Lietuvoje įsitvirtina socialinė segregacija. Vienas iš jos simbolių – suklestėjusios privačios mokyklos. Kitas – ciniška prasta komercinė televizija. Persišviečia 90-ieji. Jie tęsiasi, įgyvendinamos jų svajonės.
Privačių mokyklų ir darželių verslas įsisuko gerai, vadinasi, yra poreikis. Mėnuo tokioje mokykloje vienam vaikui gali kainuoti daugiau nei 600 eurų – tik mokykla, be kitų poreikių, ir tik vienam vaikui. Ir žmonės dabar tai gali sau leisti.
Lankyti tokias mokyklas ir darželius – prestižo ženklas. Vaikai pripranta būti tarp „geresniųjų“. Jų tėvai – dažnai su dideliais džipais (matau, kaip jie atvažiuoja, praeinu pro šalį). O tas, kas su pernelyg didele mašina mieste, akivaizdžiai labiau už viską pripažįsta pinigų galią ir jų teikiamą statusą. Tai akivaizdi 90-ųjų mentaliteto tąsa.
Tuo tarpu privačių darželių auklėtojai ir privačių mokyklų mokytojai yra kaip turčių vaikučių tarnai (spauda rašė, jų algos – maždaug 500+ – 800+ į rankas). Vadinasi, mokiniai, augantys didelių džipų savininkų šeimose, iš esmės negerbia savo mokytojų. Jų negerbia ir darbdaviai. O kad mokymasis būtų prasmingas, reikia mokytis iš geriausių, iš tų, kuriuos gerbi labiausiai.
Taigi privačios mokyklos formuoja naują aukštąją klasę, kurios pagrindas – ne išsilavinimas ir kultūra, bet pinigai ir statusas. Dabar išsipildo 90-aisiais užduota svajonė – kaip ir valstybinius miškus, naftą ir kt. – privatizuoti ir švietimą. Ir didžiausiu šalyje privataus švietimo tinklu užsiima ta pati šeima, kuri daugeliui ir asocijuojasi su 90-aisiais, su laisve. Bet socialinė segregacija nėra laisvė.
Kitas kraštutinumas – komercinė televizija. Pažiūrėjau savaitgalį žinias – lankiausi provincijoje, dariau tai, kas ten įprasta. Išsamiame reportaže apie tai, kaip JAV kariai atvyko į Pabradę, buvo pasakyta, ką jie valgo – štai vakar valgė lašišą, kokia gera jų sporto salė – karys iš Teksaso dar niekada tokios geros nematė. Paskui ėjo išsamus reportažas apie tai, kaip kažkur Lietuvos gilumose nebaigtame statyti name yra pilna padangų ir gyventojai bijo, kad bus gaisras kaip Alytuje, o savininko niekas neranda! Dar žiniose buvo išsamiai pranešta, kaip istorikas iš Vokietijos padovanojo Klaipėdos universitetui ikikarinės propagandos pavyzdžių. Kai jį rodė kalbantį, ekrano apačioje buvo parašyta jo pavardė, o po ja tiesiog – PROFESORIUS. Humoras?
Daug žmonių kasdien žiūri tokias žinias (nekalbu jau apie „TV pagalbą“ ir kt. 90-aisiais visos mus pasiekdavusios žiniasklaidos cinizmo lygis buvo panašus („Dar ne vakaras“ (parodė užpakalį, o, įvykis!), „Be tabu“ (ciniškos patyčios kaip santykių pavyzdys), „Aukselis“ („išgerk stiklinę aliejaus už 20 litų! ne? tada už 50!“) Galima pamatyti puikių pavyzdžių puslapyje @TV archyvai.
Ir štai – 2019 LNK žinios yra kažkur tarp „Be tabu“ ir „Kakadu“. Tokios žinios įtvirtina žiūrovą žemiausiame sluoksnyje. Tai kaip sustabdytas laikas, tai skatina atsilikimą.
Taigi pas mus įsitvirtina visuomenės socialinė segregacija. Vieną jos polių liudija privatus švietimas, įsteigiantis aukštesniąją klasę, paremtą pinigais ir statusu. Kitą jos polių gamina ir palaiko ciniškos komercinės televizijos, laikosi to paties kultūrinio lygio kaip 90-aisiais.
Kažkas gal sakys: „Kiekvienas gali uždirbti ir leisti vaiką į privačią mokyklą.“ Arba „Tai kas kaimiečiams liepia žiūrėti tą TV, patys kalti, tegul nežiūri.“
Teoriškai taip, bet dabar fiksuojam realybę, kokia ji yra. Aš kalbu apie prieš kelis dešimtmečius užduotos svajonės išsipildymą. Socialinė segregacija kyla iš dominuojančios laisvosios rinkos ideologijos. Jos šaknys – 90-uosiuose.
Suomijoj nėra jokio finansavimo iš mokesčių mokėtojų „alternatyvoms”, jokių „geresniių” mokyklų – visi mokiniai turi teisę į vienodai kokybišką ugdymą. Pasiekimuose, PISA testuose nuolat pirmauja. Su laiku, jei tik mūsų politikai nustos maivytis, pradės kelti atlyginimus ir mokytojo profesija realiai taps prestižine, progresuos ir bendrojo ugdymo mokyklos. Tada biudžeto finansavimo privačioms turėtų nelikti ir pas mus, o pasakos apie išskirtinę privačių mokyklų kokybę baigiasi kai pasižiūri reitingus. Kas nors nori leisti savo vaiką į privačią 8-10 vaikų klasę, susimoka ir leidžia.
