Dainų šventės eiseną pasitikome ten, kur beveik dvi dienas iškabojo plk. Kazio Škirpos atminimo lenta. Pro šalį plaukė didinga Šventės dalyvių upė. Kvapą gniaužiantis reginys. Stovėjome su plakatais. Ne tam, kad trikdytume eisenoje ėjusių gražių žmonių ramybę ir džiugią nuotaiką. Tik siekėmė žvelgiantiems į mus eisenos dalyviams neįkyriai priminti ir pakviesti saugoti du tą dieną į neišardomą visumą susiliejusius brangius dalykus. Valstybę ir Dainų šventę.
Birželio sukilimas buvo didvyriškas ir desperatiškas mėginimas apginti Lietuvos valstybę. Lietuvių tautos per istoriją neštą ir puoselėtą politinį kūną. Primindami norimą ištrinti iš tautos atminties sukilimą gynėme Valstybę ir jos neatimamą teisę pačiai rašyti savo istoriją.
Dainų šventė yra nuostabiausias tos pačios tautos dvasios sušvytėjimas, sutelktas į kelias trumputes istorinio laiko akimirkas. Mėginome priminti jos dalyviams, kad tas dvasios švytėjimas gali užgesti. Kad jį reikia budriai saugoti ir prireikus būti pasiruošusiems ginti.
Be žodžių kvietėme eisenos dalyvius nepamiršti šią šventę gaubusių ir nuolatos persekiojusių dviprasmybės ir veidmainystės šešėlių. Susižavėjimo liaupsės ir čia pat klastingos ir nuodingos užuominos, kad tos XIX a. atsiradusios Estijoje ir Latvijoje, o XX a. ir Lietuvoje šventės esančios sovietinis paveldas. Todėl vertintinos prieštaringai kaip nereikalingos ir atsisakytinos totalitarinės praeities atgyvenos.
Dainų šventes norima ir svajojama ištrinti, kaip trinama mūsų istorija. Jos yra pavojingos, nes šventės metu atsiribojęs nuo kasdienių reikalų ir asmeninių rūpesčių lietuvis išeina anapus ir pakyla virš savojo ,,aš“, jis pasijunta didesnės ir amžinesnės visumos nariu. Tomis akimirkomis lietuviai išsigrynina, atranda ir atpažįsta savo giliausią dvasinę esmę virsdami savo bendrystę ir kolektyvinę jėgą išgyvenančia tauta. Šios jėgos bijomasi. Todėl ir svajojama padedančias lietuviui atpažinti ir atrasti savyje glūdinčią jėgą tautines dainų šventes nepastebimai numarinti arba pakeisti kai kuo kitu.
Greičiausiai tas ,,kuo kitu“ vadinsis ne lietuvių tautinėmis dainų šventėmis, bet Lietuvos tautos multikultūriniais etniniais festivaliais. Kadaise pabuvojęs viename Jungtinių Valstijų mieste vykusiame tokiame festivalyje, akimirksniu supratau, kuo tai skiriasi nuo mūsiškės dainų šventės. Dalyvavo visų mieste gyvenančių etninių grupių dainininkai ir šokėjai. Taip pat lietuviai. Pokario išeivių atžalų kartos tautiečiai. Aukoję daug laisvalaikio valandų repeticijoms, todėl tikrai neblogai pasirengę prisistatyti žiūrovams. Bet tarpusavyje labiau kalbantys angliškai. Laisvai kalbančių lietuviškai – vos vienas kitas.
Kitų etninių grupių vaizdas panašus. Ir žvelgdamas į visą tą tarsi kapeidoskope besisukusį margumyną supratau esmę. Kad prieš mano akis – nueinančių ir tuoj išnyksiančių etnografinis karnavalas. Multikultūrinė įvairovė be tikslo ir prasmės. Atitrūkusi nuo savo giliųjų dvasinių šaknų, todėl neturinti nuosavos gyvybės ir vidinės galios. Nykstančių etnografinių rūšių priešmirtinė ekspozicija. O gal medžių nukirstomis šaknimis džiūstantys paskutinieji žiedai.
Dainų šventės iškyla iš gyvos tautos dvasios paslaptingų gelmių. Paskleidusios savo amžiną šviesą sugrįžta į tas gelmes, kad iš jų iškiltų vėl ir vėl. Amžinas gyvenimo ratas.
Jį svajojama sustabdyti. Norima, kad tauta nebežygiuotų tokiose eisenose, kokią tik ką regėjo Vilnius ir jo Gedimino prospektas. Lietuvos tautos multikultūriame festivalyje dalyvautų ne tautos, bet etninės grupės arba mažumos. Lietuviai tokio festivalio eisenoje žygiuotų taip pat, kaip tame tolimame Jungtinių Valstijų mieste. Kaip tuoj amžiams išnyksiančių etninių grupių baigiamojo karnavalo eksponatai.
Todėl liepos 6-ą diena Gedimino prospekto pakraštyje teigėme: tegul Lietuvos valstybė ir lietuvių Dainų šventės gyvuoja per amžius.
