Prof. Rasa Čepaitienė. Valstybė turi imtis kurti savą istorijos politiką, atkakliai ir garbingai ginti istorinę tiesą

Kalba, pasakyta mitinge 2019 m. rugsėjo 5 d. Simono Daukanto aikštėje.

Mieli lietuviai ir Lietuvos draugai,

Kaip pavadinti žmogų, kuris neturi atminties? Veikiausiai amnezijos kamuojamu ligoniu. Kaip pavadinti tą, kurio atmintis buvo sąmoningai ištrinta ir perrašyta? Mankurtu? O gal zombiu? O kaip pavadinti tautą, kuri pati lengvabūdiškai atsisako savo istorijos, jos rašymą ir aiškinimą perleisdama kitoms tautoms?

Mes šiandien gyvename naujojo atminties perrašymo eksperimento sąlygomis. Tik vietoj į mankurtą paverčiančios kupranugario odos šiandien naudojamos daug rafinuotesnės ir gudresnės atminties perdirbimo formos – masinės informavimo priemonės, pasitelkiančios melą, patyčias, iškraipymus, cenzūrą. Noriai kviečiančios į savo laidas vanagaites ir ivaškevičius, bet nerandančias laiko nei noro pasikviesti jų oponentų ar kritikų. Bet ir to negana. Tenka sliūkinti nakties tamsoje, vykdant nežinia kieno, liekančio šešėlyje, valią, o pačiuptam už pakarpos lementi, kad, girdi, ne savom rankom naikinai tau nepriimtinos atminties ženklus, kad uolūs vykdytojai neva tik netinkamu laiku tai padarė…

Žmones, kurie piktinasi tokia naktine istorijos politika, kurie viešai pareiškia, kad ji jiems nepriimtina ir jai pasipriešina, – mus – jie paniekinamai vadina antisemitais ir nacių garbintojais. Jų vaizduotė nušuoliavo taip toli, kad jie net Gedimino stulpus ir mūsų Trispalvę jau esą „demaskavo“ kaip „fašistinius simbolius“.

Tačiau argi kas nors iš čia susirinkusiųjų išties eitų ginti tikro žydšaudžio arba nacių kolaboranto? Argi čia stovintys išties stokoja sąžinės, neturi moralinio kompaso, atjautos ir, galiausiai, sveiko proto? Kas nustato, asmuo yra ar nėra nusikaltėlis? Vilniaus miesto meras? Žydų bendruomenės pirmininkė? Užsienio reikalų ministras?

Ne. Tik teismas, surinkęs ir išnagrinėjęs visus turimus įrodymus. Taip bent jau turėtų būti teisinėje valstybėje, jei Lietuva vis dar tokia yra. O kaip žinote, Vilniaus apygardos administracinis teismas yra atmetęs reikalavimą pakeisti LGGRTC parengtą istorinę pažymą, kurioje Jonas Noreika-Generolas Vėtra buvo išteisintas dėl kaltinimų kolaboravimu su naciais ir žydų genocido vykdymo.

Tas pats Centras yra parengęs ir kitą ekspertinę pažymą apie Kazio Škirpos veiklą Antrojo pasaulinio karo metais, kurioje parašyta, kad jis nebuvo jokių žydų naikinimo operacijų iniciatoriumi ar dalyviu ir jų nevykdė. Tad kokių dar ekspertų bereikia, kad galėtume galutinai atmesti šiems istorijos veikėjams nuolat ir nepaliaujamai inkriminuojamą kolaboravimą bei pagaliau tinkamai įvertinti jų nuopelnus Lietuvai?

Mūsų šaunusis meras, nusiteikęs išvalyti Vilniaus viešąsias erdves nuo neva „prieštaringai vertinamų“ asmenybių atminimo, linkęs pamiršti, kad jo paties biografija yra gerokai prieštaringesnė, nei minėtų asmenų. Degdamas uolumu padaryti Vilnių atvirą, tolerantišką ir politkorektišką, jis kažkodėl neskuba atvirai, korektiškai ir tolerantiškai elgtis su visais vilniečiais.

Ne, jis rūpinasi pašalinti vienas, bet palieka kitas, ne mažiau aistrų keliančias, atminimo lentas. Inicijuoja ar remia vienų, bet trukdo kitų paminklų, pavyzdžiui, Vyties Lukiškių aikštėje, statybai. Remiantis mero logika, veikiausiai tektų pervadinti ir aikštę, kurioje mes čia dabar susirinkome. Juk Simonas Daukantas buvo caro imperijos tarnautojas, dirbęs Senato valdininku Sankt-Peterburge, taigi – kolaborantas. Tad gal geriau reikėtų jai grąžinti senąjį – Lietuvos generalgubernatoriaus Michailo Kutuzovo – pavadinimą, tuo pačiu atstatant ir Michailo Muravjovo-Koriko paminklą, kuris joje stovėjo? Tiedu gi kolaborantais nebuvo…

