Dar sunku viską sudėlioti į „stalnytėles“. Perdaug įspūdžių, euforijos. Spėčiau, Nacionalinio Susivienijimo steigiamasis suvažiavimas pranoko ne tik mano vienos lūkesčius. Tiek delegatų, neišsigandusių nei koronės, nei tolimos kelionės, gausa, mat, atėjus į didelę erdvią salę nebebuvo kur atsisėsti ir teko laukti, kol tvarkdariai atneš daugiau kėdžių bei prisijungs visi skubantys iš rajonų. Tiek pačia renginio dvasia. Kiek šviesių veidų! Kiek tiesioginio ar netiesioginio virtualaus bendravimo, pagaliau virtusio šiltu rankos paspaudimu, apsikabinimu, šypsenomis, trumpu pokalbiu ar bent persimetimu keliais sakiniais… Viskam trūko laiko, bet jo dar bus. Viskas tik prasideda.
Svarbiausia, kad renginys, daugiausia skirtas formaliosioms procedūroms susitvarkyti, anaiptol nepriminė žiovulį varančios nuobodybės. Pirmininkaujančiųjų betarpiškumas, prisistatančiųjų humoras, nuoširdus debatuojančiujų įsijungimas teikiant kompetentingas dalykines pastabas programai ar įstatams, pagarbūs ir malonūs užkulisiniai pokalbiai – visa tai kūrė labai šiltą, bet tuo pačiu profesionalią ir racionalią atmosferą. Tad suvažiavimas anaiptol neprailgo.
„Iš kur ši, tokia ypatinga, dvasia?“ – mąsčiau. Matyt, atsakymas paprastas. Asmenybės. Ir mus visus jungiančios idėjos. Žmonės, užgrūdinti gyvenimo išbandymų, bet nepraradę nei tikėjimo, nei ryžto. Ir jaunimas degančiom akim. Kiek jų daug, naujų, nepažįstamų. Niekad nebuvusių politinėje veikloje ir, kaip man, visas išrausdamas, prisipažino vienas steigėjas – tik dabar praradusių partinę nekaltybę. Nes patikėjo. NS tokių – virš 80 procentų. Patikėjusių, kad įmanoma. Ir kad reikia. Privalu. Ne kažkam kitam, o Tau, man.
Avinėliai liaujasi tylėti ar bliauti, kada reikia pagal komandą.
Nors kai kurie žiniasklaidos atstovai, nušviesdami suvažiavimą, akivaizdžiai siekė manipuliuoti žilų galvų ar ramentų nuotraukomis, tačiau, sprendžiant iš komentarų, tai jiems neišdegė. Kaip ir ypatingai nenustebino vadinamųjų elito politologų ar žurnalistų vertinimai, besisvaidantys įprastinėmis ideologinėmis klišėmis – „radikalai“, „populistai“, „kraštutinė dešinė“ ir t. t.
Esame įpratę bešališkos ir šaltos politologinės analizės vietoje girdėti šituos burtažodžius-manipuliažodžius, turinčius ne paaiškinti visur pasaulyje vykstančių grįžimo prie šaknų, tradicijos, konservatyvumo procesų priežastis bei eigą, o programuoti visuomenę a priori nepasitikėti „šitais mažiukais“.
Jau nieko nebestebina moksliniais laipsniais ir vardais besidangstančių sistemą aptarnaujančių propagandistų angažuotumas, priversiantis iš gėdos sudegti bet kurį tikrą politikos mokslų profesionalą. Tačiau ar tik šitų įžūlių bandymų kabinti makaronus tesam verti?
Nuo kada krikščionybė, tautiškumas, patriotizmas, prigimtinės šeimos gynimas yra kažkaip itin radikalu ar marginalu? Argi siekis mažinti Lietuvoje, šios srities ES čempionėje, akis badančią socialinę atskirtį gali būti laikomas kraštutine pozicija?
