Socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje nerimsta diskusijos dėl TSPMI skandalo, kai per studentus buvo pradėtas susidorojimas su profesoriumi Vytautu Radžvilu. Portale alkas.lt ir pozicija.org pskelbtas pokalbis su žmogaus teisių gynimo organizacijų atstovu Romualdu Povilaičiu pavadinimu „TSPMI“ primena Aukštąją partinę mokyklą“. Jame sudėlioti teisiniai šio skandalo akcentai. Žmogaus teisių požiūriu TSPMI administracija diskriminuodama profesorių dėl pažiūrų, pažeidė Vilniaus universiteto akademinės etikos kodeksą. Kol kas jokios reakcijos iš Vilniaus universiteto akademinės bendruomenės negirdėti. Kaip beje, ir į visuomenininkų prašymą nuodugniai ištirti konfliktą iki šiol neatsakė nei Švietimo ir mokslo ministerija, nei Seimo švietimo ir mokslo komitetas. Daugelio aukštųjų mokyklų dėstytojai su nerimu laukia konflikto atomazgos, nes jo baigtis taps gairėmis ateičiai. Taigi ar tebegalioja aukštosiose mokyklose konstitucinė nuostata, laiduojanti asmens teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, taip pat nuostata, kad „Kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi“?
Šia tema kalbamės su teisės filosofu, prof. dr. Sauliumi Arlausku.
Gal ir galima suprasti TSPMI administraciją: jeigu yra nerašytinė aukščiausios valdžios direktyva gniaužti bet kokią Europos Sąjungos kritiką, tuomet logiškas spendimas riboti tokių mokslininkų kaip V. Radžvilas, minčių sklaidą. Šiuo atveju nepriimtinų pažiūrų nedrįstama atvirai uždrausti, tačiau jos tikriausiai bus ribojamos nepageidaujamų mokslininkų skaitomus kursus daryti neprivalomais. Pamėginkime objektyviai įvertinti susiklosčiusias aplinkybes.
S.A. Vienu metu (1983-1984 metais) Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos istorijos ir logikos katedroje su V. Radžvilu buvome profesoriaus Broniaus Genzelio aspirantai. Katedrai vadovavo profesorius Rolandas Pavilionis. Apskritai VU filosofų bendruomenėje dominavo Vakarų filosofija. Daugeliui rūpėjo ne marksizmas-leninizmas, o Vakarų filosofų mintys. Iš tiesų, V. Radžvilas pakilo iki Vakarų filosofų mąstymo aukštumų ir filosofinio, t. y. adekvačiai protingo, pasaulio supratimo standartų – tie, kas pasiekia tokius standartus, paprastai yra politiškai aktyvūs. Universitetui savarankiškai ir kritiškai mąstantys profesoriai yra tikras lobis. Vilniaus universitetas solidžių mokslininkų tikrai turi.
Grįžkime prie sovietmečio filosofijos mokslo studijų universitete. Atvirai pasakysiu, mes tikėjome, kad Vakaruose išmintis skleidžiama ne tik knygose, bet ir gyvenime, kasdieniuose žmonių santykiuose. Sovietinė valdžia gniaužė viešą savo politinės sistemos kritiką, o mes galvojome, kad Vakarų šalių politinė sistema nebijo jokios kritikos, nes neįmanoma sukritikuoti to, kas savaime yra protinga.
Paradoksali tiesa, bet. Pasirodo. dabar, gyvendami Vakarų demokratinių valstybių erdvėje, pradėjome paniškai bijoti kritikos. Bijoti tų autorių pasisakymų, kurie remiasi ne kuo kitu, o Vakarų šalių filosofų mintimis.
Akivaizdu, kad kažkas negerai. Akivaizdu, kad V. Radžvilo likimas svarbus ne tik žvelgiant iš grynai humanistinių, bet ir iš politinių pozicijų. Ne tik Lietuvos, bet ir Europos Sąjungos politinis elitas turėtų įsiklausyti į kritiką ir tinkamai reaguoti, o ne nuo kritikos bėgti ir kritikus persekioti. Jei bėgs, tai Brexit virusas išplis po visą Europą.
ES valstybių valdantysis elitas nerimauja dėl išcentrinių jėgų, kurios klibina ES pamatus. Nepaisant gausybės Briuselio priekaištų Vengrijai ir Lenkijai, vargu ar priekaištautajai norėtų, kad ES ištiktų vėl kažkas panašaus į „Brexit“. Mūsų visuomenė taip pat nesuinteresuota ES silpnėjimu. Taigi valdančiojo elito nerimas pagrįstas. Gal dėl to pernelyg jautrus Briuselio biurokratų požiūris į kritiką. O mūsų valdžia, vykdydama jų direktyvas, kaip visada persistengia – toks per dešimtmečius okupacijos išsiugdytas įprotis. Turiu galvoje, kad žodžio ir pažiūrų laisvė gerai, bet nepasitikėjimas ES ir jos kritika nėra pageidautinas dalykas. Tad ką daryti, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika, t.y. nevaržyti žodžio laisvės ir nesilpninti pasitikėjimo ES kaip politiniu dariniu?
