Tai ką gi mes rudenį išsirinkome? Ataušus po Seimo rinkimų batalijų, laikas to ir savęs, ir kitų paklausti.
Atsakymas – ogi dvaro, gelminės valstybės politinį kūdikį. Tas kūdikis yra dvaro puoselėta „Trijų mergelių” – I. Šimonytės, V. Čmilytės-Nielsen ir A. Armonaitės – koalicija, po rinkimų suformavusi Moteriausybę.
„Trys mergelės” nuo pirmų dienų ėmėsi ryžtingų permainų kurso – sujungti moterų ir vyrų tualetus, pakeisti Konstitucijoje įtvirtintą tradicinę šeimos sampratą, seksualizuoti ir genderizuoti mūsų vaikų auklėjimą, legalizuoti narkotikus, į tvirtą kumštį suimti visų svarbių dvaro dar nekontroliuojamų institucijų (taip pat ir Genocido centro) veiklą, parklupdyti prezidentą. Ir, niekada nepamirškim amžinos dvaro svajonės,- faktinį šalies vadovą V. Landsbergį paskelbtį oficialiu prezidentu. Visokios ten pandemijos ir ekonominės krizės „Trims mergelėms” yra antros ar trečios eilės klausimai…
Dabar, tik keliems mėnesiams praėjus, dalis tautiečių jau ima burbėti, o kai kurie net šaukti: mes jų nenorime, mes už juos nebalsavome, duokit mums kitokią valdžią, Prezidente, paleisk šitą Seimą ir t.t.
Palaukit palaukit, sesės ir broliai lietuviai,- šios valdžios nepaskyrė nei Maskva, nei Briuselis. Ir nenuleido jos iš kosmoso į Lietuvą marsiečiai. Išrinkom Seimą patys. Ir tik nesakykit, kad jūs ne prie ko, net jei nedalyvavot rinkimuose. Nes taip jūs, esą, protestavot prieš rinkiminį farsą. Nors, kaip bus parodyta, neidami į rinkimus jūs dideliu laipsniu nulėmėt rinkimų rezultatą, kuris dabar jums nepatinka.
Paaiškinu. Už šią „Trijų mergelių” koaliciją visgi balsavo apie 20 proc. potencialių rinkėjų. Už šią koaliciją balsavo senstančios megztosios beretės ir jaunieji užingridai. Balsavo už ją gerai gyvenantys dvariškiai, jų šeimų nariai. Ypač tie, kurie yra prijunkę prie biudžetinio spenio ir įvairių fondų.
Taip pat dvaras, gelminė valstybė (angl. deep state) išnaudojo savo administracinį resursą, t.y. įvairiuose – vietiniame ir nacionaliniame – lygmenyse turimą valdžią skirstyti lėšas ir paslaugas. Administracinis išteklius leidžia sumanipuliuoti sunkiai besiorientuojančių vienišų senolių, senelių namų gyventojų ir pan. nuomone bei balsais.
Masinis balsavimas paštu pandemijos metu, aišku, irgi buvo likimo dovana dvarui. Na, man, senam politikos vilkui, akivaizdu, kad dvaras turėjo didesnes nei bet kas kitas galias manipuliuoti išankstinio balsavimo rezultatais rinkiminėse komisijose.
Taip ir buvo sugraibyti po gabaliuką, po trupniuką tie 20 proc. visų rinkėjų balsų. Bet tik 20 nuošimčių. Kaip galėjo atsitikti, kad visomis tiesomis ir netiesomis surinkti penktadalis balsų užtikrino oficialią daugumą Seime ir galimybę formuoti Moteriausybę?
Ogi per dvaro saviškių sutelkimą į rinkiminį kumštį, per kolektyvinį tautinį žioplumą, pasidavimą manipuliacijoms, „protingų” kvailių nusprendusių nebalsuoti „protestą”, opozicinių liliputų aroganciją.
Dvaro, gelminės valstybės analitikai, kurie gerokai iš anksto ir kaip niekada kruopščiai maketavo rinkiminį procesą, puikiai žinojo, kad Landsbergiškių dvaro kandidatai iš TS/LKD, Liberalų sąjūdžio ir Laisvės partijos negali surinkti daugumos visų rinkėjų balsų. Na, niekaip. Na, nė pro kur. Todėl jų strategija buvo nukreipta į rinkimuose dalyvaujančių žmonių skaičiaus mažinimą. Kuo mažiau rinkėjų ateina prie rinkiminių dėžių, tuo „Trijų mergelių” šansai laimėti rinkimus didesni. Todėl buvo nemažai investuota į rinkiminės kampanijos maketavimą – į tikro protesto nuotaikų dusinimą, į „protesto vardan” nebalsuojančių didinimą, į opozicinių jėgų suskaldymą į liliputinius gabaliukus ir t.t.
Visgi, jei į rinkimus būtų atėję, minutei įsivaizduokim, visas 100 proc. rinkėjų (tai, visi suprantam, tik hipotezė ), dvaro „Trys mergelės” su savo 20 proc. ir dar vienu kitu procentėliu nuo VISŲ RINKĖJŲ būtų likusios be valdžios. Tuomet būtų kita koalicija. Kuo daugiau balsuojančių, tuo mažesnę procentinę dalį iš realiai balsuojančių gauna dvaras. Dvaro netenkino ir 80 ar net 70 proc. nuo balsavimo teisė turinčių atėjimas prie balsavimo urnų.
Dvarui palankus skaičius – 50 proc. ir mažesnis nuošimtis nuo visų rinkėjų skaičiaus. Kai į pirmą turą ateiną tik 50 proc, o į antrą- 40 proc. visų rinkėjų, dvariškių akyse įsižiebia vilties spindulėlis- turime šansų laimėti.
