Prof. Rasa Čepaitienė: Didžioji nacionalinio transliuotojo klasta ir niekšybė

Irena BABKAUSKIENĖ

Rubrikoje „Mini interviu” kalbamės su kultūros istorike Prof. Rasa Čepaitienė

Prof. Rasa Čepaitienė. Eltos nuotr.

– Lapkričio 21-ąją minima pasaulinė televizijos diena. Ką pasakytumėte apie mūsų nacionalinį transliuotoją LRT, kitas televizijas?

– Manau, kad oficialiosios žiniasklaidos ir valdančiųjų suaugimo tendencijos, kurias mes ypač ryškiai matome pastaruoju metu, nėra grynai lietuviškas reiškinys. Tokios tendencijos pastaruoju metu matomos ir Vakarų šalyse – Europoje, JAV, kur šis procesas prasidėjo net anksčiau. Ir jis, matyt, buvo natūralus, nes pati neoliberalioji sistema, kurioje mes dabar gyvename, pagrįsta pinigų kaupimu, žinoma, sukoncentruojant tuos pinigus nedidelių grupių rankose. Visa tai neišvengiamai vedė prie to, kad per didžiąsias žiniasklaidos priemones prasidėtų viešosios erdvės kontrolė, turint vienų ar kitų tikslų, tiek komercinių, tiek ir politinių. Ir ne tik kontrolė. Jei anksčiau žiniasklaida atlikdavo savo pagrindinę – informavimo – funkciją, tai šiandien ji atlieka nuomonės formavimo funkciją. Tai esminis pokytis.

Ir šiame kontekste Lietuva niekuo ypatingai neišsiskiria. Tik galbūt mes matome šį procesą labai sparčiai vykstant ir, žinant mūsų istoriją, visa tai mums itin skaudu. Kadangi žmonės mirė už televiziją tą Sausio 13-ąją, kovojo už tai, kad būtų laisvas žodis, tikėjo, jog televizija, radijas, visa žiniasklaida dirbs Tautai ir pasipriešins sovietinei propagandai, melui, cenzūrai. Bet šiandien, po 30 metų, mes vėl tam tikra prasme matome sugrįžimą į tą patį tašką, kuris buvo vėlyvuoju sovietmečiu – vėl televizijos ekrane, oficialiojoje žiniasklaidoje matome labai daug melo, manipuliacijų, cenzūros. Tai, žinoma, yra apmaudu ir skaudu žmonėms, kurie pamena tuos dalykus, žino, kokia auka už žodžio laisvę buvo sudėta.

Kitas niuansas – bejėgiškumo jausmas, kurį kelia tai, jog nacionalinis transliuotojas LRT yra labai siaurų politinių, ekonominių verslo grupių rankose ir atstovauja jų, o ne visos visuomenės interesams, nors už visa tai susimoka mokesčių mokėtojai. Tai ir yra ta didžioji klasta ir niekšybė. Ir svarbiausia – nėra jokių teisėtų mechanizmų, kaip visą tą LRT reikalą būtų galima išspręsti. Tas nebaudžiamumas ypač skatina jų įžūlumą, nesiskaitymą, cinizmą. Tad natūralu, kad, atsidūręs tokioje situacijoje, vartotojas neretai renkasi elementarų kelią – tiesiog nežiūrėti, neklausyti tokios televizijos ar radijo.

– Esate tarp tų, pasirinkusių visai nežiūrėti? Ar vis tik užmetate akį, kad galėtumėte orientuotis, „iš kur vėjas pučia”?

– Dažniausiai žiūriu filmus per kitas televizijas, bet LRT, kitų lietuviškų kanalų beveik nežiūriu, nes, liaudiškai tariant, tiesiog nervai nelaiko, kai įsijungi televizorių ir pamatai per žinių laidą, kaip kokią nors visuomenėje nuskambėjusią situaciją, įvykį parodo – viskas pateikiama vienpusiškai, šališkai, tendencingai. Akivaizdžiai ne informuojant apie įvykį, o formuojant tam tikrą požiūrį į jį, į tą situaciją.

Įdomiausia, kad tokioje, atrodo, dabar egzistuojančioje pliuralistinėje aplinkoje, turiu omeny socialinius tinklus ir panašiai, televizija grįžta į tokį totalitarinio, autoritarinio stiliaus veikimą primesdama kitiems savo požiūrį. Nors, kaip minėjau, LRT nežiūriu, bet specialiai kartais pasižiūriu straipsnius LRT portale ir komentarus po jais. Dažniausiai komentarai (beveik 99 proc.) yra kritikuojantys tą tekstą.

Akivaizdu, kad taip neturėtų būti. Nes, viena vertus, mes matome tokį bejėgiškumą, kai žmonės nebeturi kitų kanalų, kur galėtų išsakyti savo nepasitenkinimą, kurį jie realiai jaučia, bet, kita vertus, tada tokia žiniasklaida, ir toliau nereaguodama į žmonių nuomonę, save pastato į kvailio vietą. Nes lyg ir bando vienais ar kitais klausimais transliuoti autoriteto poziciją, bet komentaruose gauna per nosį. Ir to autoriteto ne tik kad nelieka, bet priešingai, žmonės sako: meluoji, įvedi cenzūrą ir pan.