Baigiantis kadenciją Seimas spėjo įsmeigti du peilius į lietuviškos Lietuvos širdį. Kone paskutinę savo darbo dieną suskubo priimti du tiesiog žudikiškus sprendimus. Priėmė akivaizdžiai Lietuvos Respublikos Konstituciją paminantį Tautinių mažumų įstatymą ir patvirtino tik ką įsteigtos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTS) tarybos sudėtį.
Šie nueinančio Seimo sprendimai yra būtent du paskutiniai peiliai į lietuviškos Lietuvos širdį, nes jais faktiškai užbaigta teisinės „rusiškojo pasaulio“ Lietuvoje tvirtovės statyba.
Ruošiama dirva naujai Lietuvos okupacijai
O pasakant konkrečiau ir aiškiau – baigta formuoti įstatyminė erdvė, sukurianti šiltnamio sąlygas netrukdomai ruošti kuo palankiausią dirvą naujai Lietuvos okupacijai. Pietryčių Lietuvos autonomininkų planus kryptingai įgyvendinusios E. Dobrovolskos inicijuotas Tautinių mažumų įstatymas, už kurį vieningai balsavo buvusioji valdančioji dauguma, neišvengiamai taps milžiniška kliūtimi visiems mėginimams Lietuvoje įdiegti tai, kas visose demokratinėse šalyse laikoma savaime suprantamu dalyku – mokymą valstybine kalba visose šalies mokyklose.
Nuosekliai per visą savo kadenciją atkūrinėdama spėjusį gerokai susitraukti rusiškąjį pasaulį buvusioji valdžia skubiai prisikvietė dešimtis tūkstančių darbo migrantais pavadintų hibridinių okupantų ir būsimųjų kolonistų iš visų buvusios SSRS pakraščių.
Dangstydamasi „užuojauta“ ukrainiečiams sąmoningai atidėliojo reikalavimą visiems atvykėliams mokytis lietuvių kalbą ir padrąsino jau mokančius ir įpratusius kalbėti lietuviškai rusakalbius šalies gyventojus staiga „pamiršti“ lietuvių kalbą ir grįžti prie ankstesnių „vyresniojo brolio“ įpročių.
Daugelis jų vėl elgiasi ir kalba kaip privilegijuoti Lietuvos šeimininkai. Iš buvusios valdžios neišgirsta net užuominos, kad prabuvusiems Lietuvoje penkerius metus ir galintiems pretenduoti į nuolatinio gyventojo statusą naujiesiems kolonistams nebus suteikta teisė dalyvauti savivaldos rinkimuose.
Tuo pat metu netrūko buvusių aukščiausių valstybės pareigūnų užuominų ir beveik neslepiamų raginimų susitaikyti su rusų kalbos dominavimu ūkio ir paslaugų sektoriuose bei oficialiai įteisinti daugiakalbystę viešosiose įstaigose.
Buvę valdantieji puikiai suprato, kad mokymas valstybine kalba yra vienintelė galimybė užtikrinti naujųjų kolonistų integraciją į Lietuvos visuomenę ir absoliučiai būtina priemonė stabdyti rusiškojo pasaulio plėtrą šalyje užkardant mokyklų pavertimą Rusijos penktosios kolonos rengimo dienai X centrais. Todėl verčiantis per galvas ir trypiant Konstituciją buvo suskubta bet kuriomis priemonėmis prastumti Tautinių mažumų įstatymą, kurio vienintelė ir tikroji paskirtis – visiems laikams uždusinti lietuvišką Lietuvą kaip valstybės pamatą ir net viltingą svajonę.
Seimui patvirtinus LGGRTC Tarybą, baigta Centro pertvarka
Jos tikslas – paversti Centrą pseudomoksline įstaiga, įpareigota iš esmės perrašyti XX a. Lietuvos, o pirmiausia Laisvės kovų istoriją.
Toji istorija turi būti perrašyta ir renčiama ant visai kito nei ligšiolinis ideologinio pamato ir tapti okupuotos LSSR istorinio pasakojimo šiek tiek atnaujinta versija. Bus rašoma istorija, pačia savo esme paneigianti lietuvių tautinį atgimimą ir atsiribojanti nuo 1918 m. vasario 16-osios Valstybės kaip lietuvių tautos istorinę būtį įprasminančio politinio darinio.