Taip ir atsitiko. Kai į rinkimų antra turą neatėjo 60 proc. pilietiškai amputuotų, dvaro „paprotintų”, o iš tiesų sukvailintų, žmonių, savo rankose daugelį svertų – žiniasklaidą, „piarščikus”, politologus, sociologus, biurokratiją ir, reikalui iškilus, net teisėsaugą – turintis dvaras triumfavo.
Kai 60 proc. rinkėjų nusišalina, net vienmandatėse apygardose išrenkami žmonės su tamsia biografija. Ir čia turiu pasakyti nepopuliarią mintį-sukvailintas lietuvis iki šiol nesuvokia, kad lietuviškoje tikrovėje neveikia jo įsikaltas mitas- duokit mums rinktis asmenybes apygardose, bet ne partinius sąrašus, ir mes išrinksime ne sąrašų parazitus, bet to vertus žmones.
Tikrai? Pažvelkite į tai, kas išrinkti vienmandatėse! Nepatingėkite peržiūrėti apygardose išrinktų Seimo narių sąrašą. Ir pamatysite kiek daug tame sąraše, švelniai pasakysiu, abejotinos reputacijos individų. Pasvarstę įsitikinsime, kad kaip tik balsavimai vienmandatėse apygardose nulėmė, jog „Trys mergelės” tapo Seimo dauguma ir įgijo galią formuoti Moteriausybę.
Paklausiu šio „nesąrašinių” rinkimų mito adeptų – kaip galėjo atsitikti, kad Žaliakalnyje buvo išrinktas Anūkas, o Antakalnyje- I.Šimonytė? Nepaisant to, kad abu yra ryškūs korupcinės elgsenos pavyzdžiai. Pirmas susijęs su nepotizmu, politine Senelio globa ir, mano nuomone, nešvariu šeimyniniu Austėjos verslu. O antra – su skandalingu Snoro banko subankrotinimu, skolinimusi už 10 proc. palūkanų ir t.t.
Tenka į aukščiau užduotą klausimą atsakyti pačiam – taip atsitiko todėl, kad labai didelė Lietuvos gyventojų dalis, atleiskit, nepakėlė savo sėdmenų nuo fotelių ir sofų ir nenuėjo į rinkimus. Juk jei visi rinkėjai būtų balsavę savo apygardose, korupcijos, nekompetencijos ženklu pažymėti gelminės valstybės žmonės nebūtų išrinkti.
Didelė dalis jų nebūtų išrinkti net tuomet, jei rinkti būtų atėję bent 70 proc. rinkėjų. Tai rodo net oficialūs reitingai. Pagal juos dvaro politikai turi savo „geležinį” elektoratą, bet jis tesiekia apie 20 proc. visų rinkėjų.
Sena išmintis sako, kad blogis nugali ne tik tada, kai tu darai blogus darbus. Jis laimi ir tada, kai NIEKO NEDARAI. Nėjimas į rinkimus – yra pilietinė nuodėmė, rodanti, kad didelės dalies rinkėjų mąstysena yra amputuota – joje nėra viešojo intereso suvokimo, pilietinės pareigos jausmo dalyvauti valdžios institucijų formavime. Neamputuotas pilietis supranta, kad Seimas renkamas mūsų bendrųjų valstybinių reikalų valdymui, bet, vėl atleiskit, ne tautos juokinimui. Ir ne erzinimui.
Taip, nėra lengva rinktis, kai tikri politikos grynuoliai, į viešąjį interesą orientuoti politikai baigia išnykti, kai didžiulė propagandinė galia sutelkta šalį kontroliuojančio dvaro rankose, kai politikos liliputai iš taip vadinamos antisisteminės opozicijos vaidina guliverius, kai rinkiminė kampanija per didžiąją žiniasklaidą specialiai daroma kuo nuobodesnė ir nutraukiama likus visai savaitei iki rinkimų (tai – pasaulinio mąsto unikumas) ir t.t. Pripažįstu – tokiomis sąlygomis rinkėjui nelengva.
Tačiau tiesa yra ir tai, kad net kai rinkimai „murzini”, kai pasirinkimas yra toks menkas, neamputuoti, tikri Lietuvos piliečiai turi atlikti savo pilietinę valdžios formavimo misiją ir eiti į rinkimus.
Jei nėra galimybės rinktis tarp gero ir geriausio, visuomet egzistuoja mažesnio blogio pasirinkimas. Jei tenka rinktis tarp blogio ir dar didesnio blogio, elementaru, reikia rinktis pirmąjį. Priešingu atveju, jei į rinkimus numojate kaip į erzinantį ar nereikšmingą įvykį, prisidedate prie didžiausio blogio pergalės.
Deja, Lietuvoje taip ir atsitiko – rinkimus laimėjo dvaras, gelminė valstybė su jo „Trijų mergelių” koalicija. Bet kuri kita koalicija būtų mažesnis blogis nei dabartinė.
Už savo pilietinius griekus, už amputuotą politinį mąstymą turėsime atkentėti – patirti daug neteisybės, daug chaoso, daug nekompetencijos arba, apibendrintai kalbant, daug viešojo blogio.
Kita vertus, gal ši blogoji patirtis išeis į naudą ir kitą kartą nesileisime taip lengvai apmulkinami, nes būsime savyje subrandinę pilietišką gebėjimą geriau suprasti bendrąjį gėrį ir lengviau atpažinti bendrąjį blogį. Ir tokiu būdu geriau pasiruošti ateities rinkimams.
