Prof. Richardo Rexo paskaita „Europa ir tikėjimas

Praėjusį trečiadienį (kovo 22 d.) Kembridžo Kvinso koledžo profesorius Richardas Rexas kalbėjo Ionos instituto ir Notre Dame Newmano tikėjimo ir proto centro (Notre Dame Newman Centre for Faith and Reason) universiteto bažnyčioje. Jo tema buvo „Europa ir tikėjimas”, pavadinimą pasiskolinus iš to paties pavadinimo Hilaire’o Belloc knygos.

Profesorius Reksas aptarė krikščioniškojo tikėjimo Europoje praeitį, dabartį ir ateitį. (Jo paskaitos vaizdo įrašą galite rasti čia, mūsų „YouTube” kanale).

Toliau pateikiama pagrindinių jo minčių santrauka.

Kaip krikščionybė mus suformavo

1. Ji išmokė mus vertinti vargšus ir silpnuosius. „Palaiminti vargšai… Jis pripildė vargšus gėrybių, o turtinguosius išsiuntė tuščius”, – sakoma Biblijoje. Iš to kilęs išmaldos ir labdaros paveldas tebėra su mumis, jis vis dar skamba socializme ir gerovės valstybėje, tai didelė mūsų kultūros dalis, – pabrėžė profesorius Reksas.
2. Tai mums davė „linijinio laiko” idėją, t. y. suvokimą, kad istorija kažkur eina, o ne „tik be galo sukasi ratu, kaip manė Platonas”.
3. Ji mums davė kankinystę, t. y. žmones, pasiryžusius mirti už tai, kuo jie tiki. Profesorius Rexas komentuoja: „Mintis, kad reikalas įgyja patikimumą dėl to, kad jo šalininkai yra pasirengę ne žudyti, bet kentėti, net mirti dėl jo, tebėra stipri idėja, kurią matome visur aplinkui”.
4. Ji davė mums santuokinio sutikimo idėją. Jis sako, kad tai buvo „iš esmės viduramžių teologų ir kanonų teisininkų kūrinys”. Prieš tai žmonės turėjo tuoktis su tuo, su kuo jiems liepdavo šeima, ir nors sutartos santuokos išliko norma ištisus šimtmečius, „sutikimo poreikis yra ilgos kanoninės, teologinės ir etinės krikščioniškosios tradicijos apmąstymų tradicijos vaisius”.
5. Tai mums davė sąžinės idėją. Profesorius Reksas teigia, kad ji buvo ypač išplėtota „aukštųjų ir vėlyvųjų viduramžių amžiais”, o „Martyno Liuterio ir Tomo Moro laikais ši doktrina jau buvo nusistovėjusi”. Dėl šios tradicijos šiandien sąžinę suvokiame kaip „vidinį asmens šventumą”.
6. Tai davė pradžią individualizmui. Profesorius Rexas tai ypač laiko protestantizmo, dažnai paliekančio individą vieną su Biblija ir jo asmeniniu aiškinimu, raida. Šiuolaikinis individualizmas, sako profesorius Rexas, yra „samprata, kad kiekvienas individas turi pats nusibrėžti savo gyvenimo kelią, susikurti savo prasmės modelį, galbūt rasti savo tiesą”. Jis mano, kad tai gali būti nevienareikšmiška.
7. Tai paskatino savikritiką. Profesorius Rexas turi omenyje ne tik individualią savikritiką (kuri, tikėkimės, veda prie atgailos ir atsinaujinimo), bet ir visuomeninę bei kultūrinę savikritiką, o visuomenė taip pat kviečiama atgailauti ir atsinaujinti. Tai matome iš to, kaip šiuolaikinė visuomenė labai daug dėmesio skiria savo praeities nuodėmėms. Tačiau jis pastebi, kad nors krikščioniškoji savikritikos idėja išlieka, krikščioniškoji atleidimo samprata gali būti nebe tokia aktuali.
8. Ji atskyrė Bažnyčią ir valstybę. Profesorius Reksas sako, kad istoriškai Katalikų Bažnyčia turėjo sunkiai kovoti už savo nepriklausomybę nuo valstybės, kurią jis vadina „bažnytine laisve”. Ilgainiui iš to kilo „religijos laisvė”, kurią Bažnyčiai buvo sunkiau priimti, nes galiausiai tai reiškė laisvę nepriklausyti konkrečiai Bažnyčiai ar apskritai jokiai Bažnyčiai.

