Liepos 4-oji – JAV nepriklausomybės diena. Liepos 6-oji – Lietuvos valstybės (Karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena.
Šiomis dienomis išleistas naujasis „Mokslo Lietuva” numeris. Jame daug aktualių publikacijų istorijos, ekonomikos, politikos, kultūros ir kitomis temomis. Viena iš jų prof. J.Skiriaus publikacija pavadinimu „Kaip JAV 1922 metais pripažino Lietuvą” atskleidžia nepaprastai sunkų Lietuvos valstybės kūrimo procesą, didžiųjų valstybių nenorą atsieti Lietuvą nuo Rusijos, galiausiai laikiną mūsų valstybės nepriklausomybės pripažinimą, kad susiklosčius palankioms sąlygoms Lietuva vėl būtų sugrąžinta Rusijai.
Ši nuostata niekur neišnyko. Ją jutome ir prieš 30 metų atkurdami Lietuvos nepriklausomybę, kai daugelis didžiųjų valstybių, įskaitant JAV, neskubėjo pripažinti mūsų iškovotos laisvės nuo SSSR. Panašus požiūris lydi ir Ukrainą, žūtbūtiniame kare šiuo metu kovojančią su fašistine Rusija.
Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, susiklosčius palankioms sąlygoms, griuvus imperijoms, pirmiausia carinei Rusijai, lietuvių tautai ant tų griuvėsių pavyko sukurti savo nepriklausomą valstybę – Lietuvos Respubliką. Šiemet sukanka 100 metų, kai Vakarų didžiosios valstybės pripažino Lietuvą, kaip politinį vienetą. Šis procesas buvo ilgas ir sudėtingas. Pavyzdžiui, JAV vienu metu Baltijos šalių pripažinimą siejo su jų grąžinimu į Rusijos sudėtį. Tačiau ilgainiui tokio pripažinimo ribotumas atnešė naudą pačiai Lietuvai.
Pripažinimas vyko vangiai
Valstybės kūrimas yra sunkus procesas, kuriam įvykdyti reikalingos tam tikros sąlygos. Pirmiausia reikia, kad būtų pakankamai išsilavinusių piliečių, kurie geba organizuoti ir valdyti. Taip pat būtina formuoti tautinį susipratimą ir nacionalinę kultūrą, sukurti turtines vertybes, kurios taptų valstybės ekonominiu stuburu, megzti prekybinius ryšius su užsienio šalimis, aprūpinant vidaus rinką būtinais produktais, kaupti valiutos atsargas.
Be to, naujos valstybės egzistavimą būtinai privalo pripažinti kaimyninės šalys, didžiosios valstybės. Šis pripažinimas tarptautine prasme stabilizuoja naujos valstybės funkcionavimą ir sukuria pagrindą tarpusavio bendradarbiavimui. Naujosios Lietuvos jaunieji diplomatai valstybės gyvavimo pradžioje dėjo didžiules pastangas, kad atkreiptų užsienio šalių dėmesį į susikūrusią nedidelę Lietuvos valstybę, siekdami jų pritarimo ir pripažinimo de facto ir de jure.
Pirmaisiais metais po nepriklausomybės paskelbimo, Lietuvos tarptautinis pripažinimas vyko vangiai. Dauguma didžiųjų valstybių rinkosi pripažinti mūsų šalį tik de facto (faktiškai), tačiau ne de jure (oficialiai, teisiškai). Užsienio valstybės delsė oficialiai pripažinti Lietuvą dėl neapibrėžtos situacijos šalies viduje, priešiškų santykių su Lenkija ir dėl Rusijos, paskendusios pilietiniame kare.
Švedija buvo pirmoji valstybė, kuri 1918 m. gruodį pripažino Lietuvą de facto, po jos sekė Norvegija ir Danija 1919-ųjų pradžioje.
