Prof. Kęstutis Skrupskelis: kaltę privalu įrodyti

Nustebino Vidmanto Valiušaičio užpuolimas Lietuvos žydų bendruomenės tinklalapyje. Kodėl Bendruomenė tokį darbą patikėjo asmeniui, kuris apie istoriją, jos rašymą, ribotumą, galimybes, menkai susigaudo? Dalykiška Valiušaičio straipsnių ir knygų kritika būtų buvus vertinga. Bet dalykiškumo linkme nežengiamas nei vienas žingsnis. Visą pasisakymo turinį išsakyti būtų buvę galima daug trumpiau: baubas, saugokitės!

Pagal nusistovėjusia tradiciją, nepasirašyti tekstai išreiškia ne vieno asmens, bet, šiuo atveju, Bendruomenės nusistatymą, nes paskelbė Bendruomenės tinklalapis.

Akis rėžia kaltinimas, kad Valiušaitis neigia kai kurias komisijos nacių ir komunistų nusikaltimus tirti išvadas. Nežinojau, kad esama komisijų skelbiančių visą tiesą ir tiktai tiesą, komisijų kurių nutarimai yra privalomi. Gi komisijas sudaro tokie patys nuodėmingieji? Kaip ir kodėl posėdžiui susirinkę jie tampa neklaidingais? Juo labiau, kad komisijos pirmininkas Emanuelis Zingeris yra politikas, o Valiušaitis, ilgas dienas praleidęs archyvuose, geriausias tų įvykių žinovas. Škirpos archyvą Amerikoj jisai surado. Archyvo dokumentais jisai remiasi. Nei vienas akademiniais laipsniais pasipuošęs istorikas tuo pasigirti negali.

Plačiau pakomentuosiu kaltinimą, kad Valiušaitis užsiima žydų istorija ir „jos iškraipymu.“ Rašoma tarytum būtų viena Lietuvos žydų istorija, užbaigta, be klaidų, be spragų, be perdėjimų. Žmonės istorijas kuria, taiso, tobulina jau kelis tūkstančius metų. O čia rašoma, tarytum, Lietuvos žydų bendruomenė džiaugiasi tuo kuo niekas kitas nesidžiaugia, būtent, viena, užbaigta, nuo bet kokios kritikos apsaugota istorija. Iš tiesų, istorijų yra tiek kiek yra istorinių veikalų autorių. Aišku, vieni remsis savais archyviniais tyrinėjimais, kiti bandys kurti sintezę. Apibendrinimus dažnai randame mokykliniuose vadovėliuose. Bet ar yra žmonijos istorijoje buvęs nors vienas tobulas vadovėlis?

O gal, pasak autoriaus, žydų istorijas kurti leista vien žydams? Kad ne žydams kištis nevalia? Bet, ta pati logika reikalautų, kad žydai nesikištų į lietuviškus reikalus, būtent, nedarytų to ką daro pasisakymo autorius.

Istoriją kūrė ir viena iš 1940-1941 metų teroro organizatorių, karo nusikaltėlė, Judita Komodaitė. 1940 metų vasara, ji rengė mitingus kurių eigoje plūdo zionistus, būk tai visi zionistai yra sukčiai, melagiai, vagys. Pasirodo, zionistai tokie baisūs, kad nuo jų žydus reikia gelbėti, pavyzdžiui, iš žydų mokyklų pašalinant hebrajų kalbą. (Virš 90% žydų vaikų lankė mokyklas su hebrajų kaip dėstomąja kalba. Esu užtikęs užuominų, kad zionistai kovojo prieš žydus asimiliatorius.)

Komodaitė ne lietuvė antisemitė. Jos, neapykanta dvelkiančios kalbos praverstų ir naciams. Po karo, ji prižiūrėjo istorikų darbą, kad šis nepakenktų komunistų partijos interesams. Beje, ją supa kalbos, kad į Lietuvą ji atvyko vykdyti politines žmogžudystes prieš norinčiuosius išstoti iš komunistų partijos.

Kuriant žydų istoriją svarbesnis yra Eusiejus Rozauskas. Jo parašas puošia eilę bylų, tarp jų ir mano tėvo, nekaltų žmonių, mirusių badu vergų lageriuose. Nors nesu matęs iškiliausio Lietuvos žydo žurnalisto Ruvimo Rubinšteino bylos — reakcijonieriaus, sovietišku žargonu tariant, dirbančiu tam, kas geriau užmoka — spėju, kad ir joje matosi Rozausko parašas.

Beje, kad vergų darbas gali nešti pelno, būtent, apsimokėti ne tik politine bet ir ekonomine prasme, Staliną įtikino Naftali Frenkel, vienas iš aukštesnių gulago vadovų: pelningiausia, jeigu vergas per kokius šešis mėnesius badu nugaišta. (Mano tėvas, pasirodo, išliko liaudies priešu, nes valstybei kainavo, gaišdamas arti dviejų metų; Rubinšteinas dar nuostolingesnis, nes išliko gyvas ir mirė Izraelyje.)

