Skaityti šį profesorės Rasos Čepaitienės straipsnį be galo sunku. Kiekvieno dvasiškai dar nemirusio ar bent jau visiškai dar nemirusio lietuvio sielą turėtų persmelkti skausmingas maudulys. O jautresnę – ir beveik nepakeliamas skausmas.
Pasakyta šiurpi tiesa apie lietuviškąjį čiukčio sindromą. Turbūt autorė būtų laiminga, jeigu nereikėtų dalintis tokiomis mintimis ir įžvalgomis. Tačiau kas nors juk turi rasti drąsos ir moralinės jėgos pasakyti tai, ką visi širdies gilumoje žino esant tiesa, muo kurios taip norisi pabėgti.
Nelaimingų čiukčių istorija – tiesa. Visos grobikiškos imperijos žinojo pavergtų tautų valdymo paslaptį. Jos suprato, kad nepakanka mūšyje įveikti tas tautas, užgrobti jų žemes, naikinti ir bauginimais parklupdyti nepaklusnius gyventojus, tremti ir atvirai arba slapčia toliau žudyti nugalėtos tautos karius ir vadus.
Buvo suprasta, kad kol yra savo praeitį atsimenantys ir žinantys, kas jie yra, tų tautų žmonės, užkariautame krašte niekada iki galo neišblės pasipriešinimo dvasia ir rusens galimo sukilimo liepsna.
Pasiekti, kad pavergta tauta nebesuvoktų esanti vergų tauta, kad ji užmirštų savo praeitį ir išmoktų niekinti save ir nekęsti savo gynėjų ir didvyrių, o galiausiai ir pačios laisvės dvasios – tokia visais laikais buvo tobulo pavergimo ir visiško valdymo formulė, kuria vadovavosi imperijos.
Autorė teisi – mums, Baltijos čiukčiams, ši formulė taikoma visa jėga. Keršijama už 1941 m. Birželio sukilimą ir pokario pasipriešinimą. Tai daroma nuosekliai ir kryptingai – valstybinės premijos už partizanų juodinimą ir jaunimo vertimą XXI a. pradžios „euročiukčiais“ skiriamos ne veltui.
Tai daroma puikiai suprantant, kad kol bus tautinės savigarbos ir žmogiškojo orumo nepraradusių lietuvių, tie lietuviai vieną gražią dieną gali pakelti galvas.
Seniai pastebėta, kad beveik nebūta alkanų, tik apie didesnį duonos kąsnį svajojusių vergų sukilimų. Taip yra, nes už duonos kąsnį paprastai nemirštama.
Tiesa, kad bado slenkstį peržengęs alkis kartais sukeldavo stichiškus, visiškos nevilties įkvėptus bejėgiškus alkanųjų maištus, kurie būdavo lengvai užgniaužiami pirmiausia dėl išsikelto tikslo beprasmiškumo ir menkumo. O štai už laisvę ir savąjį orumą pasiryžusių mirti visada atsirasdavo. Jų sukilimai būdavo kitokie – keitė tautų likimus ir pasaulio istoriją.
Pakelk galvą, lietuvi! – įveik tau įskiepytą Baltijos čiukčio sindromą.
Ačiū Prof. Vytautui Radžvilui už puikų straipsnį. Pakelk galvą, LIETUVI! Netarnauk putinui ar į jį panašiems pakalikams!
Nebūtina baigti aukštąją ar pora aukštųjų, nebūtina turėti aukštus apdovanojimus ar vardus, kad suprastum NS kryptį ir jos skelbiamas tiesas. Tereikia turėti teisią širdį ir matančią, o ne apipuvusią sielą. Tikrai tikiu, kad tautoje tokių yra labai daug, ir kiekvienas NS narių straipsnis garbingam tautiečiui yra kaip eliksyro gurkšnis, o nesusipratėliui, besivoliojančiam pamazgų duobėje -gera dozė nuodų. Mat tokie straipsniai kaip profesoriaus V. Radžvilos straipsniai budina leonų sąžinę, o ši murma: „Et, dar pasnausiu, dar pamiegosiu, nesuprantu, ką sakai”. Sėkmės darbe, snaudaliau. Tik vėliau nevograuk, kad viskas blogai, nes nė piršto nepajudinai, kad būtų geriau ar gerai.
Viskas panašiai kartojasi kaip buvo su Lukiškių aikštės memorialu. Atsirandę visokie ne filosofai leonai, kurie mintis dėstė nepadrikai ir buvo labai protingi, nes žinojo, kad ne tokiu kampu pakelta žirgo uodega, kad jo kojos per silpnos ir svorio neatlaikys ir dar daug ko. Projektas buvo supeckiotas. Todėl, mano nuomone, buvo parinkta teisinga komisija, kuri parinko visapusiškai gerą projektą, kurį įvykdžius, aplink aikštę gyvenantys, ten žiemą galėtų bulves laikyti, vaikai nuo kalniuko čiužinėti, o gyvūnų mylėtojai šunis nukakinti. Tai, mano nuomone, net teismas patvirtino. Susikūrusus Nacionalinio susivienijimo partijai, pasirodo, kad ji krislas akyse, nes atsirado pavojus kad viskas neliks kaip buvo 30-imt metų. O buvo ir yra taip, kad valdžios viena ranka A. Kentrą paglostė, o kita Miško brolius varo lauk iš būstinės, kad valdžios galvos niekina kariuomenės kūrėjus, todėl abi rankos verčia juos valstybės priešais. Bet čia amoralių žmonių patriotų moralinis paniekinimas. O grįžtant prie V. Radžvio pamąstymų, tai ponas Leonas nori kaltininkų pavardžių, bet per 30-imt valstybės valdymo metų jų buvo tiek, kad visas surašyti jaučio odos neužtektų. Galima įvardinti tik rezultatą, kuris- toks, kad ko Lietuva prie ruso negamino lengviau būtų išvardinti, negu ką gamino. O dabartis dabar tokia, kad skudurėlio ant nosies su dviem gumytėm „rinkos ekonomika” neįgali reikiamo kiekio pagaminti, todėl, turėdamą oro erdvę, bet neturėdama oro transporto, išsižiojusi laukia, kad kinai su savo lėktuvais juos atgabentų. Tad pone Leonai, jei esate protingesnis už profesorių V. Radžvila, mokate mintis reikšti sklandžiau negu jis, patarkite už kurią partiją rinkimuose man reiktų balsuoti?
Pirmajame pagal aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių skaičių, bet esame tamsi tauta, moksliškai mažai raštinga.
Pirmajame pagal aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių skaičių, bet esame tamsi tauta, moksliškai mažai raštinga.
Padrikos mintys iš neturėjimo ką veikti,nes juk reikia kažką kalbèti.Jeigu tiokie toleriagiai paviešinkit nors porą pavardžių kas tie naikintojai ,dabar tai tik nerimo psichozès propagavimas.Pradžioje Nacionalinis susivienijimas kèlè prasmingą susidomèjimą,dabar liko tik filosofiniai pasvarstymai jūsų vadovybès lygmenyje .Jeigu jūs galvojate ,kad rinkimuose kažką laimèti pavyks akademinės visuomenès balsais ,labai abejotinas bandymas.Nusileiskit iš aukštųjų sakyklų -yra temų,kurios arčiau gyvenimo realybės,netgi mūsų artimajame kieme,.Be reikalo galvojate,kad paprastus mirtinguosius domina aukštasis pilotažas abstrakčiomis,vadinkim filosofinèmis sąvokomis ar kitaip.