S.A. Kalbame apie Europos Sąjungos pamatus. Ką turime omenyje?
Manau, kad Europos Sąjungos pamatas yra suverenių valstybių susivienijimas kurti bendrą ekonominę, socialinę ir politinę erdvę. O gal Europos Sąjungos pamatas yra centralizuota valstybė, valdoma iš Briuselio?
Manyčiau, kad antrasis variantas tikrai neturi perspektyvų. Visos ES šalys savo konstitucijose deklaruoja nacionalinio suvereniteto viršenybę. Tai viena esminė aplinkybė.
Kita esminė aplinkybė, kad lenkų, vengrų, vokiečių ar lietuvių tautos turi savo istorinį identitetą, kurio politinėmis manipuliacijomis lengvai neištrinsi. Tam reikia daug laiko.
Pagaliau, manau, kad klaidinga galvoti, jog Vokietija ar Prancūzija grynai iš altruistinių paskatų siekia išsaugoti Europos Sąjungą, gelbėti Graikiją nuo finansinio bankroto ir panašiai. Manau, Vokietijos politinis elitas visų pirma rūpinasi savo tauta, o kitomis tautomis tiek, kiek tai naudinga Vokietijai. To didžiųjų valstybių šališkumo nejaučiame todėl, kad būdami Europoje drauge visi esame stipresni ir galime sėkmingiau konkuruoti pasauliniu lygiu.
Lietuvos politikai kartais stokoja savarankiškesnio mąstymo. Bent jau tuo požiūriu, kad nepasitiki tautiškiau ar kritiškiau mąstančiais visuomenės veikėjais. Vertėtų drąsiau galvoti apie įvairius Europos Sąjungos raidos scenarijus, pradedant nuo Lietuvai blogiausio ir baigiant geriausiu. Manau, kad niekas mūsų nenubaustų, jei, pvz., prie Vyriausybės veiktų strateginės valstybės raidos prognozės grupė, kurią sudarytų geriausi įvairių valstybės gyvenimo sričių specialistai. Juk masinę emigraciją galima buvo numatyti prieš gerą dešimtmetį ir dėl to adekvačiai elgtis.
Deja, niekam tai nerūpėjo. Labiau rūpėjo laimėti rinkimus – visa tai mūsų provincialumo požymiai.
Pačioje žodžio laisvėje slypi dviprasmybė, nes bet kokia informacija turi mažiausiai dvi puses – pozityviąją ir negatyviąją. Jei visuomenę veiktų vien blogis, ji negalėtų egzistuoti. Taigi objektyviai egzistuoja gėrio ir blogio pusiausvyra. Neabejoju, kad daugeliui atrodo, jog gėrio esama kelis kartus daugiau. Blogis tik labiau tiražuojamas. Taip yra ir Lietuvoje, dėl to susidaro įspūdis, kad žmonės mūsų šalyje ypač nelaimingi. Nors nevyksta jokie karininiai konfliktai, krašto nesiaubia gamtos stichijos, žiniasklaidoje vyrauja visuotinis nerimas, nepasitenkinimas, pyktis, pagieža ir patyčios – informacinis laukas užtvindytas negatyvia informacija. Kitų demokratinių valstybių žiniasklaidoje negatyvios informacijos kelis kartus mažiau, nors tų valstybių visuomenėse taip pat yra smurto, korupcijos, piktnaudžiavimo ir kt. Įdomu, kad mes pakantūs visuotinėms patyčioms ir blogio tiražavimui, bet nepakantūs kitokiai nuomonei…
S.A. Apie žiniasklaidos laisvę demokratinėje valstybėje reikėtų kalbėti atskirai ir iš esmės. Pasakysiu trumpai: visi socialiniai santykiai, taip pat materialinių ir informacinių gėrių apyvarta, privalo vykti sąžiningai. Tai ne tik moralinis palinkėjimas, bet ir teisės principas. Kai prekės pardavėjas su pirkėju elgiasi nesąžiningai, pvz., jį apgauna, už tokį nesąžiningumą jis gali būti nubaustas pagal Lietuvos valstybės įstatymus.
Lygiai tas pat yra su informacijos sklaida. Kai informacijos skleidėjas nesąžiningai pateikia informaciją vartotojui ( pvz., reportažo dominuojantis tikslas yra sumenkinti, netgi pažeminti, paniekinti Seimo ar Vyriausybės narį) visiškai nesusimąstant apie tokios informacijos pozityvumo akcentus, tai pažymi nesąžiningumą, į kurį turėtų atkreipti dėmesį žiniasklaidos savitvarkos institucijos ar atitinkami valstybės pareigūnai.
