Prieš kelias dienas rašėme apie Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą, kurį du nauji Seimo nariai konservatorių liberalas Mykolas Majauskas ir „valstiečių“ liberalė Dovilė Šakalienė užsimoję kuo skubiau prastumti. Jame išplečiama smurto prieš vaikus sąvoka, smurtu pripažįstant ir vaiko nepriežiūrą. Vis dėlto buldozeriu stumiamas projektas, turėjęs būti priimtas šiandien, Socialinių reikalų ir darbo komiteto iniciatyva taip ir nepasiekė posėdžių salės.
– Ar logiška, kad būtų priimtas projektas, kuriame išplečiama smurto sąvoka prieš vaikus, nepriežiūrą pripažįstant kaip smurto formą? – „Vakaro žinios“ klausė Seimo nario Rimanto Jono Dagio.
– Manau, kad tai labai pavojinga logika. Ypač kai žinome, kad trečdalis Lietuvos šeimų gyvena pakliuvusios į skurdo spąstus. Sąvoka, kuri susijusi su smurtu dėl nepriežiūros, būtų traktuojama subjektyviai, nes savivaldybėse galioja įvairūs standartai, tai akcentuoja ir Vaikų teisių kontrolieriaus įstaiga, tai mato ir ministerijos atstovai. Vaiko teisių apsaugos lygis įvairiose savivaldybėse yra skirtingas, todėl pirmiausia reikia keisti sistemą, kad atsirastų efektyvesnė priežiūros institucija, o socialiniai darbuotojai liktų pagalbos teikėjai šeimoms, kurios turi problemų. Tik tuomet būtų galima svarstyti apie sąvokos įvedimą, nes ji yra traktuojama labai subjektyviai ir silpnoms tarnyboms tai būtų vienas papildomas svertas ar pretekstas dėl tam tikrų interesų atimti vaikus iš šeimų dėl subjektyviai traktuojamos nepriežiūros. O tai, ar iš tikrųjų teisė būtų atimama dėl to, kad tėvai geria, ar todėl, kad prasčiau gyvena, sukeltų daug ginčų, kuriuos vargu ar galėtume išspręsti.
– Paskubomis įteisinusi nepriežiūrą kaip smurto formą valstybė privalėtų prisiimti atsakomybę, kad tėvai, uždirbantys minimumą ir vis tiek stokojantys pinigų, nebūtų persekiojami pripažįstant juos kaip smurtautojus?
– Taip, mes išplėstume socialinės rizikos šeimų bazę. Šiuo metu socialinės rizikos šeimų, kurios vienu ar kitu atveju galėtų sulaukti valstybės intervencijos, Lietuvoje yra maždaug 3,5 proc. O vaikų, kurie pakliūva į tam tikras rizikos grupes, yra tik 0,3 proc. Sąlygiškai tai nėra didelis dydis. O priimdami tokį projektą šiuos skaičius mes padidintume kone 10 kartų. Manau, tai yra gana rizikingas dalykas, todėl viską reikia gerai įvertinti, pamatyti, kaip veikia visa sistema. Nes dabar galime duoti šautuvą vaikui, kuris net nemoka su juo elgtis ir nežino, kaip jis veikia. Tokius subjektyvius dalykus turėtų vertinti itin stiprios tarnybos, kurių deja, Lietuvoje neturime.
– Kitaip sakant, būtų atrišamos rankos socialiniams darbuotojams priimti sprendimus, nors neaišku, ar jų kompetencija tai leidžia?
– Taip, su visomis pasekmėmis. Todėl komitetas siūlo iniciatoriams, kad jie atsižvelgtų į šiuos dalykus ir neforsuotų šių klausimų. Nes pirmiausia turime pamatyti, kaip pavyks integruoti visas nuostatas. Šitaip krautis politinius taškus vaikų sąskaita, man atrodo, yra neteisinga.
– Bet vienas iš iniciatorių – Mykolas Majauskas – jau savo socialiniame tinkle spėjo paberti kritikos jums, kad užkirtote kelią priimti įstatymą dar iki švenčių.
– Nevertinsiu jauno kolegos entuziazmo. Manau, kad laikui bėgant jis perpras įstatymų leidybą, pamatys visą sistemą, sužinos, kokie duomenys iš tikrųjų yra šioje srityje ir kokios slypi tikrosios problemos.
