Prof. Vytautas Radžvilas. Du konservatorių peiliai į Lietuvos širdį

Baigiantis kadenciją Seimas spėjo įsmeigti du peilius į lietuviškos Lietuvos širdį. Kone paskutinę savo darbo dieną suskubo priimti du tiesiog žudikiškus sprendimus. Priėmė akivaizdžiai Lietuvos Respublikos Konstituciją paminantį Tautinių mažumų įstatymą ir patvirtino tik ką įsteigtos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTS) tarybos sudėtį.

Šie nueinančio Seimo sprendimai yra būtent du paskutiniai peiliai į lietuviškos Lietuvos širdį, nes jais faktiškai užbaigta teisinės ,,rusiškojo pasaulio“ Lietuvoje tvirtovės statyba.

Ruošiama dirva naujai Lietuvos okupacijai

O pasakant konkrečiau ir aiškiau – baigta formuoti įstatyminė erdvė, sukurianti šiltnamio sąlygas netrukdomai ruošti kuo palankiausią dirvą naujai Lietuvos okupacijai. Pietryčių Lietuvos autonomininkų planus kryptingai įgyvendinusios E. Dobrovolskos inicijuotas Tautinių mažumų įstatymas, už kurį vieningai balsavo buvusioji valdančioji dauguma, neišvengiamai taps milžiniška kliūtimi visiems mėginimams Lietuvoje įdiegti tai, kas visose demokratinėse šalyse laikoma savaime suprantamu dalyku – mokymą valstybine kalba visose šalies mokyklose.

Nuosekliai per visą savo kadenciją atkūrinėdama spėjusį gerokai susitraukti rusiškąjį pasaulį buvusioji valdžia skubiai prisikvietė dešimtis tūkstančių darbo migrantais pavadintų hibridinių okupantų ir būsimųjų kolonistų iš visų buvusios SSRS pakraščių.

Dangstydamasi ,,užuojauta“ ukrainiečiams sąmoningai atidėliojo reikalavimą visiems atvykėliams mokytis lietuvių kalbą ir padrąsino jau mokančius ir įpratusius kalbėti lietuviškai rusakalbius šalies gyventojus staiga ,,pamiršti“ lietuvių kalbą ir grįžti prie ankstesnių ,,vyresniojo brolio“ įpročių.

Daugelis jų vėl elgiasi ir kalba kaip privilegijuoti Lietuvos šeimininkai. Iš buvusios valdžios neišgirsta net užuominos, kad prabuvusiems Lietuvoje penkerius metus ir galintiems pretenduoti į nuolatinio gyventojo statusą naujiesiems kolonistams nebus suteikta teisė dalyvauti savivaldos rinkimuose.

Tuo pat metu netrūko buvusių aukščiausių valstybės pareigūnų užuominų ir beveik neslepiamų raginimų susitaikyti su rusų kalbos dominavimu ūkio ir paslaugų sektoriuose bei oficialiai įteisinti daugiakalbystę viešosiose įstaigose.

Buvę valdantieji puikiai suprato, kad mokymas valstybine kalba yra vienintelė galimybė užtikrinti naujųjų kolonistų integraciją į Lietuvos visuomenę ir absoliučiai būtina priemonė stabdyti rusiškojo pasaulio plėtrą šalyje užkardant mokyklų pavertimą Rusijos penktosios kolonos rengimo dienai X centrais. Todėl verčiantis per galvas ir trypiant Konstituciją buvo suskubta bet kuriomis priemonėmis prastumti Tautinių mažumų įstatymą, kurio vienintelė ir tikroji paskirtis – visiems laikams uždusinti lietuvišką Lietuvą kaip valstybės pamatą ir net viltingą svajonę.

Seimui patvirtinus LGGRTC Tarybą, baigta Centro pertvarka. Jos tikslas – paversti Centrą pseudomoksline įstaiga, įpareigota iš esmės perrašyti XX a. Lietuvos, o pirmiausia Laisvės kovų istoriją.

Toji istorija turi būti perrašyta ir renčiama ant visai kito nei ligšiolinis ideologinio pamato ir tapti okupuotos LSSR istorinio pasakojimo šiek tiek atnaujinta versija. Bus rašoma istorija, pačia savo esme paneigianti lietuvių tautinį atgimimą ir atsiribojanti nuo 1918 m. vasario 16-osios Valstybės kaip lietuvių tautos istorinę būtį įprasminančio politinio darinio.

Kertinė šios ideologijos mintis yra ta, kad sustabdęs lietuvių asimiliaciją XIX a. tautinio atgimimo sąjūdis iš tikrųjų buvo civilizacinės pažangos stabdis ir didžiausia nespėjusio laiku išnykti lietuviakalbio etnoso tragedija, o nacionalistų atkurta nepriklausoma demokratinė 1918 m. lietuviška valstybė – nepateisinama istorinė anomalija, efemeriškas, negyvybingas, apskritai neturėjęs atsirasti siaurakakčių ir naivių svajoklių inteligentų dirbtinai sulipdytas (geo)politinis nykštukas.