Sakoma, kad žiniasklaida taip pat yra verslas, čia galioja verslo dėsniai, todėl moralė – antraeilis dalykas.
Netiesa. Ir versle, ir žiniasklaidoje sąžiningumas yra pirmaeilis dalykas. Su nesąžiningu verslininku niekas nenori turėti reikalų, teismai jį persekioja. Nesąžiningų straipsnių taip pat arba neskaito, arba jie atsiliepimuose susilaukia griežtos skaitytojų kritikos. Gal tik teismuose trūksta bylų. Mūsų visuomenės informavimo priemonėse yra per daug negatyvo ne tik todėl, kad turime daug opių problemų, bet ir todėl, kad stokojama sąžiningumo, pozityvumo informuojant visuomenę.
Tenka pripažinti, kad neoliberaliosios pakraipos žiniasklaida „zombina“ žmones, piršdama jiems vertybes, kurių nepatikrino nei mokslas, nei laikas. Pvz., daug triukšmo sukėlusi Stambulo konvencija. Su ja mums peršamos mintys ir idėjos, kurių pasekmės yra nenuspėjamos. Daugelis to nesuvokia: sako, na, kas nutiks jūsų šeimai, jeigu Lietuva šią konvenciją ratifikuos?
Sunku paaiškinti, kas nutiks, kai bus panaikintos ribos tarp vyro ir moters. Istorija to nepatikrino. Tokie tiesos šaukliai, kaip V. Radžvilas sako, kad taip siekiama ištrinti ribą ne tik tarp vyro ir moters, bet ir tarp tiesos ir melo. Žmogus be vertybių kaip keleivis be gairių. Jis nepajėgus nė spėlioti, koks bus rytojus.
S.A. Dabar viešuosiuose debatuose dominuoja vadinamasis politkorektiškumas. Jo esmė – ne protas valdo pasaulį. o individai – su savo subjektyviu, dažniausiai lėkštu gyvenimo ir tiesos supratimu. Stambulo konvencija – tai akivaizdus mūsų laikmečio idėjų konfliktas su protu. Galime suprasti, kad vyro ir moters socialiniai vaidmenys formuojasi auklėjimo procese, bet neįsivaizduoju, kaip galima įrodyti, kad berniuku ar mergaite nėra gimstama.
Sako, žmogus yra laisvas ir gali savaip perkurti patį žmogų. Pvz., perkurti lytį, vyrą paversti moterimi. Tikrai šiuolaikinės technologijos daug ką gali. Bet ar tai protinga?
Apie žmogaus laisvę ir jos ribas mąstė filosofas I.Kantas. Jis skyrė protingą ir neprotingą laisvę. Kantas sakė, kad žmogaus laisvė yra protinga, kai žmogus nepažeidžia visuotinio gamtos įstatymo ir juo vadovaujasi. Argi vyro ir moters lyčių skirtumas neatitinka visuotinio gamtos įstatymo, ar gamta nepaliepia atskirti berniuką nuo mergaitės? Manau, kad tikrai paliepia, bet žmogus gali to negirdėti. Kas laukia žmonijos, siekiančios pergudrauti gamtą?
Manau, visiškas pralaimėjimas.
Grįžkime prie TSPMI. Šis institutas jau įgijo „partinę“ žymę. Atgauti reputaciją bus sunku. Tačiau pastarasis pavyzdys atskleidžia dar vieną dalyką, kad intelektualai nėra vieningi. Ir juos graužia tas pats individualizmo kirminas. Be kita ko intelektualai nesugeba gintis. TSPMI dėstytojas Deividas Šlekys, diskusijoje pristigęs argumentų, V. Radžvilą viešai pavadino „nusenusiu egomaniaku”, – tai įprasta „turgaus“ kultūra. Jei ponas D.Šleikys būtų kažką panašaus pasakęs apie LGBT judėjimo dalyvius, neabejoju, jau kitą savaitę mintų teismo slenksčius. Oponentas grubiai pažeidė Lygių galimybių įstatymą, kuris draudžia diskriminaciją dėl įsitikinimų, pažiūrų arba amžiaus. Įstatymo 4 straipsnis nustato, kad teismuose nagrinėjant skundus ar pareiškimus dėl diskriminacijos įsitikinimų, pažiūrų ar amžiaus skundžiamas asmuo turi įrodyti, kad lygių galimybių principas nebuvo pažeistas. Viena advokatų kontora jau pasiūlė pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo. Tad D.Šleikiui tektų gerai paplušėti įrodinėjant, jog nieko blogo apie profesorių nenorėjo pasakyti. Tokių pavyzdžių labai daug. Tačiau intelektualai nesinaudoja savo teisėmis, nors kai kas tokios progos niekada nepraleidžia. Kodėl?
