Dr. Rijttakerttu Kaltiala / thepf.com nuotr.
laikmetis.lt
Suomijos psichiatrė Riittakerttu Kaltiala teigė, kad dauguma paauglių, nusprendusių pasikeisti lytį, tai daro po to, kai susiduria su LGBT ideologija.
Rijttakerttu Kaltiala, laikoma vienu iš vadinamosios trans medicinos pradininkių, kalbėjo apie olandų medikų, kurie 2011 m. paskelbė straipsnį, tyrimą. Ten teigiama, kad „jei lyties disforiją turintys jaunuoliai galėtų išvengti natūralaus brendimo, blokuodami jį farmaciniais vaistais ir vėliau vartodami priešingos lyties hormonus, jie galėtų pradėti gyventi savo transseksualų gyvenimą“.
Tyrime, kuris tapo žinomas kaip „Nyderlandų protokolas”, aprašomas eksperimentas, kuriame dalyvavo nedidelis skaičius jaunuolių (beveik visi vyrai), kurie nuo mažens tvirtino, kad yra mergaitės.
„Kruopščiai atrinkti pacientai buvo psichiškai sveiki ir gerai funkcionuojantys, išskyrus lyties sutrikimus.“ „Olandų gydytojai pranešė, kad po ankstyvos intervencijos šie jaunuoliai tapo priešingos lyties atstovais“, – rašė Kaltiala.
Suomių psichiatrės straipsnyje primenama, kad „Nyderlandų protokolas“ buvo „greitai priimtas tarptautiniu mastu kaip auksinis gydymo standartas šioje naujoje pediatrinės lyties medicinos srityje” ir tuo pat metu „kilo aktyvistų judėjimas, skelbiantis lyties keitimą ne tik medicinine procedūra, bet ir žmogaus teise“.
Tačiau tie paaugliai, kurie Suomijos ligoninėse pradėjo „lyties terapiją“, „buvo visai ne tokie, kokius juos apibūdino olandai“.
„Tikėjomės, kad bus nedaug berniukų, kurie atkakliai teigė esantys mergaitės. Vietoj to 90 proc. mūsų pacientų buvo mergaitės, daugiausia 15–17 metų amžiaus, kurių didžioji dauguma sirgo sunkiomis psichikos ligomis“, – rašo R. Kaltiala. Psichiatrė pažymi, kad kai kurios jų buvo iš šeimų, turinčių daugybę psichosocialinių problemų.
Kaltiala rašo, kad „dauguma jų turėjo sunkią ankstyvąją vaikystę, pasižymėjusią raidos sunkumais, tokiais kaip smurtiniai pykčio protrūkiai ir socialinė izoliacija. Daugelis jų turėjo mokymosi problemų, buvo vienišos ir uždaros, sirgo depresija ir jautė nerimą. Kai kurios turėjo valgymo sutrikimų, daugelis save žalojo, kai kurioms buvo psichozės epizodų. Daugeliui buvo autizmo spektro sutrikimų.“
„Stebėtinai nedaugelis išreiškė lyties disforiją, kol paauglystėje apie tai nepareiškė. Paaugliai kreipėsi į mus, nes jų tėvams, dažniausiai motinoms, kas nors iš LGBT organizacijų pasakė, kad lyties tapatybė jų vaikui yra tikra problema, arba vaikas kažką pamatė internete apie perėjimo į kitą lytį naudą“, – pabrėžia Kaltiala.
Kaltiala straipsnyje teigiama, kad „pirmaisiais savo gyvavimo metais lyčių medicina buvo greitai politizuota“ ir „mažai kas abejojo aktyvistų, tarp kurių buvo ir medikų, žodžiais“.
Pirmaisiais savo gyvavimo metais lyčių medicina buvo greitai politizuota.
„Tikrai nėra mechanizmo, kuriuo didelės hormonų dozės išgydytų autizmą ar bet kurią kitą psichikos ligą“, – toliau rašo psichiatrė ir pažymi, kad ji „pradėjo dalytis savo pastebėjimais su specialistų tinklu Europoje“.
Pasak Kaltialos, „visi susidūrė su tuo pačiu skaičiumi mergaičių, turinčių daugybę psichikos sveikatos problemų. Tai irgi suglumino kolegas iš skirtingų šalių, ir daugelis sakė, kad jiems palengvėjo sužinojus, jog jų patirtis nėra unikali“.
Suomė kritikavo tą aplinkybę, kad Vakarų Europos ir JAV sveikatos priežiūros sistemoje dominuoja translyčių aktyvistai.
Jos teigimu, „lyties keitimas yra nekontroliuojamas“ ir egzistuoja „pavojingas grupinis mąstymas“, dėl kurio vaikai ar jų motinos verčiami atlikti lyties keitimo procedūras ir vartoti rizikingus lytį keičiančius vaistus.
Ji pabrėžia, kad taip „ignoruojamas faktas, jog daugumai vaikų, kuriems pasireiškia lyties disforija (apie 80 proc.), ši disforija išnyksta savaime“.
ŠALTINIS THEFP.COM