Profesorius Rexas taip pat mini neigiamą knygos pusę, ypač krikščioniškąjį antisemitizmą ir jo paplitimą abiejose krikščionių pasidalijimo pusėse. Jis sako: „Nacių genocidas, visiškai rasistinė ideologija, nebūtų galėjęs įsitvirtinti, jei nebūtų buvusi labai gerai paruošta kultūrinė dirva kolektyvinės kaltės ir kraujo šmeižto [prieš žydus] sąvokomis bei žydų marginalizacija ar jų išstūmimu iš jos”.

Dabartinė padėtis: nukrikščionėjimas ir politinių religijų iškilimas

Profesorius Rexas teigia, kad, priešingai nei įprasta manyti, Europa nebe sekuliarizuojasi, o dechristianizuojasi. Jis tai apibūdina kaip „masinį Europos tautų atsiribojimą nuo jų protėvių bažnytinės ištikimybės ir praktikos bei moralinio sutarimo, kuris iki pastarųjų dviejų ar trijų kartų siejo daugumą krikščioniškų Bažnyčių”.

Jis mano, kad „krikščionybės moralinio konsensuso atsisakymas savo ruožtu pirmiausia reiškė [Bažnyčių] marginalizaciją, o dabar gresia krikščioniškojo tikėjimo ir įsipareigojimo išstūmimu iš politikos ir viešosios erdvės”.

Tačiau jis teigia, kad krikščionybės pasitraukimo paliktą erdvę užpildo ne niekas (tai tarsi G. K. Chestertono žodžiai), o naujos politinės ideologijos, kurios dažnai primena religijas. XX a. tai buvo komunizmas ir fašizmas, o šiandien – idėjos, kurias galima pavadinti „pabudimo” idėjomis ir kurias galima aptikti „diskurse, susijusiame su rase ir lytimi”.

Ateitis: nauja netolerancija ir grėsmė „žmogaus teisių” idėjai?

Profesorius Rexas svarsto, ar ši naujoji „religija” „reikalaus tam tikros ištikimybės iš visų, kurie gyvena jos teritorijoje”? Ko bus reikalaujama iš krikščionių ir kitų religijų atstovų?

Jis mano, jog gali būti visiškai atsisakyta pasaulietinės idėjos, kad valstybė nesprendžia „etinių ir filosofinių klausimų”.

Jis tai įžvelgia kai kuriose šalyse, kuriose siekiama neleisti dirbti sveikatos priežiūros tarnybose tiems, kurie nenori „atlikti abortų ar padėti juos atlikti”.

Profesorius Rexas teigia, kad „visi ne teologiniai kandidatai į naujosios Europos religijos vaidmenį yra susiję su žmogaus teisėmis”, tačiau dabar kyla grėsmė visai idėjai, kas yra žmogus.

Jis pabrėžia, kad, pavyzdžiui, negimusio vaiko nebepripažįstame žmogumi jokia praktine prasme ir nesame tikri, ką reiškia lytis.

Jis svarsto, ar galime laikytis „prabudusių” žmogaus teisių sampratos, kuri, kaip  rašo istorikas Tomas Holandas knygoje „Dominionas”, yra labiau susijusi su krikščioniškomis sampratomis, ypač su tuo, kad visi esame moraliai lygūs ir be galo vertingi.

Žvelgdamas į ateitį, jis sako, kad negalime žinoti, kaip atrodys Europa ateityje, nes jos krikščioniškos šaknys ir toliau nyksta.

Profesorius Reksas baigia: Tomas Holandas (Tom Holland) savo neseniai išleistoje knygoje teisingai pabrėžė, kad esminiai šiuolaikinių religinių įsipareigojimų elementai, net ir tie, kuriuos žmonės vadina „prabudusiais”, akivaizdžiai išlieka įsišakniję krikščioniškoje istorijoje, krikščioniškoje praeityje, krikščioniškoje pasaulėžiūroje.

Tačiau jei šie įsipareigojimai bus atskirti nuo krikščioniškos praeities, krikščioniškos literatūros ir krikščioniškos kultūros, kaip tai vis dažniau daroma, ar jie iš tiesų išliks, ar jais bus galima pasitikėti, ar jie bus tvarūs?

ionainstitute.ie