1945 m., praėjus beveik trims dešimtmečiams po Sovietų Sąjungos susikūrimo 1917 m., komunizmas kaip politinis režimas ir valstybės forma padalijo Europos žemyną į dvi dalis, teroru ir krauju pažymėdamas liniją, kuri kaip žiojėjanti žaizda lėmė tai, kad Rytų Europos tautos kentėjo, o Vakaruose gyvenantys piliečiai jautė pasipiktinimą.
Šios didelės geopolitinės žaizdos mikrokosmosu tapo Berlyno miestas, kuriame esanti siena atskleidė geležinės uždangos esmę ir kur, kaip po padidinamuoju stiklu laboratorijoje, buvo galima stebėti komunizmo sukeltas žmonių dramas ir istorijos tragedijas. 1989 m. Berlyno siena didelėmis Vakarų su JAV priešakyje pastangomis buvo sugriauta. Vakarų pasaulio atkaklumą tiek simboliškai, tiek fiziškai išreiškė Ronaldas Reaganas ir didis lenkų popiežius Jonas Paulius II.
Beveik penkis dešimtmečius komunizmas pasaulį ir Europą, buvo padalijęs pusiau į du nesutaikomus blokus. Tačiau tai valstybės arba jų vyriausybės rodė priešiškumą vienos kitoms: iš vienos pusės – komunistinės valstybės, iš kitos – liberaliosios demokratijos valstybės.
Priešingai, didžioji dalis Europos tautų nebuvo padalintos, nes tiek Rytuose, tiek Vakaruose jos tradiciškai, ypač naujaisiais laikais, gyveno įkvėptos principo, kurį komunizmas neigė ir slopino: laisvės, suvokiamos kaip asmens ir piliečio, religijos, kūrybos, minties, žodžio, verslumo ir privačios nuosavybės laisvė. Komunistinė ideologija iš tiesų paliko milžinišką ir tragišką randą šiuolaikinės Europos istorijoje.
Dabar, praėjus trims dešimtmečiams po Sovietų Sąjungos ir jos satelitinių valstybių žlugimo, suvokimas, kad komunizmas yra blogis, gali paskatinti tolesnį Europos tautų vienijimąsi. Mano tezė skamba taip: jei pagaliau nuspręstume galutinai pasmerkti komunizmą, kaip teisingai padarėme pasmerkdami nacionalsocializmą, tai vieningas šios neliberalios, antieuropietiškos, antikrikščioniškos, nusikalstamos ir antižmogiškos ideologijos atmetimas gali sustiprinti tiek tarpžmogiškuosius ryšius, tiek ryšius tarp Europos tautų.
Šio Gordijaus mazgo, kuriuo laikytinas komunizmas, iki galo nei Europos kultūra, nei politika niekada neperkirto. Tik visiškai išsprendę šią problemą, atrasime vienijantį elementą, kurio stokojama savo atstovus Europos Parlamente turinčių partijų pozityvioje dialektikoje. Taip, kaip visos Europos partijos, išskyrus keletą neskaitlingų ir mažų neonacių grupių, laikosi vieningos pozicijos dėl nacionalsocializmo pasmerkimo, taip pat būtina elgtis siekiant galutinai pasmerkti komunizmą ir jo mirtį nešančią ideologiją.
Tačiau šiuo atveju taip nėra, bent kol kas. Deja, norint pasiekti minimą suvokimo lygį, turėsime nueiti ilgą kelią, be to, Europą iš vidaus toliau sekina dvasinė liga, t.y. komunizmo ideologija. Siekiant atlikti šios ideologijos paplitimo šiuolaikinėje Europoje analizę, turime iškelti konkretų klausimą: kodėl prieš komunizmą nebuvo imtasi tokių pat veiksmų, kaip – kas laikyta mūsų šventa teise – prieš nacionalsocializmą?
Dėdamas čia lygybės ženklą, noriu pabrėžti tiek abiejų totalitarizmų nusikaltimų ir genocido esmę atskleidžiančius panašumus, tiek jų socialinės kontrolės ir masinio naikinimo metodų skirtumus. Manau, kad išreiškiant pagarbą Šoa, t.y. Holokausto kančiai, taip pat reikia galutinai pasmerkti komunizmo nusikaltimus ir genocidą.
Kai šis klausimas pagaliau taps res iudicata, bus išspręstas iš esmės ir be užuolankų, tuomet komunizmas galės virsti monstru, kurio baiminamasi, tragedija, kuri niekada neturi būti pakartota. Visa tai gali paskatinti europiečius susivienyti prieš jų tikrą bendrą priešą (kuriuo, be abejo, yra komunizmas, o mūsų dienomis – ir radikalus islamizmas). Mūsų siekis – skatinti europiečius suvokti, kad komunizmas yra virusas ir svetimkūnis, neturintis sąsajų su tikromis europietiškomis tradicijomis, jis yra Europos civilizacijos priešas.
Taigi galutinis komunizmo pasmerkimas laikytinas pagrindiniu politiniu tikslu, kurio šiandien turėtų siekti Europos Sąjunga – viena vertus dėl to, kad Rytų Europos tautos trokšta istorinio verdikto, kuris neleistų komunizmui sugrįžti bet kokia forma ir jų iš naujo pavergti, kita vertus dėl to, kad Vakarų tautos privalo pažinti šią ideologiją, jos baimintis ir malšinti savo šalyse jos naujai atsirandančius židinius.
Daugiau skaitykite ČIA
Teisinga, puiki Prof. Renato Cristin tezė „: jei pagaliau nuspręstume galutinai pasmerkti komunizmą, kaip teisingai padarėme pasmerkdami nacionalsocializmą, tai vieningas šios neliberalios, antieuropietiškos, antikrikščioniškos, nusikalstamos ir antižmogiškos ideologijos atmetimas gali sustiprinti tiek tarpžmogiškuosius ryšius, tiek ryšius tarp Europos tautų”.