S.A. Dėl aukštųjų mokyklų virsmo „partinėmis“ pridursiu dar vieną svarbų dalyką. Neabejoju, kad TSPMI studentai studijuoja ir I. Kanto filosofiją, kuri nėra tinkama politkorektiškai suprantamai laisvei (gyvenk kaip nori, tuokis su kuo nori). I. Kantas tikrai nemanė, kad nėra prigimtinio skirtumo tarp vyro ir moters. Kalbu visai rimtai. Mano įsitikinimu, tokių klasikų, kaip Platonas, Augustinas, Akvinietis, Kantas Hegelis filosofinių darbų studijos nesuderinamos su šiuolaikine ideologija žmogaus teisių srityje. Taigi šių filosofų idėjų studijos taip pat yra kenksmingos. Todėl nepakanka susidoroti su V. Radžvilu. Šiandieniniai jūsų paminėtos „turgaus kultūros“ atstovai aukštosiose mokyklose turėtų atlikti ne tik dėstytojų, bet ir dėstomų dalykų inventorizaciją. O gal ir filosofijos kursų atsisakyti, – juk jūsų minimas V. Radžvilo kolega ir taip viską žino! Jam nebereikalingas ne tik V. Radžvilas – jis žino daugiau nei Platonas!
Tiesą sakant, nuo šios minties šiurpstu.
Rimti filosofiniai kursai naikinami ne tik VU, bet ir MRU. Ten neliko Teisės filosofijos katedros, o po to ir teisės filosofijos bei teisės filosofijos kurso kaip privalomojo. Be abejo, nereikalingi ir specialistai. Teisės filosofija – tai mokslas apie teisės išmintį. O teisės išmintis – tai teisės principai. Ar gali būti teisininkas apie tai negirdėjęs?
Klausiate, kodėl intelektualai nesinaudoja savo teisėmis? O pamėginkite jomis pasinaudoti, kai masiškai tikima, kad tradiciškas supratimas apie vyro ir moters socialines funkcijos yra reliktas, kai ministrai iš tribūnos Seime skelbia naujas pažangias tiesas apie Stambulo konvenciją, o ją kritikuojančius profesorius vadina neišmanėliais?
Kai tokia viešoji opinija, kokia tikimybė, kad teisėjai apgins klasikinei filosofijai atstovaujantį profesorių?
Ar nemanote, kad taip yra dėl to, jog visuomenėje stinga drąsių žmonių. Sovietmečio disidentai nesibaimino netekti darbo, nebijojo netgi lagerių ir kalėjimų. Dabar kalėjimas už pažiūras niekam negresia. Kas nutiko mūsų inteligentams?
S.A. Jau minėjote apie TSPMI dėstytojų kritišką laikyseną V. Radžvilo atžvilgiu. Taigi jo nepalaiko kolegos. Kaip tai paaiškinti? Juk visi TSPMI dėstytojai pretenduoja būti intelektualais, tiesos jaunimui skleidėjais. Bet tikras intelektualas dar yra ir inteligentas – asmenybė. Asmenybė ta prasme, kad gyvena taip, kaip kitus moko. Pavyzdys – legendinis Sokratas. Tokių asmenybių niekada nebuvo daug.
Sokrato laikais buvo daug tokių, kurie jį teisė. Kaip matome, istorija nesikeičia. V. Radžvilas nors ir ne Sokratas, bet viešai ir drąsiai skelbia savo idėjas ir už tai kenčia.
O apie baimę sakyti tiesą ir negresiant kalėjimui… Manau, kad viena iš priežasčių ta, kad tiesa tapo miglota. Atrodytų tiesa yra leisti žmogui gyventi taip, kaip jis nori. Tiesa yra kiekvieno laisvė, o universalių vertybių tarsi nėra. V. Radžvilo likimas tokiu atveju yra jo paties pasirinkimas kalbėti apie universalias vertybes.
Universalios vertybės aptariamos klasikų veikaluose, jas skelbia didžiosios pasaulio religijos, bet tai, pasirodo, mūsų laikmečiu neaktualu.
Taigi kodėl nėra disidentų?
Disidentai sovietmetyje turėjo tiesa pagrįstus įsitikinimus, juos skelbė ir turėjo pasekėjų. Dabar tokie žmonės neįdomūs, nes jie kai kam tapo nepageidaujami konkurentai.
Nors, kaip čia pasakius… V. Radžvilas yra daugelio studentų gerbiamas – noro pažinti universalias vertybes neįmanoma sunaikinti. Yra daug jaunimo, kuris nenori būti „zombinamas“. Ir tai nuteikia optimistiškai.
Dėkoju už pokalbį.