Tų pačių metų rugsėjį mūsų Vyriausybę de facto pripažino Didžioji Britanija, o 1920 m. gegužę – Prancūzija. Tarptautinis pripažinimas gerokai paspartėjo tik po to, kai 1920 m. liepos 12 d. buvo pasirašyta taikos sutartis su Sovietų Rusija. Pirmoji 1921 m. vasarį Lietuvą de jure pripažino Latvija, o iki tų metų pabaigos iš viso Lietuvą de jure pripažino 11 valstybių. Tačiau didžiosios Europos valstybės ir JAV neskubėjo – jų pripažinimo teko palaukti iki 1922-ųjų, po ketverius metus vykdytų lietuvių diplomatinių pastangų.
Didžiausias dėmesys – Jungtinėms Amerikos Valstijoms
Tyrimai rodo, kad tuo metu Lietuvos Respublikos politinių veikėjų dėmesys daugiau krypo į JAV, nei kitas šalis. Kodėl.
Pirmiausia, po Pirmojo pasaulinio karo JAV buvo ekonomiškai galingiausia valstybė pasaulyje. Jos gamyba sudarė net 48 proc. viso pasaulio produkcijos. Antra, amerikiečiai savo rankose turėjo finansinę Europos kontrolę: jų skolininkėmis tapo net 20 šalių, tarp kurių ir pagrindinės JAV sąjungininkės.
Trečia, JAV prezidentas Vudras Vilsonas 1918 m. parengė „14 punktų“ programą, skirtą taikai ir pokario pasauliui sutvarkyti.
Ši programa suteikė apsisprendimo viltį visoms priklausomoms ir išsivadavusioms tautoms, kitaip tariant, galimybę siekti nepriklausomybės. Visa tai padėjo JAV tapti tarptautiniu lyderiu. Ketvirta, JAV buvo įsikūrusi didžiulė, organizuota ir gana turtinga lietuvių bendruomenė, kurią, įvairiais skaičiavimais, sudarė apie 500–700 tūkstančių žmonių. Lietuvos vadovai tikėjosi pasinaudoti JAV politine parama, paskolomis ir tautiečių sentimentais savo Tėvynei bei jųveikla ir kapitalu.
Lietuvių išeivijos pastangos – patriotiškos ir nesavanaudiškos
Lietuvių bendruomenės Čikagoje, Niujorke ir kituose JAV miestuose turėjo savo parapijas, kultūros įstaigas, leido keliasdešimt laikraščių, spausdino lietuviškas knygas. Lietuviai buvo susitelkę į organizacijas:
susivienijimus, klubus, draugijas. Jau aiškiai ryškėjo ir jų ideologinis išsiskaidymas į katalikų, tautininkų ir socialistų sroves. Visos jos vykdė lietuvišką veiklą, kvietė savo tautiečius į įvairius renginius, jautriai išgyveno savo Tėvynės – Lietuvos – likimą, aktyviai pasisakė už nepriklausomos valstybės sukūrimą, finansiškai rėmė Lietuvos politikus.
Dar 1917-ųjų pradžioje JAV lietuviai – katalikų ir tautininkų organizacijos – JAV valdžiai įteikė memorandumus, pasisakydami už nepriklausomą Lietuvą ir prašydami ją pripažinti. O 1918 m. kovo 13–14 d. Niujorke vyko lietuvių sukviestas Visuotinis Amerikos lietuvių seimas, kuriame dalyvavo daugiau nei tūkstantis delegatų. Tikslas – suvienyti jėgas politiniam darbui. Seimas dar kartą pasisakė už Lietuvos valstybingumą, kreipėsi į JAV valdžią, prašydamas Lietuvą pripažinti ir remti ją būsimoje Taikos konferencijoje.