Kertinė šios ideologijos mintis yra ta, kad sustabdęs lietuvių asimiliaciją XIX a. tautinio atgimimo sąjūdis iš tikrųjų buvo civilizacinės pažangos stabdis ir didžiausia nespėjusio laiku išnykti lietuviakalbio etnoso tragedija, o nacionalistų atkurta nepriklausoma demokratinė 1918 m. lietuviška valstybė – nepateisinama istorinė anomalija, efemeriškas, negyvybingas, apskritai neturėjęs atsirasti siaurakakčių ir naivių svajoklių inteligentų dirbtinai sulipdytas (geo)politinis nykštukas.
Jau tik laiko klausimas, kada bus atvirai paskelbtos kelios iš šios ideologinės nuostatos logiškai plaukiančios išvados. Netrukus turėtume išvysti gana aiškius naujosios Lietuvos ir Laisvės kovų istorijos kontūrus.
Bus pasakyta, kad 1940 m. SSRS įvykdyta Lietuvos okupacija ir aneksija iš tikrųjų buvo gal ne visai savanoriškas įstojimas į komunistinės Kremliaus imperijos sudėtį, bet vis dėlto mažesnė blogybė ir apskritai šalies modernizavimą ir pažangą paspartinęs įvykis.
Masinės lietuvių deportacijos 1941 m. birželį
Tai buvo skausmingas, bet būtinas žingsnis mėginant artėjančio karo išvakarėse neutralizuoti nelojalius ir galėjusius smogti Raudonajai armijai į nugarą elementus, nors dėl skubos būta perlenkimų ir klaidų, kai buvo ištremti ir kai kurie pavojaus nekėlę šalies gyventojai.
Neabejotinai bus visiškai išsklaidytos visos dviprasmybės ir abejonės dėl 1941 m. Birželio sukilimo. Jis bus paskelbtas hitlerinės Vokietijos surežisuotu ir diriguojamu pronacistinių elementų maištu prieš teisėtą LSSR valdžią, kartu pripažįstant, kad į šį maištą buvo apgaule įtraukta ir dorų, bet smetoninės Lietuvos fašistinės ideologijos dvasia išugdytų, todėl klaidingai patriotizmą suvokusių ir iškreiptai pareigą Tėvynei bei valstybei supratusių žmonių.
Iškiliausi Sukilimo vadai ir dalyviai bus vienareikšmiškai vertinami kaip nacių kolaborantai ir didesni Tėvynės išdavikai negu komunistiniai Stalino saulės nešėjai, jų vardus bus draudžiama minėti, jie, kaip ir pats Sukilimas, bus išbraukti iš Lietuvos istorijos ir po kokių poros dešimtmečiu turės nugrimzti į visišką užmarštį.
Pokario partizaninis judėjimas bus vėl vadinamas pelnyto atpildo mėginusių išvengti Vokietijos pakalikų ir žydšaudžių gaujomis, į kurių gretas buvo priviliota ir per klaidą pateko gana daug mažaraščių, nespėjusių arba nesugebėjusių persiauklėti proletarinio internacionalizmo dvasia kaimo bernelių.
Žinoma, šitaip istorija bus perrašyta ir istorinės atminties politika pakeista ne per dieną ar metus. Tai bus daroma atsargiai ir pamažu, taikantis prie aplinkybių. Birželio sukilimas ir jo vadovai bei dalyviai besąlygiškai pasmerkti jau dabar, jų atmintis trinama itin sparčiai.
O štai tokioms garsioms ir partizaninio judėjimo simboliais tapusioms figūroms kaip gen. J. Žemaitis ir A. Ramanauskas-Vanagas kol kas bus rodoma oficiali pagarba. Savo pobūdžiu ji vis labiau primins sovietinį J. Basanavičiaus, V. Kudirkos ir kitų Atgimimo veikėjų vardų toleravimą. Kitaip negu J. Noreikos ar K. Škirpos atvejais, šiems partizanams pagerbti skirti atminimo ženklai nebus skubiai šalinami iš viešųjų erdvių ir brutaliai naikinami.