Meras šioje kovoje prieš istorinę tiesą nėra vienišas. Jam uoliai padeda tie, kuriems ir tautos patriarchas Jonas Basanavičius, pasirodo, buvo nepakankamai europietiškas, ir dainų šventės – persmelktos sovietizmo ir neužtektinai lietuviškos, o Justinas Marcinkevičius – išvis įtartinai sovietinis… Jau nekalbant apie nenuilstamai šaukiančiuosius dėl prigimtinio ir neįveikiamo lietuvių noro žudyti savo bendrapiliečius žydus ir grobti jų turtą…

Taip naktinė istorijos politika mus paklaidina postmodernistiniame reliatyvizmo rūke, nugramzdindama į abejones ir svyravimus, kuriuose jau ir mūsų didvyriai – nebe didvyriai, ir šventieji – nebe šventieji, ką jau kalbėti apie mus, paprastas ir niekingas žemės dulkes…

Mums sako: ko jūs draskotės dėl kažkokios lentos? Geriau eikite ir protestuokite prieš skurdą, socialinę atskirtį, išnaudojimą ir nelygybę. Tačiau ar mes čia susirinkome tik dėl lentos? Tik dėl Kazio Škirpos ir Jono Noreikos garbės apgynimo?

Ne. Yra giluminis ryšys tarp autentiško, sąžiningo ir neiškraipyto Lietuvos istorijos, kad ir kiek joje išties būtų buvę tamsių periodų, niekšybių ir kvailysčių, suvokimo ir noro gyventi teisingesnėje ir oresnėje valstybėje. Juk būtent čia, Vilniuje, amžių sandūroje susirinkę mūsų tautinio atgimimo veikėjai, kurių tuomet šiame mieste, atrodytų, buvo tik menka sauja, ryžosi imtis kurti nuo kitų tautų nepriklausomą, savarankišką, laisvą demokratišką politinę tautą, kad ir koks šis projektas tuomet kitiems atrodė naivus, nebrandus ar neadekvatus to meto geopolitinėms realijoms. Bet jie turėjo svajonę ir atkakliai siekė ją įgyvendinti.

Pažvelkime į už mūsų pečių nusidriekiančią ilgą tradiciją tų, kurie, nepaisydami „pažangesniųjų“ ir „apsukresniųjų“ nesupratimo, pašaipų ir niekinimo, sąmoningai apsisprendė būti lietuviais ir dirbti lietuvybės labui, nors tai tuomet nei apsimokėjo, nei buvo itin patogu, priešingai, itin pavojinga.

Kaip žinia, neapsimoka, nėra patogu, o kartais pavojinga ir šiandien. Tačiau kai skaitai šių žmonių raštus, apima net tam tikras gėdos jausmas. Jie, gyvendami žymiai sunkesnėmis aplinkybėmis, kai šiai jų svajonei, atrodė, nebuvo nė menkiausios galimybės išsipildyti, turėjo tokį tvirtą tikėjimą ir viltį, kad tai tikrai vieną dieną įvyks, kokio mes, tos jų išsvajotos ateities vaikai, deja, dažnai šiandien pritrūkstame. O juk būtent dėl jų tikėjimo ir atkaklaus darbo ši svajonė ėmė ir išsipildė.

Tačiau šiandien kiti laikai, kitos mados. Kalbėti apie nacionalizmą ir tautą, jos interesus kažkaip nebepatogu, nepolitkorektiška… Gyvename naujosios ideologijos sąlygomis, kvėpuojame jos oru. Čia nėra vietos kolektyviniams tapatumams, tautinei bendrystei ir ištikimybei, jau nekalbant apie pasiaukojimą iki mirties už Tėvynės laisvę. Čia klesti individo norai, aistros, troškimai – gauti, vartoti, linksmintis.

Šia dvasia išauklėtieji nebesupranta mūsų, juolab nebesupranta Škirpos ir Generolo Vėtros ar jų bendražygių. Tačiau jeigu yra tik pavienių individų atsitiktinės ir laikinos sankaupos, besirūpinančios vien savo momentinių hedonistinių troškimų patenkinimu, tuomet visada atsiras miklesnių ir stipresnių, nustumsiančių kitus nuo gėrybių, užgrobsiančių jų daugiau, nei išties jiems reikia.

Taip ir auga pajamų ir galimybių nelygybė, atskirtis, materialusis ir dvasinis skurdas, nes, atrodytų, nėra nieko, kas galėtų šiai tvarkai ką nors priešpastatyti. Bet ar tikrai negali?

Juk seniai žinoma, kad nacionalizmas (ne nacizmas, ne šovinizmas, nors šias sąvokas kai kas tyčia painioja ar suplaka), bet nacionalizmas yra tautų ir bendruomenių klijai, sutelkiantys ir suvienijantys šiuos pavienius egoistiškus ir tik savo reikalų žiūrinčius individus į kažką daugiau ir prasmingiau, padedantys kurti bei įtvirtinti ir taip trokštamą socialinį teisingumą, ir visų piliečių lygybę prieš įstatymus.

Jei Lietuva nepriklausomybės pradžioje nebūtų pasirinkusi neoliberalizmo kaip naujojo ideologinio pamato, o, kaip Sąjūdžio buvo tikimasi ir trokštama, grįžusi prie pamatinių tautinės valstybės vertybių, bendruomenių solidarumo ir savitarpio palaikymo bei pagalbos gaivinimo, atsakomybės už savo darbus, argi kapitalizmas čia būtų galėjęs įgauti tokias žiaurias ir net groteskiškas formas?

