Prognozuotos skyrybos: populistai prieš idealistus

Marius Kundrotas

Žiniasklaidoje pasirodė iš dalies klaidinanti informacija, kad skiriasi tautininkai ir centristai, dar ne taip seniai susijungę į Tautos ir teisingumo sąjungą. Vasario 10 d. sąjungos suvažiavime, pasiūlius jos pirmininkui Petrui Gražuliui, dalyvavusių delegatų dauguma pasirinko nutraukti jungimosi sutartį.

Priežastis sutarties nutraukimui – joje įrašytas įsipareigojimas rotuoti susijungusių partijų atstovus pirmininko pareigose. Po to suvažiavimas perbalsavo dėl sutarties atkūrimo. Bet vargu, ar tai ką nors keičia. Sutartis sudaryta dviejų subjektų ir tik abu subjektai gali atkurti sutartį. Taigi, nutraukus sutartį tautininkai, iki susijungimo buvę Tautininkų sąjungos nariais, liovėsi buvę jungtinės partijos dalimi.

Tai – teisinė skyrybų pusė. Visgi yra gilesnė – politinė, dvasinė ir net moralinė pusė. Čia skyrybos vyksta ne tarp tautininkų ir centristų, o tarp populistų ir idealistų. Praktinis klausimas buvo P. Gražulio figūros vertinimas, renkant sąjungos pirmininką ir pirmąjį numerį Europarlamento rinkimų sąraše. Tiek tarp palaikiusių šią figūrą, tiek tarp jai besipriešinusių būta ir tautininkų, ir centristų. Tad istorinė skirtis, kuria iš dalies manipuliuota, yra seniai atgyvenusi.

Idealistinio sparno sudėtis nėra vienalytė. Vieniems svarbiausia tautinė tapatybė, kitiems – dora politika, tretiems – politinis profesionalumas. Visus šiuos elementus į vieną stovyklą subūrė priešinimasis populistinei partinės vadovybės krypčiai.

Populistinis sparnas taip pat nėra vienalytis. Jo viršūnėlė – tiesiog manipuliatoriai, apačios – tų manipuliacijų aukos, kurių politinis raštingumas, geriausiu atveju, aštuntos klasės lygio. Viena delegatė vapa, jog Lietuva – Žemaitijos okupantė, kita ragina atsisakyti paramos Ukrainai, trečias delegatas rimtu veidu teigia, jog žmonės, kuriems šiame gyvenime sekasi, gali būti tik sistemos agentai.

Populistai manipuliuoja žemiausiais minios instinktais – godumu, pavydu, pagieža, sąmokslų teorijomis. Nors sąjungos pavadinime yra žodis „tauta“, iš tiesų ji renkasi liaudį – plebso prasme. Atstovavimas atstumtiesiems savaime nėra blogis, esminis klausimas – kiek tokiame atstovavime tiesos, o kiek – vedžiojimo už nosies. Ar toks atstovavimas taurina žmogaus dvasią, ar ją veda į degradaciją.

Vladimiras Putinas gąsdina rusus amerikiečiais. Vytautas Landsbergis gąsdina lietuvius V. Putinu. P. Gražulis gąsdina partiečius V. Landsbergiu

Vladimiras Putinas gąsdina rusus amerikiečiais. Vytautas Landsbergis gąsdina lietuvius V. Putinu. P. Gražulis gąsdina partiečius V. Landsbergiu. Kas jungia šiuos atvejus? Jungia išorės priešų paieška nukreipiant dėmesį nuo vidaus problemų. Pats P. Gražulis keliskart dievagojosi, kad pirmininko kėdė jam nėra svarbi, tačiau visus, panorusius solidesnio pirmininko, vadina išorės priešų agentais. Po tokios veidmainystės net Vytautas Tomas Raskevičius atrodo padoresniu žmogumi.

Delegatų daugumos lygį rodo jau vien tai, kad per trumpą laiko atkarpą ji balsuoja už vienas kitam prieštaraujančius sprendimus. Tai nutraukia sutartį, tai bando ją atkurti.

Pirma P. Gražulio problema, kad tai yra viena labiausiai poliarizuojančių politinių figūrų Lietuvoje. Su tokia figūra nėra galimybės suburti plačią koaliciją, kuri galėtų vesti iš duobės tautą ir valstybę. Antra – jis nėra nuoseklus savo deklaruojamose vertybėse. Kalbėdamas apie šeimą laksto paskui svetimus sijonus, kalbėdamas apie tvarką nuolat pažeidinėja kelių eismo taisykles, o kai Seime svarstyta Konstitucijos pataisa, ginanti prigimtinę šeimą, jai pritrūko lygiai vieno balso: P. Gražulio balso.

Nekompetencija ir prasčiokiškumas dangstomi kova su Landsbergiais, homoseksualais, oligarchais. Ar toks turi būti europarlamentaras? Smerkiantis ištvirkusius žmones ir pats ištvirkaujantis? Visą sudėtingą politinį gyvenimą susiaurinantis iki kovos su viena Lietuvos politikų šeima? Socialinius klausimus keliantis aukščiau vertybinių, o pastaruosius supaprastinantis iki budulių lygio?

Nieko nuostabaus, kad jungtinės partijos pirmininku tapus P. Gražuliui nuo šios partijos nusigręžė visi potencialūs partneriai, o daugelis inteligentų – tiek iš tautininkų, tiek iš centristų – tiesiog pasitraukė iš partijos narių. Užtai prisitraukta daug liumpenų. Jie ir nusprendė, kad jų vadas turi atitikti jų dvasinį, moralinį ir politinį lygį.

Idealistų ir populistų skyrybos buvo užprogramuotos, tai buvo tik laiko klausimas. Dabar tautininkai idealistai svarsto savo partijos restituciją, o idealistai iš centristų – kelius į kitas politines organizacijas. Deja, restitucijos kelias bus ilgas, galimai ji bus patvirtinta tik po šių metų rinkimų ciklo. Todėl svarstomi ir lygiagretūs procesai: Europos Parlamente balsuoti už kitas, to vertas partijas, o į Seimą žygiuoti su idėjiškai artimiausia partija. Tad artimiausiu metu dar pamatysime daug įdomaus.

Skyrybos prasideda. Populistinė niša – užimta ir perpildyta. Belieka užpildyti idealistų nišą.

Autorius yra politologas