Tačiau bendra LGGRTC pertvarkos nurodoma tendencija jau akivaizdi: valstybė sąmoningai atsiriboja nuo lietuvišką Lietuvą apgynusių Laisvės kovų istorijos ir šios kovos didvyrių.
Išsaugoti kovų už lietuvišką Lietuvą atminimą ir gerbti jų dalyvius netrukus ir oficialiai nebebus laikoma valstybinės reikšmės reikalu bei valstybės institucijų pareiga. Patys šių kovų ir jų didvyrių minėjimai bus toleruojami nebent kaip visuomeniniai arba privatūs renginiai.
Valstybinis tautos laisvės kovų nuvertinimas ir sumenkinimas atitinkamai formuos viešąją nuomonę ir skatins piliečius „susiprasti“, kad geriausia būtų tyliai numarinti visą lietuviškos Lietuvos istorinę atmintį nelaukiant, kol valdžia bus priversta eiti LSSR administracijos keliu ir oficialiai uždrausti politiškai nekorektišką „lituanocentrinį“ istorinį pasakojimą.
Ačiū gerb. Autoriui už puikų straipsnį, kurį mokytojai turėtų perteikti savo mokiniams, nes į jų jaunus protus yra grūdamas tikrų tikriausias istorinis – politinis šlamštas.
O kas tokia yra Dobrovolska, kurios ranka pakilo prieš lietuvišką abėcėlę? Kuri inicijavo Tautinių mažumų įstatymą? Mažumos tėra trys: karaimai, romai ir totoriai, o visos kitos yra tautinės bendrijos su savo didelėmis valstybėmis už Lietuvos ribų. Tai kas mus valdo? Jeigu jie valdytų ir nekenktų Lietuvai, būtų šaunu, bet dabar?
Mūsų visa šeima esame labai dėkingi gerb. V. Radžvilui už labai įžvalgų straipsnį. Esate vienas labiausiai matančių į priekį mokslo vyrų visoje Lietuvoje. Vargas bumbliauskininkams – jiems labai sunku slėptis po savo šluotražiu, nes visa jų „tikroji” Lietuvos istorija dvokia mėšlu.
Nėra nei kairės, nei dešinės ir visokiausių ten apgaulingų ir nesančių centrų ar liberoidijų – tai tik išgalvoti pavadinimai daržovėms be turinio ir t.t. Yra tik Bankas ir to prastuomenei pakanka. Bankas Trockis perkeltine prasme, ar supratote? Toks jau tas Blogio imperijos bendradarbio ir jų vergų pseudo egzistencinis mąstymas. Runkeliai tiki valdžios triukais ir tuo, ko nesupranta, ko nemato ir negali patikrinti – iš šešių atimti tris, žinant, kad reiks atimti daugiu. Daržovių tikėjimo objektas karo nugalėtojų – Didžiojo Trejeto – išgalvotas. Kapsukės imanentiškoji transcendentinė tikrovė ir politinių pamišėlių ir kolaborantų „blūdas“. Pseudo politinis, pseudo istorinis egzistencinio mąstymo subjektas yra Didžiojo Trejeto dualistų išgalvotas – JAV (Anglija) ir Rusijos – sujaukta runkelių psichologinė fizionomija, viešai raginant silpnesniam duot į snukį, duot stipriau ir jo gerą tempt namo arba meilužei. Taip patenkinant kaimynų begalinį norą, kad lietuvių neliktų ir ypač Lietuvių kalbos. Ji, mūsų gimtoji kalba, pagrindinis kaimynų neapykantos objektas. Toks jų egzistencinio transcendento pagrindas – mūsų paskandinimas tarp Trijų jūrų, ko taip ir nori mūsų kaimynų nupirkti, jų ordinais ir medaliais bei premijomis apdovanoti, ir Kapsukėje, ir kitur parengti inteligentai – „babkės” ir nieko daugiau (rien d’autre).
Yra tik futbolas; nėra nei komandų, nei žaidėjų, nei trenerių, nei noro žaisti ir nugalėti .Viską valdo futbolas.