Atvirai savęs paklauskime, kas gi tokiais baisiais skaičiais gena žmones iš Lietuvos svetur? Juk ne kokie nors svetimi užkariautojai ar kolonizatoriai.

Juk tie patys, savieji. Įtikėję, kad kitas yra tik išnaudoti ar manipuliuoti tinkamas padaras, o ne asmuo, tautietis, bendrapilietis, tas tikrasis mūsiškis, už kurio gerovę savo rankose politinę ir ekonominę galią sutelkę ir galimybes tam turintys privalėtų prisiimti atsakomybę. Tačiau argi taip iš tikrųjų yra? Argi negyvename veikiau pagal džiunglių įstatymus, kasdien nedalyvaujame žiurkių lenktynėse – kuris kurį?

Ir tuomet, kai praradę kantrybę žmonės susirenka į protesto akcijas, kai jie piktinasi neatsakingais ar atvirai kenkėjiškais valdžios sprendimais – atsitinka kas? Į juos, į jų teisėtą rūpestį ir nerimą dėl įsigalėjusių dvejopų standartų privilegijuotiesiems ir visiems likusiesiems, vadinamiesiems runkeliams, dėl sisteminės korupcijos, dėl teisingumo stokos, dėl niokojamos gamtos ar išparceliuojamų jos išteklių, dėl kilnojamu „valdišku daiktu“ paverstų iš padorių šeimų išplėšiamų vaikų valdžia paprasčiausiai nekreipia į juos dėmesio, apsimesdama, kad nieko nevyksta…

Pasakojama, kad po 1863 m. sukilimo, po visų represijų ir visuomenei įvarytos baimės, kai, atrodė, carinė naktis Lietuvoje stojo amžiams, vis dėlto atsirado drąsuolių, kurie tamsos priedangoje, slapta atėję į šią aikštę, ištepė Muravjovo-Koriko paminklo postamentą vilko taukais. Ir, sako, susirinko tuomet viso miesto valkataujantys šunys ir kaukė į jį. Taip ta įbauginta ir neviltyje, atrodytų, paskandinta visuomenė tuomet parodė savo tikrąjį požiūrį į tuometinę valdžią, kuri, kaip ir dabartinė, demonstratyviai ignoravo jos teisėtus reikalavimus, tyčiojosi ir negailestingai baudė protestuojančiuosius.

Ar mes šiandien irgi esame lyg tie šunys, kurių balsas į dangų neina?

Istorija tikrai yra galingas ginklas. Kiekvieno asmens tapatumo pamatas. Atsakantis į klausimą „kas aš esu?“. Susiejantis jį su praeitimi, su daugybe prieš jį gyvenusiųjų kartų, ir kartu nukreipiantis į ateitį.

Ar pastebite, kad šiandien daroma viskas, kad mes savos istorijos nei turėtume, nei ją išties žinotume? Kad nejučia perimtume ir kartotume kitų tautų ir valstybių apie mus rašomas „tiesas“, kurias, kaip kad niekad anksčiau nėra buvę, mums jau transliuoja ir savi, lietuviai? Kad patikėtume esantys tik nepažangūs atsilikėliai, vis dar kalbantys ta nelemta „mużicka mowa“, kurios net pats ponas Dievas, pasirodo, nesupranta ir kurios, kaip ir savo kvailų, nepažangių ir niekam tikusių papročių, reikėtų kuo skubiau atsikratyti…?

Ar ir toliau trauksimės, išsivaikščiosime, nuolankiai tylėsime, leisime kitiems perrašinėti mūsų istoriją pagal savo įgeidžius ir interesus, teisti mūsų herojus, juos nepagrįstai kaltinti, šmeižti ir meluoti visose pasvietėse?

Privalome pareikalauti, kad valstybė pagaliau imtųsi kurti savą istorijos politiką. Kad atkakliai ir garbingai gintų istorinę tiesą šalies viduje ir užsienyje, nežiūrint galimų pasekmių. Kad juridiškai įvertintų sisteminių šmeižikų ir atminties trynėjų veiklą ir jiems pritaikytų realias sankcijas, nepaisant to, kokios tautybės Lietuvos piliečiai jie bebūtų. Kad atitinkamos švietimo ir kultūros institucijos parengtų ir pradėtų sistemingai įgyvendinti valstybiškai ir tautiškai orientuotą istorijos dėstymą.

Šiandien atrodome silpni, pasimetę ir susiskaldę. Tačiau virš mūsų pakibusi tautos nykimo ir jos kūrybinių galių silpnėjimo grėsmė verčia veikti. Tad būkime gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai. Mūsų tautos didžiavyrių pavyzdžiu padarykime viską, kas mūsų galioje, kad nereikėtų raudonuoti prieš vaikaičius, jog pavojaus valandą likome drungni ir abejingi, tuomet, kai iš tiesų reikėjo kovoti ir apginti tiesą.