Egzistuojančioje sistemoje taip. Jiems nereikia jokių permainų, galinčių sugriauti dešimtmečiais kurtą negailestingą socioekonominę tvarką, kurioje visuomenė tėra klusni rankų kilnotoja legitimuojant kitur – „aukščiau“ – priimtus jai nepalankius ar net pražūtingus sprendimus, už kuriuos niekas neprisiima atsakomybės.
Bet juk bet kuris sveiko proto ir švarios sąžinės nepraradęs žmogus supranta, kad tikrasis radikalumas ir kraštutinumai slypi pačiame dabartiniame neoliberaliame, kultūrinio marksizmo postulatais besiremiančiame režime, kaip ir bet kuri kita ekstremali ideologija, kuriančiame Orvelo bei Hakslio aprašytą atvirkščią prasmių pasaulį, kur melas virsta tiesa, karas – taika, neteisingumas – teisingumo išpildymu, o begėdiškas amoralumas – sektina dorybe.
Nebežinodamas prie ko kabinėtis lietryčio Bruveris net leido sau piktintis dabar galiojančia partijų steigimo tvarka, esą, sudarančia sąlygas, suprask, „visokiems“, – o siaube! – dalyvauti demokratinės (?!) valstybės rinkimų žaidime.
Laimei, komentarai po šiomis apgailėtinomis rašliavomis jau rodytų, kad žmonės atskiria pelus nuo grūdų…
Paralelinės tikrovės… Ideologinis sapnas, iš kurio tenka budintis, tuo pačiu žadinant ir kitus. Tam, kad iš tiesų, kaip baigiamojoje kalboje sakė partijos pirmininku išrinktas profesorius V. Radžvilas, sugrįžtume į Tėvo ir Tėvynės namus.
Pater, Patria, Patrimonium.
Padėka Prof. Rasai Čepaitienei už straipsnį! Šaunu, kad susirinko tiek delegatų! Sėkmės, įgyvendinant sumanymus!
Tikėkimės, kad Nacionalinis susivienijimas neapgaus eilinį kartą tautos. Sėkmės Jums.
Mielas Jonai, Tauta per tuos 30 metų dabar taip suskaldyta, kad jei dalis Tautos bus patenkinta NS, tai kita dalis, ar net kelios dalelytės gali likti nepatenkintos! Šiuo metu svarbiausia surasti bendrą vardiklį, kuris padėtų suvienyti Tautą, o tada pati Tauta jau suvienytomis jėgomis gali siekti valstybės klestėjimo!
Kiek daug euforijos! kaip tais „perestroikos” ir „galstnost” laikais! Pergyvenom blokadas ir sovietų išgamų banditizmą. Ir pasėkoje per tą bangavimą į paviršių išplaukė visoks š…, o tikras auksas liko gilumose! Kiek per tuos 30 metų teko nusivilti ir kokia per tą laiką sukurtą sistema, kad vėl neturime visuomeninio transliuotojo, 1/3 tautos, kiek praradome kaimų, lietuviškų tradicinių verslų?
Ką gi, gal dar kartą teks pasitikėti ir po to nusivilti, jei už tokių gražių žodžių vėl kyšos kokio bjaurybės Sorošo ausys?!
Nacionalinis susivienijimas pasakė tai ko neišdrįso,o gal ir nesugebèjo, nei viena partija .Klausimai,kurie garsiai akcentuojami, aktualūs daugumai Lietuvos piliečių ir jie taptų realybe juos įgyvendinant,tačiau juos reikia maksimaliai rasti priemonių jiems pagarsinti .Neturèkite vilties,jog ištiestomis rankomis būsite laukiami ir sutikti visokio plauko televizijose . todėl bet kokia kaina reikalinga spauda,laikraštis,nes tik jis , kaip sąjūdžio užuomazgoje gali suvaidinti lemiamą vaidmenį prautis pro specialiai statomas užtvaras. To ir linkime ir tikètina ,jog pozityvi visuomenè,suprasdama finansinius sunkumus netaps abejinga.
Džiaugiuosi tuo ką padarėte…o dabar laukia didelis darbas ta dvasia apjungti tautą. Laiko nedaug, melsiu Dievo už jus.