Vašingtone buvo įkurtas Amerikos lietuvių Vykdomasis komitetas, kuris privalėjo nuolat priminti Lietuvos klausimą JAV valdžiai, amerikiečių visuomenei ir užsienio šalių ambasadoms. Komitetas tapo kaip ir laikina Lietuvos atstovybe. JAV lietuviai finansiškai parėmė Lietuvos delegaciją Taikos konferencijoje Paryžiuje, siuntė ir savo atstovus padėti delegacijai. Be to, 1919 m. komitetas surinko 1 milijoną parašų, prašydamas pripažinti Lietuvą, o 1921 m. gegužę 138 parašų knygas įteikė Baltuosiuose rūmuose naujam JAV prezidentui respublikonui Vorenas Hardingas.
JAV lietuviai 1920–1923 m. pirko Lietuvos išleistas obligacijas – praktiškai paskolino šaliai 1,8 mln. dolerių. Tiesa, valstybė įsipareigojo mokėti palūkanas ir po kažkiek laiko paskolą išpirkti. Tuo metu į Lietuvą su savo pinigais ir darbo patirtimi grįžo kelios dešimtys tūkstančių JAV lietuvių. Tiesiog stebina to meto išeivijos patriotinės nuostatos ir nesavanaudiška veikla, remiant Tėvynę.
Lietuvą vis dar laikė Rusijos dalimi
Lietuvių susitikimuose su JAV atstovais 1918–1919 m. ryškėjo toks vaizdas: Lietuva tebelaikoma Rusijos valstybės dalimi. JAV prezidentas demokratas V. Vilsonas ir valstybės sekretorius Robertas Lansingas laikėsi vadinamojo „nedalomos Rusijos“ principo, kaip oficialios linijos užsienio politikoje. Tiesa, išimtis buvo padaryta Lenkijai ir Suomijai. Taikos konferencijoje Paryžiuje amerikiečiai rėmė antibolševikinių jėgų vadovybes, ypač Rusijos imperijos admirolo Aleksandro Kolčako atstovus. Laiške A. Kolčakui, kurį 1919 m. gegužę pasirašė Antantės valstybių vadovai ir JAV prezidentai, admirolas yra faktiškai pripažįstamas būsimos demokratinės Rusijos vadovu su sąlyga, kad pakraščiams, t. y. ne rusų tautoms, tarp jų ir lietuviams, būtų suteikta plati autonomija. Todėl oficialiuose JAV sluoksniuose į Lietuvos atstovus buvo žiūrima kaip į autonominės Lietuvos Rusijos sudėtyje atstovus.
Pripažinimas – tik kol Rusijos valdžioje bolševikai
Lietuvos reikalams JAV, prieš pačių lietuvių norus, 1917–1922 m. Vašingtone bandė atstovauti antibolševikinių rusų jėgų ambasadorius Borisas Bachmetjevas. Gyvybingas buvo ir kitas JAV politikų požiūris – už galimą Lietuvos ir Lenkijos politinę-administracinę sąjungą. Lietuvos politikai tokiems planams priešinosi. Buvo ir trečias amerikiečių požiūris – laikinas Baltijos šalių pripažinimas, kol Rusijoje prie valdžios vairo šeimininkaus bolševikai. Šios trys JAV politinės tendencijos buvo susijusios, ryškiau reikšdavosi tai viena, tai kita, priklausomai nuo tarptautinių sąlygų.
1921-aisiais pirmasis neoficialus Lietuvos atstovas Vašingtone, Vasario 16-osios Akto signataras Jonas Vileišis rašė, kad JAV valstybės sekretorius C. Hughesas „nesipriešina dėl mūsų nepriklausomybės pripažinimo su maža pastaba, kad toks pripažinimas yra duodamas laikinai“, t. y. iki tol, kol Rusijos valdžioje bus bolševikai. Jai žlugus, Lietuvos valdžia privalės su nauja demokratine Rusijos vyriausybe ir Rusijos tautų atstovais susitarti dėl tolesnio savo likimo. Tokia buvo amerikiečių to meto politinė logika.