Jau tik laiko klausimas, kada bus atvirai paskelbtos kelios iš šios ideologinės nuostatos logiškai plaukiančios išvados. Netrukus turėtume išvysti gana aiškius naujosios Lietuvos ir Laisvės kovų istorijos kontūrus.

Bus pasakyta, kad 1940 m. SSRS įvykdyta Lietuvos okupacija ir aneksija iš tikrųjų buvo gal ne visai savanoriškas įstojimas į komunistinės Kremliaus imperijos sudėtį, bet vis dėlto mažesnė blogybė ir apskritai šalies modernizavimą ir pažangą paspartinęs įvykis.

Masinės lietuvių deportacijos 1941 m. birželį buvo skausmingas, bet būtinas žingsnis mėginant artėjančio karo išvakarėse neutralizuoti nelojalius ir galėjusius smogti Raudonajai armijai į nugarą elementus, nors dėl skubos būta perlenkimų ir klaidų, kai buvo ištremti ir kai kurie pavojaus nekėlę šalies gyventojai.

Neabejotinai bus visiškai išsklaidytos visos dviprasmybės ir abejonės dėl 1941m. Birželio sukilimo. Jis bus paskelbtas hitlerinės Vokietijos surežisuotu ir diriguojamu pronacistinių elementų maištu prieš teisėtą LSSR valdžią, kartu pripažįstant, kad į šį maištą buvo apgaule įtraukta ir dorų, bet smetoninės Lietuvos fašistinės ideologijos dvasia išugdytų, todėl klaidingai patriotizmą suvokusių ir iškreiptai pareigą Tėvynei bei valstybei supratusių žmonių.

Iškiliausi Sukilimo vadai ir dalyviai bus vienareikšmiškai vertinami kaip nacių kolaborantai ir didesni Tėvynės išdavikai negu komunistiniai Stalino saulės nešėjai, jų vardus bus draudžiama minėti, jie, kaip ir pats Sukilimas, bus išbraukti iš Lietuvos istorijos ir po kokių poros dešimtmečiu turės nugrimzti į visišką užmarštį.

Pokario partizaninis judėjimas bus vėl vadinamas pelnyto atpildo mėginusių išvengti Vokietijos pakalikų ir žydšaudžių gaujomis, į kurių gretas buvo priviliota ir per klaidą pateko gana daug mažaraščių, nespėjusių arba nesugebėjusių persiauklėti proletarinio internacionalizmo dvasia kaimo bernelių.

Žinoma, šitaip istorija bus perrašyta ir istorinės atminties politika pakeista ne per dieną ar metus. Tai bus daroma atsargiai ir pamažu, taikantis prie aplinkybių. Birželio sukilimas ir jo vadovai bei dalyviai besąlygiškai pasmerkti jau dabar, jų atmintis trinama itin sparčiai.

O štai tokioms garsioms ir partizaninio judėjimo simboliais tapusioms figūroms kaip gen. J. Žemaitis ir A. Ramanauskas-Vanagas kol kas bus rodoma oficiali pagarba. Savo pobūdžiu ji vis labiau primins sovietinį J. Basanavičiaus, V. Kudirkos ir kitų Atgimimo veikėjų vardų toleravimą. Kitaip negu J. Noreikos ar K. Škirpos atvejais, šiems partizanams pagerbti skirti atminimo ženklai nebus skubiai šalinami iš viešųjų erdvių ir brutaliai naikinami.

Tačiau bendra LGGRTC pertvarkos nurodoma tendencija jau akivaizdi: valstybė sąmoningai atsiriboja nuo lietuvišką Lietuvą apgynusių Laisvės kovų istorijos ir šios kovos didvyrių.

Išsaugoti kovų už lietuvišką Lietuvą atminimą ir gerbti jų dalyvius netrukus ir oficialiai nebebus laikoma valstybinės reikšmės reikalu bei valstybės instituciją pareiga. Patys šių kovų ir jų didvyrių minėjimai bus toleruojami nebent kaip visuomeniniai arba privatūs renginiai.

Valstybinis tautos laisvės kovų nuvertinimas ir sumenkinimas atitinkamai formuos viešąją nuomonę ir skatins piliečius ,,susiprasti“, kad geriausia būtų tyliai numarinti visą lietuviškos Lietuvos istorinę atmintį nelaukiant, kol valdžia bus priversta eiti LSSR administracijos keliu ir oficialiai uždrausti politiškai nekorektišką ,,lituanocentrinį“ istorinį pasakojimą.