Sunku tikėti, kad pasirašinėdamas Rozauskas nieko nesuprato. Šiaip ar taip, kaip žinia, po karo, Rozauskas tapo Lietuvos archyvų vadovu ir prižiūrėjo kelių propagandinių leidinių „politinį korektiškumą.“

Vienas toks leidinys, Documents accuse, anglų kalba, užtinkamas ir didžioje Holokausto literatūroje. Neužtikau ženklų, kad tie kurie šį leidinį cituoja, būtų jį vertinę kritiškai, atsargiai, suprastų, kad prie jo rengimo prisidėjo be akademinių kvalifikacijų propagandistas, ko gero nusipelnęs mirties bausmės.

Sovietų, o dabar rusų, propaganda tvirtina, jog visi lietuviai troško jungtis prie Sovietų sąjungos, o sovietai tik nužudė, neskaičiuojant neišvengiamų klaidų, vien fašistus ir nacių kolaborantus. O štai, Rozausko liniją tęsia nežinomasis tinklalapio bendradarbis.

Rimtesnis yra Izraelyje miręs Saliamonas Atamukas. Nežinau, ar 1940-1941 metais, kaip komjaunimo veikėjas, jis nusikalto. Jeigu nusikalto, spėju, nesunkiai. Tačiau, didžiąją savo gyvenimo dalį jis praleido kaip komunistas istorikas, tai yra, istorikas įsitikinęs, kad visada istorija turi būti komunistų partijos kovos įrankiu. Visais atvejais, paskutinis žodis turi priklausyti marksistinio komunizmo ideologijai. O pagal šią ideologiją, kaip žinia, visi priešai yra fašistai ir šiaip, labai blogi žmonės. Kaip ir naciai, komunistai dažnai remiasi kolektyvinės kaltės kategorija. Konkretaus nusikaltimo nereikia. Pakanka priklausyti ideologijos pasmerktai rūšiai. Tarp kitko, jis talkino Komodaitei, jos kovoje prieš zionistus.

Sovietmečiu, Atamukas buvo Holokausto neigėjas, platinęs žydų tragediją dengiančią formulę: „žuvo daug gerų sovietų piliečių.“ Apskaičiuodamas gyventojų nuostolius Lietuvoje, komunizmo aukų jis nepaminėjo. Net 1986 metais jis aiškino, kad 1940 metais Lietuvoje įvyko socialistinė revoliucija, kurios dėka „Komunistų partija tapo vadovaujančioji politinė jėga.“

Pasak Atamuko, viskas vyko taikiai: tebuvo šalinami reakcingi pareigūnai, „aršūs imperializmo agentai ir TSRS priešai.“ Taigi, turbūt iškiliausias Lietuvos žydų istorikas, likus vos penkiems metams iki visiško komunizmo bankroto, dar ištikimai laikėsi savo viso gyvenimo idealų.

Tiesa, 1958 metais, 1940 metų įvykius jis buvo apibūdinęs dar blogiau: „Lietuvoje buvo likviduotas fašistinis rėžimas ir įvykdyti gilūs demokratiniai pakeitimai.“ Ir blogiausia, kad kelis metus lietuviškame kalėjime išbuvęs komunistas pogrindininkas, tikriausiai tikėjo rašantis tiesą. Ar 1990 metais atsidūręs Izraelyje, ir rengdamas Lietuvos žydų kelias (1998), jis sugebėjo ideologinio bagažo atsikratyti?

Deja, knygą esu tik vartęs ir šiuo metu prie jos prieiti negaliu. Nepastebėjau, jį savo propagandisto karjerą pasmerkus. O apie 1940 metus, jis tvirtina, kad žydai tai nelaikė okupacija. Priešingai, jiems atsivėrė įvairių karjerų vartai. Esu mėginęs apskaičiuoti, kiek jų susigundė karjeromis teroro aparate. Pirmas įspūdis, kad kelis kartus daugiau negu pagal jų proporciją Lietuvoje, turėjo būti. O lietuvių, taip pat skaičiuojant, pastebimai mažiau. Teroro kadrus papildė iš plačiosios sąjungos atvykėliai.

Taigi, tokie žmonės dalyvavo kuriant žydų istoriją. Tikimybė nedidelė, kad dabartinėje žydų galvosenoje, Komodaitė, Rozauskas, Atamukas, ir kiti, būtų nepalikę pėdsakų. Tai išskirtinai svarbu vertinant lietuvių rezistentus.

Abejoju ar Laikinoje vyriausybėje radosi nors vienas antisemitas. Bet radosi vienas Izraelio pripažintas teisuoliu. Trys–vokiečių kalinti. Prie įkalintųjų reikia pridėti Škirpą ir dar kelis, mažiau žinomus, LAFo veikėjus.

Berlyno LAFe, antisemitų buvo. Turbūt, jame dalyvavo ir keli, daugiau ar mažiau, su vokiečiais bendradarbiavę. Yra duomenų Škirpą nebuvus antisemitu. Jį smerkiantieji privalo paaiškinti, kodėl vokiečiai iš Berlyno jo į Lietuvą neišleido, uždėdami namų areštą?