Tikri nacionalistai turi kovoti ne tiek su valdžia kiek su valdžią renkančia tauta. Kokia yra tauta (rinkimus laiminti dauguma) paaiškėjo seniai seniai per 1992 Seimo rinkimus. Sukomunistėjusi tauta grąžino valdžion komunistus, nes iš savos lietuviškos nekomunistinės(!) valdžios tikėjosi sugedusios komunistinės tvarkos pataisymo, o ne sugriovimo. Kaip priklauso, irgi komunistuojanti inteligentija ir intelektualai (ką matome Vakaruose) irgi norėjo pataisymo ir buvo tautos pusėje, dėl ko nepasmerktas įsitvirtino didysis tautos paklydimas. Tauta yra dora , nes nori socializmo, teisybės ir lygybės, o tautos renkamos valdžios rūpinasi verslu, vadinasi yra blogos ir apgavikės. Savo ruožtu politikai, jei ir nelaiko savęs pavyzdingais veikėjais, tai tautą laiko tiesiog gudrių ,suktų, egoistiškų „nieko nenorinčių žinoti” mužikų sambūriu. Nepasitikėjimo praraja tarp rinkėjų ir išrinktųjų susidariusi giliausia ir geriausiai jos prigimtį turėtų permanyti intelektualai. Bet jie patys taigi socialistai ir noro ginčytis su tauta ne labai turi….Tai valio, tegul visų bėdų kaltininke bus ne gero norinti tauta, bet netikusi jos renkama valdžia. Tiesa yra nepagarboje, dėl ko savo dalinėse tiesose netrukdomai tvirksta ir rinkėjai ir valdžia.
Lt konservatoriai ar ,,konservatoriai”?
Radžvilai, REIKALAUJU įrodyti LR ,,konservatorių” konservatyvumą, kadangi pavadinime žodis ‘konservatorių’ be kabučių.
nesikabinek del suprantamu dalyku – tik vaikas gali nesuprast,kas tie vadinamieji konservatoriai…..ta savoka jau pakeista pagal Orwela….net nebeverta sneket sia tema…Dabar sio zodzio reiksme yra zodzio…kenkejas….sinonimas.
Apie antraštę. Mano nuomone, nėra jokių konservatorių, bet ši antraštė tarsi patvirtina, ka jie yra.
Tai yra jūsų nuomonė, o kodėl neleidžiate gerb. Profesoriui turėti savo nuomonės? Ar Rakutis, Ažubalis, Kasčiūnas nėra konservatoriai savo gerbėjų akyse (bet ne visos Lietuvos)? Bet jie yra pasivadinę konservatoriais. O gal socialdemokratai atitinka savo pavadinimą?
Taip, tokia yra mano nuomonė, bet tai, kad aš neleidžiu (???) kitam turėti savo nuomonę yra tamstos be galo lakios vaizduotės vaisius. „Du konservatorių peiliai į Lietuvos širdį“ – tai tamsta, kaip gerbėjas, padėkokite už tai savo gerbiamiesiems.
kaip rusai sakydavo:
– graži ta mūsų Lietuva, tik lietuvių per daug.
Dėl naujos proputiniškos Genocido centro darbo krypties reikia suabejoti, tai greičiau Autoriaus sąmojingas pamfletas. O štai tautines „mažumas” ginantis įstatymas tikrai gėdingas ir grėsmingas. Atsižvelgiant kad jis visų pirma gina ne mažumas, ne karaimus, bet didelių kaimyninių tautų Lietuvoje užsiimtus placdarmus. Kada senesni tokie placdarmai jau sulenkinti ir su(balta)rusinti galutinai. Negana, palaida migracijos politika leidžia privilegijuotas „mažumas” nuolat didinti, papildant naujais taip skriaudžiamų mažumiečių tūkstančiais ir dešimtimis tūkstančių kasmet.
Šimonkinai labai rėmė tokį Autistą, dar žinomą Varliaus slapyvardžiu, kai tas buvo vieno seno universiteto magnificencija ir griovė jame lituanistiką. Jau tada, prieš kokius 8 metus, šimonkinai buvo apsisprendusi antilietuviška partija.
O beje, kodėl Varlius Autistas taip nekentė lietuviškumo, paaiškėja sužinojus jo kilmę.