Bolševikų valdžia Rusijoje nežlugo, atsilaikė ir įveikė rusų baltųjų judėjimą pilietiniame kare. Šiam karui pasibaigus, 1922 m. atsistatydino Rusijos ambasadorius B. Bachmetjevas. Tą pačią dieną Prancūzija, D.Britanija, Italija ir Japonija nutarė pasirengti Lietuvos de jure pripažinimui. O JAV diplomatija, užbėgdama šioms valstybėms už akių, 1922 m. liepos 28 d. „pilnai pripažino“ (t. y. de facto ir de jure kartu) Lietuvos, Latvijos ir Estijos vyriausybes. Antrasis Lietuvos neoficialus atstovas Valdemaras Čarneckis po pripažinimo jau tapo įteisintu Lietuvos atstovu ir laikinuoju reikalų patikėtiniu bei gavo įgaliojimus steigti Lietuvos pasiuntinybę Vašingtone.
Baltijos tautos būtų buvusios grąžintos Rusijai
Pripažinimo dokumente rašoma: „JAV nuosekliai pasisakydavo už tai, kad neapibrėžta Rusijos politinė situacija nebūtų priežastimi Rusijos teritorijos skaldymui ir nusavinimui, ir šitas principas toliau turi galią šiuo metu pripažįstant Estijos, Latvijos ir Lietuvos vyriausybes.“
Atkreiptinas dėmesys, kad pripažintos ne valstybės, o vyriausybės. Kodėl? Tai ir yra laikinumas, nes daroma nuolaida ateities būsimai demokratinei Rusijai (!!!). Į Rusijos sudėtį būtų grąžintos Baltijos tautos su savo vyriausybėmis, su plačia kultūrine ir administracine autonomija.
Taigi, amerikiečiai, vengdami tarptautinių įsipareigojimų Baltijos valstybėms, suranda ne tik įdomią, bet ir netradicinę pripažinimo formuluotę. Jeigu JAV spaudoje šis pripažinimo aktas buvo teigiamai sutiktas ir įvertintas, tai Lietuvoje – gana santūriai, nesigilinant į pripažinimo esmę. Lietuviška spauda rašė, kad „Amerika pripažino Lietuvą“. Šiuo atveju buvo svarbus pats faktas – pripažinimas.
Pripažinimo ribotumas – savotiškai naudingas
Galima teigti, kad tokio pripažinimo ribotumas buvo netgi savotiškai naudingas. Jeigu JAV vyriausybė būtų pripažinusi Lietuvos valstybę, kuri jau neturėjo Vilniaus krašto, o Klaipėdos dar neturėjo, būtų diplomatiškai sudėtingiau susigrąžinti minėtas teritorijas. Be to, JAV pirmoji iš Vakarų didžiųjų valstybių, kad ir tokiu lygiu, pripažino Lietuvą ir tai suteikė jos Vyriausybei pasitikėjimą tarptautiniu mastu bei moralinio stiprumo, kovojant už nacionalines savo teises.
Ilgainiui „laikinumo principas“ JAV politikoje kito naudinga Baltijos valstybėms linkme. 1933 m. lapkričio 16 d. pripažinusi bolševikinę Tarybų Sąjungą, JAV automatiškai atsisakė ribotos pozicijos Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybių atžvilgiu. Šios valstybės amerikiečiams tapo tokios pat, kaip Lenkija, Suomija ar Danija. Kaip įrodymas gali būti oficialus JAV valstybės sekretoriaus B. S. Veleso 1940 m. liepos 23 d. pareiškimas, kuriuo nepripažįstami tragiški 1940 m. įvykiai Baltijos šalyse. Dokumente pažymėta, kad „šiomis dienomis baigiasi kryptingas procesas, kuriuo trijų mažų Baltijos respublikų – Estijos, Latvijos ir Lietuvos – nepriklausomybė ir teritorinis neliečiamumas buvo sunaikintas vieno iš galingųjų kaimynų“, t. y. bolševikinės TSRS. Kaip matome, amerikiečiai jau kalba apie Baltijos respublikų nepriklausomybę. Tai jau kitoks jų požiūris, nei 1922 m.
Autorius yra VDU Lietuvių išeivijos instituto vyr. mokslo darbuotojas.