Kaip po karo atskleidė nacių pareigūnai, prieš žydus akcijas jie patys organizavo, tačiau, taip, kad atrodytų tarytum vietinių darbas. Škirpa būtų buvęs ideali priedanga. Tačiau, atrodo, vokiečiai juo nepasitikėjo, netikėjo, kad jiems tarnavo.

Žydų organizacijos puola rezistentus tapusius anti-sovietinės rezistencijos simboliais, nežiūrint to, kad rimtų, abejonių nekeliančių įkalčių nėra, nežiūrint to, kad, šiaip ar taip, nusikaltimai nesunkūs. Ar tai nebus propagandistų kurtos istorijos paveldas?

Tokį Algirdą Klimaitį inkriminuoja Laikinoji vyriausybė. Tuo tarpu, žydų organizacijos tyli. Ar todėl, kad Klimaitis netapo rezistencijos simboliu? Spaudos dėmesio nepatrauksi?

Po karo, jis gyveno Vokietijoje, sava pavarde, nesislapstydamas, Holokausto aktyvistų nepaliestas. Būtų nauda, jeigu kas nuvažiuotų į Wiesenthalio centrą ir išsiaiškintų.

Kriminalinėje teisėje figūruoja daug nusikaltimų, vieni sunkesni, kiti lengvesni. Užsipuolimo autorius panašių skirtumų nedaro: visi kalti, nesvarbu kaip ir kodėl prisidėjo. Bet taikant šį standartą, gautumėm nemenką skaičių žydų kolaborantų, būtent, getų tarybų narius, policininkus.

Be abejo, tikrų nusikaltėlių jų tarpe buvo. Jų galima užtikti ir Herman Kruk, Paskutinės Lietuvos Jeruzalės dienos (lietuviškas vertimas, 2004; išleido Genocido centras), mano galva, gal labiausiai skaitymo vertas liudijimas.

Tačiau, daug radosi geros valios žmonių, patekusių į desperatišką padėti, gelbėjančių tai ką gelbėti dar buvo galima. Okupuotame krašte visai išvengti kolaboravimo yra labai sunku. Lengviausia, pilnai pasitraukti ir nieko neveikti. Manau, geto tarybų nariai nusilenkti likimui nenorėjo ir, neišvengiamai, jiems teko su vokiečiams bendradarbiauti. Vieni, tapo išdavikais, žydų žudikais, kiti—taurumą išsaugojo iki mirties.

Kodėl žydams taip sunku pripažinti, kad ir antrą okupaciją išgyvenančių lietuvių padėtis buvo sunki? Panašų klausimą kelia ir Lietuvoje kalbėjęs, Izraelio politologas, Barry Rubin.

Rubin pabrėžia reikalą kalbėti tiek apie komunistų, tiek apie nacių nusikaltimus. Iš savo pusės pridėsiu, kodėl toks Rozauskas, vienas iš mano tėvo žudikų, turėtų išvengti istorijos teismo?

Ar tokia nėra nežinomojo autoriaus potekstė: komunistų tarnyboje nusikaltusiųjų teisti negalima? Prieš kelis metus, Lietuvoje gerai žinomas Dovid Katz, mano universitete, plūdo Landsbergį nes šis reikalauja, kad ir komunistai už savo nusikaltimus atsakytų. Būtų geriau, kad užuot užsipuolus Valiušaitį ir Genocido centrą, Lietuvos žydų bendruomenė nuo tokių kaip Katzas atsiribotų.

Su Vidmantu bendradarbiauju jau trisdešimt metų. Jis, kaip ir didelė dauguma lietuvių, neabejoja, kad vokiečių okupacijos metu įvykdytas baisus nusikaltimas, kad yra ir sunkiai nusikaltusių lietuvių. Ar neatėjo laikais žydų bendruomenei jį pasikviesti ir bendromis jėgomis aiškintis? Būtų gera proga betarpiškai susipažinti su Genocido centro veikla ir nuotaikomis.

Dar pastaba: mano supratimu, kai kurie lietuviai istorikai, per mažai dėmesio kreipia į vokiečių vaidmenį. Bendrą politiką, išžudyti visus žydus nustatė vokiečių okupacinės įstaigos, lietuviams nedalyvaujant. Bet tą politiką vykdant, nusikalto ir lietuvių.

Daug suprastumėm susipažinę su vokiečių istoriko Wolfram Wette, Karl Jäger: Mörder der litauischen Juden (2012). Sužinome, kad sprendimas išžudyti visus Lietuvos žydus priimtas dar prieš karą. Nei Škirpa nei Brazaitis nepaminėti.

Prof. Kęstutis Skrupskelis yra filosofas, tarpukario Lietuvos istorijos tyrinėtojas, knygų autorius, Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaras ir Pietų Karolinos universiteto profesorius emeritas.