Prof. Vytautas Daujotis: Be teisingumo, bet teisinė

Istorija moko, jog demokratinėmis tapo tik tos valstybės, kuriose priimami įstatymai neprieštaravo prigimtiniam (dorovės) įstatymui, suteikiančiam galimybę atpažinti ir stabdyti tironišką valdžią, valdžios savivalę ir ideologines apgavystes. XX a. pabaigoje Vakarų šalyse radosi visai kitokia liberalioji demokratija, kurioje kiekvienas objektyvios tiesos siekis laikoma nepakantos versme. Pagal tokią sampratą, vienos tiesos jokiu klausimu negali būti, kiekvienas lieka su savąja ir tai tampa tokios liberaliosios demokratijos pamatu. Tačiau atmetus tiesos galimybę ir prigimtinį įstatymą bet kokia rašytinė teisė ima remtis vien tik įstatymų leidėjo valia. Kas valdo – to ir tiesa.

Šis principas klestėjo sovietmečiu, kai tiesa buvo vie­nos partijos. Lietuvos pokomunistinė pertvarka tik šiek tiek palietė teismų valdžią ir jos veikimo įpročius. Dar daugiau, įsteigtas Konstitucinis Teismas (toliau – KT) iš Seimo perėmė įstatymų leidėjo funkcijas ir tapo sovieti­nio politinio biuro analogu: tautos referendumu priimtą Konstituciją paskelbė iš esmės negaliojančia, o vietoj jos iškėlė neskundžiamus ir galutinius savo nutarimus bei iš­aiškinimus – konstitucinę doktriną. Teisminę valdžią KT įtvirtino kaip save atkuriančią ir niekam neatskaitingą, pavadindama tai „teisėjų ir teismų nepriklausomumo garantija“.

Išrinktųjų teisingumas

„Teisingumo vykdymas“ didžiąja dalimi paverstas galingųjų aptarnavimo priemone, o valstybės teisėsauga pasidarė priklausoma nuo nusikalstamų poli­tikų, verslininkų ir vykdomosios valdžios grupuočių įtakos bei pinigų. Didžiausias teisėsaugos dėmesys teikiamas mažareikšmiams, neįtakingų asmenų pa­darytiems nusikaltimams, už nesunkius nusikaltimus šimtai paprastų piliečių nuolat netenka laisvės. Dau­giau nei dvigubai viršydama ES vidurkį, Lietuva taip pat yra ES čempionė pagal santykinį kalinių skaičių (232 kaliniai 100 tūkst. gyventojų), bet tarp jų įtakin­gų, žinomų politikų, valstybės pareigūnų ar dėl tur­tų įtakingų žmonių beveik nėra. Teisėsauga jų vengia, susidomi tik priversta, kai nusikalstamos politikų ar kitų įtakingų veikėjų grupuotės dėl grobio susipjau­na tarpusavyje, o pjautynių atgarsiai išeina į viešumą.

Bet ir tokiu atveju realios bausmės išvengiama – bylos tęsiasi metų metus, vilkinamos iki sueina senaties ter­minas. Jei vis dėlto paskelbiamas nuosprendis, tai jis dažniausiai tik simbolinis – bausmė visiškai neatitinka nusikaltimo masto.Pavyzdžių gausu. Visiškai girta prie automobilio vairo avariją sukėlusi ir neprisimenanti, kur važinėjusi, teisė­ja V. Stangvilienė išvengė baudžiamosios atsakomybės, nors buvo atleista iš pareigų. Teisėjų Tarybos pirminin­kui A. Valantinui šioje istorijoje labai parūpo, kad išėjusi į pensiją teisėja gali netekti specialių teisininkams ski­riamų socialinių privilegijų, tarp jų – valstybinės teisėjo pensijos (vidutiniškai 980 eurų).

Prisidirbusių teisėjų privilegijos gelbstimos nuolat. Dar 2012 m. Radviliškio teismo teisėjas V. Butvilas įkliuvo užimamomis parei­gomis keldamas savo medžiaginį gerbūvį, bet galiausiai 2019 m. Vyriausiojo administracinio teismo sprendimu išsaugojo valstybinę teisėjo pensiją.

