinę nelygybę, gyvenimo kokybės nuosmukį ir masinį (ypač jaunimo ir kaimiškųjų vietovių gyventojų) nedarbą, nuskurdinusių kvalifikuotos darbo jėgos išteklius mūsų valstybėje.

Didžiausia žala padaryta valstybės gamybiniam, statybos ir transporto sektoriams: pramonei, agrarinei veiklai, žvejybos ir prekybos laivininkystei, švietimui ir sveikatos apsaugai, sveikos gyvensenos diegimui ir kt. Sunaikinta nemaža dalis šiuos sektorius aptarnavusių mokslo ir projektavimo institucijų bei jų žiniasklaidos leidinių.

Kai kurios ekonominės reformos (pavyzdžiui, žemės reforma, tebesitęsianti nuo 1991 metų ir iki šiol neužbaigta) buvo sužlugdytos politizuotais arba korupcinių struktūrų inspiruotais nutarimais, daug kartų nepagrįstai keičiant teisės aktus arba priimant ekonominei logikai prieštaraujančius sprendimus. Lietuvoje iki šiol nesukurta stabili mokestinė sistema, todėl neretai po eilinių Seimo rinkimų įvedami nauji mokesčiai arba keičiama jų administravimo tvarka, kenkianti verslo plėtotei. Dauguma ekonominių nusikaltimų neištirta, o jų vykdytojai – nenubausti. Net demaskuoti nusikaltėliai išvengė atsakomybės, pasinaudodami senaties terminu arba pseudoteisinių manipuliacijų dėka. Iškreipta teisinė bazė sąlygojo korupcinių struktūrų susiformavimą ir stiprų jų įtakos valstybės raidai augimą.

Kuriant pažangų valstybės ūkį būtina:
1) nedelsiant pradėti konstruktyvų dialogą su visomis teisėto verslo struktūromis, siekiant parengti racionalią mokesčių sistemą, remiantis ilgamete labiausiai išsivysčiusių demokratinių valstybių patirtimi ir atsižvelgiant į naujausius globaliuosius iššūkius verslui;

2) parengti ilgalaikę smulkaus verslo strategiją, skatinančią energingą tiek individualaus (šeimos), tiek bendruomeninio verslo plėtrą, paremtą smulkiųjų gamintojų kooperacija, skaidriu centralizuotu tiekimu ir techniniu aptarnavimu. Parengti perspektyvias alternatyvaus (neagrarinio) verslo programas kaimiškosioms vietovėms, pasitelkiant Lietuvos kaimo tinklo struktūras, Vietos veiklos grupes, vietos bendruomenes, veiklių gyventojų iniciatyvas;

3) parengti naują energetinio aprūpinimo strategiją, numatančią optimaliai išnaudoti visus vietinius (tarp jų – ir geoterminius) išteklius, taip sumažinant valstybės priklausomybę nuo importuojamo kuro ir visiškai likviduojant priklausomybę nuo vieno importuotojo ar gamintojo. Rengiant šią strategiją turi būti atmetami visi populistiniai, politizuoti pasiūlymai, prieštaraujantys pažangiausiomis energetikos plėtotės tendencijoms arba tarnaujantys kurios nors atskiros verslo grupuotės bei jų tarpininkų interesams;

4) suformuoti naują ūkio strategiją, kurioje būtų atsižvelgiama į sisteminius šalies ekonominės plėtros tikslus, siekiant pilnai patenkinti vietinės rinkos poreikius ir atskleisti naujas eksporto galimybes. Teikti visokeriopą (mokslinę, finansinę, administracinę ir pan.) pagalbą pažangiausias technologijas įsisavinančioms gamybos šakoms ir mokslo institucijoms. Skatinti naujų, didelę pridėtinę vertę kuriančių įmonių (medicininės įrangos, biotechnologijų, transporto, statybinių medžiagų ir kt.) steigimą. Atkurti, panaudojant pažangiausią pasaulio patirtį, tokias dar neseniai gana pelningas, tačiau šiuo metu visiškai sužlugdytas vietinio verslo sritis, kaip linininkystė, vilnos ir verpalų gamyba, audimo ir siuvimo pramonė, maisto pramonė ir kt. Išnaudoti šiuo metu neveikiančių įmonių pastatus ir išlikusią įrangą tiek atkuriant, kur tai dar yra įmanoma, buvusią gamybą, tiek kuriant naujas įmones. Subalansuoti eksporto ir importo apimtis taip, kad atsirastų naujos galimybės racionaliai suformuoti valstybės biudžetą ir sumažinti, o ilgainiui ir likviduoti priklausomybę nuo tarptautinių finansinių institucijų;

5) pertvarkyti valstybės geologinių išteklių panaudojimo teisinę bazę taip, kad būtų besąlygiškai įgyvendinta LR Konstitucijos 47 straipsnio nuostata: „Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.“ Atlikti naudingųjų iškasenų bei kitų žemės gelmių išteklių dabartinio naudojimo auditą ir apie jo rezultatus nedelsiant informuoti visuomenę. Sukurti kompleksinę žemės gelmių išteklių naudojimo sistemą, apimančią mokslinio tyrimo, gavybos planavimo, gamybos, prekybos ir kitus sektorius, užtikrinančią skaidrų gautų lėšų perdavimą į valstybės biudžetą;

6) parengti išsamią Lietuvos rekreacinių ir relaksacinių išteklių strategiją, numatančią spartų naujų sanatorinių ir kurortinių zonų kūrimą, pažintinio turizmo ir mėgėjiško sporto bei sveikatingumo stovyklų plėtrą. Tai leistų ne tik sukurti naujas darbo vietas, bet ir svariai prisidėtų prie Lietuvos įvaizdžio gerinimo;

7) sukurti nuolat veikiantį verslininkų ir mokslininkų asociacijų forumą, generuojantį tiek verslo užsakymus, tiek naujas mokslo idėjas, skatinantį ūkio klasterizaciją ir kitų konkurencingų verslo susivienijimų formavimąsi.

Bus skelbiamas  tęsinys.