Prof. R. Čepaitienės straipsnis yra atsakymas į klausimą, kodėl Nacionalinis susivienijimas buvo projektuojamas ir steigiamas būtent kaip sąjūdinė politinė jėga. Nėra ko slėpti – užsiminus apie sąjūdinio tipo partiją, ne kartą teko išvyksti nustebusius pašnekovų žvilgsnius ar net sunkiai slepiamus pašaipos žiburėlius akyse. Koks dar Sąjūdis?! Sąjūdis buvo ir jo niekada nepavyks pakartoti! Šventa tiesa – ano prieš trisdešimt metų valstybę atkūrusio Sąjūdžio mechaniškai pakartoti neįmanoma. Šia prasme posakis, kad neįmanoma įbristi į upę du kartus, yra teisingas.
Bet pati upė – o ji yra tautos ir valstybės gyvenimo tėkmė – niekada nesustoja. Todėl yra kur įbristi iš naujo. Ir tai tenka padaryti, kai tos upės srautą sutrikdo jo vagą kartais užtvenkiančios ir jo tėkmę sklandžią tėkmę nutraukančios kliūtys. Kartais tai būna tiesiog per daugelį metų įvairiais būdais susitvenkę purvo ir visokiausio šlamšto kamščiai. Kad upė vėl ramiai tekėtų, nepakanka juos tai šen ten, tai ten prastumdyti. Būna, kad upės vagą reikia išvalyti visą ir iki dugno. Tai ir yra Lietuvos istorijoje vis pasikartojančių sąjūdžių darbas. Sąjūdžių, o ne mėginančių gyventi iš smulkių to purvo ir šlamšto pravalymo ir susilaupusių šiukšlių aprankiojimo darbų sisteminių ar lyg ir ne visais sisteminių partijų reikalas. Straipsnyje kaip tik ir atskleidžiamas tikrasis – būtent sąjūdinis – laukiančio darbo mastas.
Ruošdamas dirvą Nacionaliniam susivienijimui, Tautos Forumas, kurio aktyvi narė yra ir straipsnio autorė, vadovavosi nuostata, kad vis labiau purvo tvenkiama Lietuvos gyvenimo upė lėtėja. Buvome tikri, kad anksčiau ar vėliau ji visiškai sustos ir ją prireiks valyti. Negalėjome numatyti šios pandemijos ir jos sukeltos krizės, bet neabejojome, kad ta mūsų tautą ir valstybę žudanti, kiaurai perpuvusi santvarka subraškės nuo pirmo stuktelėjimo į jos pamatus.
Koks sutapimas – Nacionalinio susivienijimo Steigiamasis suvažiavimas vyko jau šios pandemijos ir krizės fone. Ir jame buvo priimta ne partijos, bet sąjūdinės partijos programa – kovos už Lietuvos atsinaujinimą ir išlikimą programa. Pačiu laiku – ta Sąjūdžio diena atėjo pati ir savaime, niekieno nekviesta. Kaip nelaukta viešnia. Bet suspėjome pasiruošti ją pasitikti.
Visi buvę sąjūdistai, tiksliau sakant tie, kurie buvo patekę į „TSKP Persitvarkymo sąjūdžio” nomenklatūrą darar nustumti nuo lovio vėl svajoja prie jo prijunkti – :Liurberalų sąjūdis”, „Gydytojų sąjūdis”, „Astravo AES stabdymo sąjūdis” ir dar kt. Ir nors NS pasirinko kitokį pavadinimą, bet vis mini tų laikų sąjūdį, kur sovietiniai profesoriai labi gerai jautėsi ir buvo viskuo aprūpinti. Dabar net neįmanoma būtų palyginti anų metų beveik visos Tautos sujudėjimą nepriklausomybės link su dabar į NS organizuojamais mitingėliais, kur susirenka ne daugiau kaip keli šimteliai senolių.
Sajudis vienijo. Radzvilas skaldo. Pakartokim Sajudi.
Tautos sąjūdžio dabar nebeįmanoma pakartoti, nes persitvarkę komunistpalaikiai su tuo „Sąjūdžiu” taip apvylė, taip apgavo, taip apsuko, kad kol dar žmonės prisimena kokias trėles giedojo sąjūdistai ir kaip jie tapo nomenklatūra, vargu bau, ar daugelis galės vėl patikėti gražiu čiulbėjimu!