Apie privačias mokyklas tai pasisakymas iš lempos t.y. gryna VBS (viena boba sakė) informacija, pasižiūrėta pro rakto skylutę ir jau teigia kaip visišką tiesą. Nespręskite apie visas privačias mokyklas pagal Lansbergienės modelį ir neklaidinkite žmonių savo nepagrįsta nuomone. Ar buvote bent vienoje privačioje mokykloje ar sprendžiate apie jas iš pravažiuojančių mašinų? Valstybė juk privačių mokyklų nefinansuoja, dėl to tas mokestis ir yra tėvams… Pati vaikus vedu į privačią mokyklą ir esu labai patenkinta mokytojų kompetenciją, vaikų išmokslinimo lygis ženkliai skiriasi nuo valstybinių mokyklų. Neįmanoma išmokinti kokybiškai ir dar kad vaikas jaustųsi sveikai, kaiklasėse yra 25-30 vaikų… Vien dėl vaikų psichinės ir fizinės sveikatos… mes atsisakėme valstybinės mokyklos paslaugų. Privačių mokyklų kaina svyruoja nuo 60 iki 400 Eur./mėn. Man labai liūdna, kad seimo nariai viską mato pro rakto skylutę, vertina, remiasi VBS šaltiniais. Linkime pasveikti ir išlįsti iš kiauto, o svarbiausia nepamesti sveiko proto, jei jo dar turite.
Pono Dagio straipsnyje akivaizdžiai matosi, kaip informacinės priemonės formuoja žmonių nuomonę. Paskutiniu metu pasirodo spaudoje daug straipsnių kokias pajamas gauna p.A.Landsbergienė ir kiek jos mokykla gauna pelno nuo vieno vaiko. Taip iškreipiama tikroji situacija, kurioje yra nedidelės nevalstybinės mokyklos ar darželiai, kurie iš esmės vos išsilaiko, nes švietimo įstaigos yra socialinis verslas, kuris atneša tik tiek pajamų, kiek reikia išgyvenimui (dažnai net būna, kad ir tų pajamų ne visada užtenka). Nevalstybinėse įstaigose atsidavę žmonės dirba iš idėjos, prisideda savanoriai, kurie supranta vertę ir prasmę to, ką gali duoti vaikui, šeimai, visuomenei tobulėjanti, sąmoninga, glaudi, darni bendruomenė. O sukurtas įvaizdis pagal vieną nevalstybinę mokyklą nukeliauja net iki vyriausybės, iki Seimo ir pradedama svarstyti, kad gal iš viso iš nevalstybinių ugdymo įstaigų reikia atimti mokinio krepšelį. Toks sprendimas skaudžiausiai atsilieptų mažoms mokykloms ir darželiams, o taip pat šeimoms, kurios tikrąją ta žodžio prasme turi išsipirkti savo vaikus iš valstybinio sektoriaus, kuris neatliepia jų poreikių. Tai užkirstų kelią alternatyvų atsiradimui. Vyriausybė turėtų siekti suvienodinti finansavimą valstybinėms ir nevalstybinėms ugdymo įstaigoms, kad būtų užtikrinta tėvų konstitucinė teisė parinkti savo vaikams ugdymo įstaigą pagal savo vertybes ir įsitikinimus. Kuo daugiau alternatyvų atsiras, tuo labiau kils švietimo kokybė, bus atliepta į didesnio žmonių skaičiaus poreikius, ko pasekoje turėsime laimingesnę, sėkmingesnę visuomenę.
Ponas Dagys, panašu, kad mato tik Lansbergienės galingą ir nelabai skaidrų švietimo modelį, bet nėra susipažinęs su mažomis nevalstybinėmis mokyklomis darželiais, kurios integruoja spec.poreikių vaikus ir padeda tėvams išeiti iš skausmo rato dėl savo vaikų problemų valdiškose mokyklose.
Mažos nevalstybinės mokyklos yra susikūrusios iš didžiulį atsidavimą turinčių entuziaztų paskatų ir jose mokosi iš įvairių socialinių sluoksnių vaikai. Daug dirba savanorių ir mokestis už vaiką yra diferencijuojamas pagal šeimos pajamas.
Esminis kriterijus kuris turi atitikti įstojimą į tokias mokyklas, tai ar pribrendę tėvai prie naujo mokymosi modelio, inovacijų švietime. Tai turi būti tėvų sąmoningas pasirnkimas atitinkantis ir pagal LR Konstituciją šeimos vertybes ir įsitikinimus.
Valstybė nesuteikia nepasiturinčiom šeimoms vienodų sąlygų mokytis jų vaikams kitokio pobūdžio nevalstybinėse mokyklose.
Todėl nevalstybinių mokyklų steigėjai turi ieškoti įvairių būdų, kad padėti tėvams ir vaikams gauti saugias aplinkas ir kokybišką ugdymą.
Tokiose mokyklose kuriasi betobulėjančių tėvų tvarios bendruomenės, kurios neturi jokių problemų bendradarbiavime su tėvais.
Taip prisidedama prie visuomenės mentaliteto auginimo.