Irena Babkauskienė | respublika.lt
Rubrikoje „Mini interviu” kalbamės su etnologu prof. Libertu Klimka.
– Sekmadienį minėsime Tėvo dieną. Kiek ji mums svarbi kaip tradicija? Ar tai tiesiog pasiskolinta šventė, tapusi šių dienų mada, nes tarpukariu, skirtingai nei Motinos diena, ji taip ir neprigijo?
– Tai išties yra daugiau šių dienų mada. Ir pasiskolinta šventė. Mūsų tradicijose nuo senų laikų šeima buvo patriarchalinio pobūdžio – tėvo autoritetas šeimoje buvo absoliutus. Tėvo žodis visada įtaigus, visi jo klausydavosi, nes ir jo išmintis kalba, ir patirtis, ir pagaliau – visas ūkis ant tėvo pečių laikydavosi. Mama tvarkydavosi namuose, o tėvas buvo pagrindinis šeimos maitintojas. Pagarba tėvui ir jo autoritetas buvo visada, todėl nereikėjo kažkokios specialios dienos, kuri tą pagarbą diegtų.
Bet šiandien tradicinę mūsų šeimą norima visokiais būdais išdraskyti, dekonstruoti.
– Pernai Tėvo dienos išvakarėse LGBT rengė savo eitynes „Baltic Pride”, šiemet laisviečiai Seime apgaulės būdu ir manipuliacijomis baigia prastumti Civilinės sąjungos įstatymą, kuris įteisintų vienos lyties asmenų šeimą. Tad kur link viskas krypsta? Nebereikės nei Tėvo, nei Motinos dienos?
– Nereikės ir Tautos, ir Lietuvos valstybės. Būsime kažkokia Europos Sąjungos provincijėlė ir tiek. Visa tai veda į valstybės, valstybingumo sunykimą. Nes visa žmonijos istorija, civilizacijos istorija rodo, kad stiprios valstybės remiasi stipria, tradicine – moters ir vyro- šeima. Jei yra stipri, gausi šeima, tai stipri ir valstybė. Nes iš šeimos kyla meilė savo kraštui, savajai valstybei.
Motinos ir Tėvo dienos atsirado tarpukario metais – buvo įvestos tada, kai pradėjo trūkinėti šeimos saitai. Tai lyg bandymas, gal ir desperatiškas, vėl tuos saitus atstatyti. O saitai pradėjo trūkinėti dėl ekonominių-socialinių priežasčių, kai mūsų tradicinis kaimas pradėjo byrėti – vaikai iš kaimo išsikėlė į miestus mokytis, paskui ir dirbti.
Ir šeima, ta patriarchalinė, tradicinė šeima, kai kartu gyveno vaikai, tėvai ir seneliai, kai kasdien pagarbiai buvo kreipiamasi tiek į senelius, tiek į tėvelius, faktiškai subyrėjo. Tada ir prireikė Motinos, Tėvo dienos, kad būtų galima priminti, jog reikia aplankyti kaime paliktą senutę mamą, tėvą. Tas procesas vyko daugelyje šalių, ypač tokiose agrarinėse šalyse, kaip Lietuva prieškariu.
– Ar negąsdina tai, kad visuomenėje klostosi situacija, kai arba privalai sutikti su viskuo, ką sako liberaliosios minties šalininkai, arba iš karto tampi homofobu?
– Be abejo, tai yra baltais siūlais siūta politika. Apkaltinti, apjuodinti kitus, kad nedrįstų reikšti savo nuomonės. Tai demokratijos pažeidimas. Ir labai svarbus. Nes to, kai mažuma pradeda diktuoti savo valią daugumai, demokratinėje valstybėje negali būti. Jei jau norima suardyti šeimą, tai padarykime tautos referendumą. Bet neabejoju, kad LGBT ir kiti garsiai bei agresyviai apie savo teises rėkiantys priešinsis tokiam referendumui, nes jo rezultatai nuspėjami. Tą rodo ir visuomenės apklausos. Tad pasikartosiu – tai, kad mažuma šokdina daugumą, vadinčiau demokratijos erozija.
Pripažįstu mažumos teises, jie gali gyventi kaip tik nori, bet negali diktuoti valią daugumai, visai tautai. Tai yra pasityčiojimas iš mūsų tradicijų, iš mūsų moralės ir dorovės normų. Mano nuomonė dėl to labai kategoriška, nors šiaip jau aš esu gana tolerantiškas žmogus, ir man tie gėjai, jei jie gyvena savo gyvenimą ir nelenda kitiems akis, netrukdo.
Bet kai jie įžūliai braunasi į mokyklą, kai paneigiamos mūsų dorovės ir moralės normos, man darosi labai liūdna ir nesmagu. Nes mūsų mažai tautai, kuri yra mirštanti tauta, visokie neoliberalų išsidirbinėjimai su tariama tolerancija ir panašiai, yra pražūtingi.
O apie mūsų Seimą nesinori net kalbėti. Nes tai, kas jame vyksta, yra žemiau kritikos. Pažiūrėkite, kiek yra ekonominių, švietimo, sveikatos apsaugos ir kitų problemų. Lyginant su kitais kraštais, mes pagal daugelį parametrų esame Europos Sąjungos dugne. Va, tuo reikėtų susirūpinti ir daryti išvadas. Bet ne, svarbiausia – LGBT teisės, kurių niekas iš jų neatiminėja. Visuomenė kiršinama dėl tokių dalykų.
– Grįžtant prie Tėvo dienos, norisi paklausti, ar yra kokios nors šios šventės tradicijos, būdingos tik mums? Ar švenčiame taip, kaip daugelis Europos šalių?
– Kadangi ši diena yra dirbtinai įvesta, tai gilesnių tradicijų ir neturime. Išsiskiria galbūt tik mirusių tėvelių lankymas kapinėse tą dieną. Nes mes apskritai mirusiuosius pagerbiame labiau negu gyvuosius, tad ir tradicija Tėvo dieną aplankyti kapines įsigalėjo.
Tačiau norėtųsi, kad šeima ir jos ryšiai būtų stiprūs kol visi gyvi, kad žmonės puoselėtų senąsias mūsų tradicijas. Tėvo dienos šventė – sekmadienį. Tad jei šeima gyvena atskirai, galima kartu su tėveliais praleisti dieną. Ir ne užstalėj kur nors, bet pasirinkti išvyką į gamtą – ji dabar tokia graži. Galima kokias nors šeimai svarbias gimtinės ir protėvių vietas aplankyti. Aš, pavyzdžiui, lankau vietą, kur buvo mano senelių sodyba – lankau ten paliktą vienišą pušį. Ir nebūtinai per Tėvo dieną.