Privilegijuota ne tik nomenklatūra, bet ir jų atžalos. Kai po paskutinio teismo posėdžio iškart buvo paleistas septyniolikmetis Jurbarko politikės sūnus, kėsinęsis išprievartauti ir žiauriai sužalojęs merginą, tas pats A. Va­lantinas situaciją apibūdina kaip tiesos ir teisingumo tri­umfo žygį: „Tiesa ir teisingumas žengia koja kojon su neatskiriama teisinės valstybės dalimi – teismais. Nepri­klausoma teismų sistema – esminis žmogaus teisių ga­rantas“.

Visuomenę papiktinęs absurdiškas sprendimas A. Valantinui kėlė pasididžiavimą.

Procesai be sprendimų

Teisminių procesų vilkinimo klasika tampa prieš ke­tverius metus sulaikyto Liberalų sąjūdžio pirmininko E. Masiulio byla. Įkliuvo paėmęs šimtatūkstantinį kyšį iš koncerno „MG Baltic“ viceprezidento R. Kurlianskio. Galima neabejoti, kad vis dar tampoma byla baigsis kaip visada – niekuo. Precedentų gausu. V. Uspaskicho įmonė, 1995 m. ta­pusi „Gazprom“ dujų tarpininke ir verslą perleidusi ofšorinei kompanijai „Jangila“, per dvejus metus gavo ketvirtį milijardo litų pajamų, bet mokesčių nemokėjo.

Pagal ikiteisminio tyrimo medžiagą V. Uspaskichui grė­sė baudžiamoji atsakomybė. Teisminis procesas buvo vilkinamas, per tą laiką jis tapo politiku, pateko į Seimą. Atėjo senatis ir „Jangilos“ byla buvo baigta. Bausmė nepasiekė V. Uspaskicho, bet nubausta buvo mokesčių inspekcijos darbuotoja V. Žuromskaitė, išdrįsusi dve­jiems metams areštuoti 270 mln. įmonės „Jangila“ litų. Ji buvo atleista iš darbo, vėliau atstatyta, vėl atleista, dirbo Žemės ūkio ministerijoje, kol jos neužvaldė V. Us­paskicho partija – V.Žuromskaitė vėl atsidūrė gatvė­je.

V. Uspaskicho odisėja tuo nesibaigė. 2006 m. jam buvo iškelta byla dėl sukčiavimo finansuojant Darbo partiją iš nedeklaruotų pajamų. V. Uspaskichui grėsė laisvės praradimas, bet teisėsauga sugebėjo dešimt metų vilkinti šią bylą. Prisidėjo ir Konstitucinis Teis­mas, pusę metų nagrinėjęs elementarų, specialiai vil­kinimui sukurtą apygardos teismo paklausimą dėl šios bylos. 2016 m. daugelis kaltinimų subliūško dėl senaties, teismas V. Uspaskichą išteisino. Šiemet Darbo partijai „grąžinta“ ir 1,8 mln. eurų biudžeto dotacijos, anksčiau neskirtos dėl vykusių teismų.

Būtini sprendimai

Visa tai rodo, kaip veikia Lietuvos teisėsauga. O įstatymų leidėjai, įskaitant tokiu save pavertusį Konstitucinį Teis­mą, kuria naujus šedevrus. Seimas sukurpė Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, iš tiesų parengtą naudoti kaip vaikų grobimo ir jų suprekinimo įrankį, nuo kurio jau nukentėjo tūkstančiai Lietuvos šeimų. Konstitucinis Teismas paneigė biologinę lyties prigimtį ir „įteisino“ vienalytę šeimą. „Puikusis naujas pasaulis“ jau beldžiasi į mūsų duris.

Būtina imtis ryžtingų sprendimų, kurie nutrauktų už­daros, niekam neatskaitingos teismų sistemos saviva­lę. Konstitucinis Teismas, ėmęs pats leisti įstatymus ir aiškinti „konstitucines dvasias“, turi būti panaikintas, o Konstitucijos aiškinimai apriboti tuo, kas iš tiesų tiesio­giai kyla iš Konstitucijos.

Teismai turi tapti atskaitingi vi­suomenei, patys teisėjai – dažniausiai draugai ir kolegos – negali spręsti kitų teisėjų etikos klausimų, skirti jiems bausmes ar lemti jų karjerą.

Lietuvai būtinas prisiekusiųjų institutas, iš tiesų atiduodantis teisingumą į visuo­menės rankas, o teisėjams paliekantis pareigą užtikrinti visapusiškai sąžiningą ir tvarkingą teismo procesą. Šiandien tik atvira teisinė sistema gali grąžinti teisingumą į privilegijuotus ir paprastus mirtinguosius (visai kaip so­vietmečiu) padalytai Lietuvai.