Tai visai kita istorija
Kartais reikia atsitraukti, kad žvilgsnis geriau užčiuoptų bendrą vaizdą. Tik atsidūrus toli toli – Sibiro gilumoje, Irkutske – „lentos” istorija netikėtai įgauna naują matmenį. Priešokiais gaudant interneto ryšį ir dalinantis FB atsitiktiniais miesto fotomedžioklės rezultatais atrandama, kiek jų susidomėjusių žiūrėtojų tarpe yra žmonių, tiesiogiai susijusių su šiomis atokiomis vietomis – tremtinių ir jų palikuonių.
Tie patys žmonės stovėjo greta atidengiant lentą. Tie patys žmonės protestavo prieš mūsų politinio isteblišmento laikyseną šioje istorijoje. Politkalinių ir tremtinių vaikų rankomis kasdien, vėl ir vėl, būdavo pakabinamas plakatas ir padedama gėlių prie Vrublevskių bibliotekos, kurie naktimis vis būdavo pašalinami.
Daugelis šios kovos strategijų tylios, partizaninės. Jie išmokę nesiafišuoti, veikti nepastebimai, dažnai pavieniui, bet atkakliai.
Tuomet atrandi, kad iš tiesų tai istorija visai ne apie Holokaustą. Vargu, ar garsiausiai rėkiantys žydų tarpe turi su tuo tiesiogines sąsajas. Šios tragedijos tiesiogiai paliestų balso čia negirdėti (jei klystu, pataisykite). Šioje gi „pusėje” tuo tarpu tai akivaizdžiai labai asmeniška. Veikiausiai klydau rašiusi apie atminties bendruomenių konfliktą. Tai ne bendruomenės – kažkas kito, kam reikėtų gilesnės refleksijos, kitokių sąvokų apibūdinti.
„Lentų karas”
Atsitraukime nuo įprastinių vertinimo schemų, tapusių mąstymo klišėmis, nekvestionuotina mitologija. Oficialusis naratyvas įsakmiai ragina graduoti kančią, sverti skausmą. O jei pažvelgsime be šių, primestinių, nuostatų?
Juk kiekvienai tautinei bendruomenei būtent jos istoriškai patirtos kančios bus svarbiausios, nesvarbu, kas tai – žydai, lietuviai, lenkai, rusai ar zulusai… Tiesiog taip yra. Taip veikia žmonių psichika.
Ar staigi mirtis dujų kameroje ar prie duobės yra vertingesnė už lėtą mirtį nuo bado ir išsekimo prie Laptevo jūros, Taišete ar Kengyre?
Ar vienos tautos motina, matydama savo vaiką mirštant skausmuose ir agonijoje, kenčia labiau, nei kitos?
Sakysite, klausimai absurdiški, net dvelkia cinizmu? Bet juk tai oficiali pozicija…
Totalitariniai režimai mėgo pjudyti vienas savo aukas prieš kitas, mėgavosi jų priešiškumu ir nepasitikėjimu. Kriminalinė jų prigimtis jautė iškrypusį malonumą pasitelkdama jas savo niekšybėms realizuoti, kitiems kankinti, bendrininkauti. Aukos buvo kaltos vien tuo, kad buvo, kad užėmė vietą, kuri trukdė jų strateginiams planams. Nieko asmeniško, tik biznis… Bet retas tai permatė ir nepasidavė šiai šėtoniškai išmonei.
Yra ir skirtumų. Naciai veikiausiai buvo mažiau paranojiški už sovietus. Tiems liaudies priešų medžioklei pradėti pakako įtarimo, skundo, kartais užtekdavo vykdyti išankstines rastinų kenkėjų normas. Todėl lengviau suprasti, jei, tarkim, J. Noreika būtų buvęs sovietų kolaborantas, pakliuvęs į jų represijų mėsmalę. Vokiečiams gi reikėjo svarių veikimo prieš įrodymų, kad suimtų ir įkalintų konclageryje.
Stasys Yla, kunigas, dar tarpukariu išleidęs komunizmo fenomenui skirtą knygą, buvo J. Noreikos bičiulis ir likimo brolis Štuthofe, palikęs apie jį liudijimą knygoje „Žmonės ir žvėrys”. Ji, deja, mažiau žinoma už Balio Sruogos „Dievų mišką”. Dėl suprantamų priežasčių. To paties žmogaus, giliai tikinčio krikščionio, liudijimas apie tai, kas iš tiesų yra totalitarizmas, nesvarbu, rudasis ar raudonasis, yra itin vertingas, bet nepakankamai įvertintas lietuvių intelektualinės minties vaisius.
„Lentų karas” – tai kova ne tarp Holokausto aukų atminimo puoselėtojų ir „nacių garbintojų”. Tai kova tarp totalitarizmo aukų ir jo idėjų tęsėjų, ne veltui visas tas tyliai iki šiol tupėjęs sovietinis gėbistinis gaivalas ir jų išpopinti palikuonys yra taip įsiūtę.
Žūtbūtinė kova
Lenta čia – nebe daiktas, net nebe simbolis, kažkas daugiau. Todėl vargas tam, kuris ją bandys vėl nuimti. Šimašius turėtų stokoti proto arba būti pernelyg šantažuojamas, kad tam ryžtųsi. Veikiausiai pasitelks kokius tituškas. Bet tai labai nepatartina, nes vis tiek visi supras, kas už to stovi, net jei tai ir nebūtų tiesa. Todėl jam tai pato situacija.
Tai pirmiausia dvasios kova. Dievo kova su šėtonu, kurioje žmogaus valioje rinktis savo vietą ir pusę.
Nuotraukose Gulago piešiniai iš Irkutsko Krašto istorijos muziejaus
Koks puikus str.!!! Deja, ar daug kam jis „įkandamas” – jo neskaito visuomeninio smegenų praplovimo transliuotojo veikėjai, o dauguma jaunimėlio užzombinta liurberalų!!! Apie tai galima spręsti iš meno lietuvių susibūrimo ginant generolo Vėtros – Noreikos ir Kazio Škirpos garbę prieš Vilnių valdančius padugnes (kaip rašė „Respublika”)!!!
Ačiū Prof. Rasai Čepaitienei už straipsnį.: Tikėkime Dievu, kad taip daugiau nepasitaikys! Kad Kremliaus pakalikai pagaliau atsikvošės ir nebepils pamazgų ant MŪSŲ PATRIOTŲ – KOVOTOJŲ, kurių dėka turime laisvą LIETUVĄ! Tikėkime, kad valdžios vyrai ( žinoma, tie, kuriems rūpi LIETUVOS ateitis) ras būdų, kaip sutramdyti savo TĖVYNĖS juodintojus!!!