Sunku pasakyti, apie ką konkrečiai kalbėjo DELFI interviu profesorius A. Ambrozaitis, tačiau straipsnyje minimas ir Sveikatos teisės institutas (STI), todėl jaučiu pareigą atviru laišku sureaguoti į keletą teiginių.
Gerbiamas profesoriau, tikiuosi, kad ne STI turėjote galvoje, kai kalbėjote: „Bet, jeigu yra abejojama, jeigu sakoma, kad „tai yra eksperimentinė, neištirta vakcina“, tą sako žmonės, kurie nėra šios srities specialistai, kurie yra prisiklausę visokių gandų, konspiracinių teorijų, jutūbinių filmukų, kurie sklinda iš Rusijos, ir visokių melagienų. Tai yra labai pavojinga mūsų valstybei, nacionaliniam saugumui“.
Mūsų institute dirba gydytojai, mokslininkai ir profesionalūs teisininkai, kurie pandemijos valdymą vertina tik iš mokslo ir teisės perspektyvos. Jie siūlo pagalbą valstybei rasti racionalią išeitį iš pandemijos, pateikdami konstruktyvią kritiką ir argumentuotus pasiūlymus. Ir Jus kviečiame į atvirą mokslinę diskusiją, kad galėtumėte įsitikinti STI ekspertų kvalifikacija ir sąžiningumu.
Kenkimu valstybei ir nacionaliniam saugumui kaltinate tuos, kurie „skleidžia abejones“ teigdami, kad „tai yra eksperimentinė, neištirta vakcina“. Profesoriau, ar esate skaitęs teisės aktus, kurie nustato, kaip turi būti ištirti į rinką tiekiami vaistai, pavyzdžiui, Farmacijos įstatymą ir Vaistų registracijas taisykles? Aš juos rengiau. Farmacijos įstatymo dalis apie vaistų registraciją ir klinikinius tyrimus iki šiol didžiąja dalimi atrodo taip, kaip prieš daugiau kaip 10 metų, kai su keliais šauniais kolegomis surašėme jo projektą.
Stebitės teiginiais, kad vakcinos nėra iki galo ištirtos? Padėsiu Jums patikrinti, ar COVID-19 vakcinos yra praėjusios visus klinikinių tyrimų etapus:
Susirandame ES vaistų registrą: https://ec.europa.eu/health/documents/community-register/html/index_en.htm.
Pasirenkame Comirnaty, susirandameEuropos Komisijos sprendimo jį įregistruoti II priedą (https://www.ema.europa.eu/en/documents/product-information/comirnaty-epar-product-information_en.pdf). Ten nurodyta, kad registracija sąlyginė, t. y. taps normalia įgyvendinus nurodytas sąlygas. Viena iš sąlygų – „Siekiant patvirtinti Comirnaty veiksmingumą ir saugumą, registruotojas turi pateikti atsitiktinių imčių, placebu kontroliuojamo, stebėtojo atžvilgiu koduoto tyrimo C4591001 galutinę klinikinio tyrimo ataskaitą“. Terminas – 2023 metų gruodis.
Taip pat susirandame šio tyrimo publikaciją žurnale The New England Journal of Medicine (https://www.nejm.org/doi/10.1056/NEJMoa2101765). Sulyginę veiksmingumo duomenis (Europos Komisijos sprendimo įregistruoti Comirnaty I priedo 2 lentelė ir The New England Journal of Medicine publikacijos 2 lentelė) matome, kad tai tas pats tyrimas ir vis dar naudojami 2020 m. veiksmingumo duomenys, gauti su natūraliu (nemutavusiu) virusu.
Tame pačiame straipsnyje The New England Journal of Medicine yra nuoroda į šį Comirnaty (BNT162) klinikinį tyrimą JAV klinikinių tyrimų duomenų bazėje (https://clinicaltrials.gov/ct2/show/NCT04368728). Ten matome, kad numatoma pabaiga – 2023 m. gegužės 2 d.
JAV klinikinių tyrimų duomenų bazėje nurodoma (https://clinicaltrials.gov/ct2/show/study/NCT04368728?term=bnt162&type=Intr&phase=2&draw=2&rank=9), kad pagrindinis minimos vakcinos klinikinis tyrimas (kuris minimas anksčiau) buvo pradėtas 2020 m. balandžio 29 d. ir baigsis 2023 m. gegužės 2 d. Jame dalyvauja 15 EKSPERIMENTINIŲ grupių ir 3 placebo.
Ar iki „eksperimento“ pabaigos likus dar pusantrų metų, nebūtų sąžininga atskleisti visos informacijos apie vakcinos naudą ir riziką bei COVID-19 riziką ir žmonėms leisti apsispręsti laisvai, kaip tai vyksta Norvegijoje ar Švedijoje?
Interviu delfi.lt rašoma: „Profesorius taip pat pažymėjo, kad mokslas neturi duomenų, kad šita vakcina turėtų kokias nors ilgalaikes pasekmes. Tie žmonės, kurie taip teigia (kad ilgalaikių poveikių gali būti), jie irgi neturi jokių įrodymų. Jie tik taip kalba, kad taip gali būti.“
Teisingai. Mokslas neturi duomenų, kad ši vakcina turėtų kokias nors ilgalaikes pasekmes ir lygiai taip pat neturi duomenų, kad tokių pasekmių nėra. Nes 15 aukščiau nurodytų eksperimentinių grupių dar nebaigė eksperimento.
Beje, 1956 m. Europa neturėjo duomenų apie ilgalaikes talidomido pasekmes. 1961 m. ji tuos duomenis gavo tūkstančių negyvagimių ir suluošintų naujagimių pavidalu. JAV to neatsitiko, nes ten atsirado ekspertų, kuriems užteko kompetencijos ir valios suabejoti tuometiniu mokslu. Absoliutus pasitikėjimas ribotais duomenimis ir galimų ilgalaikių šalutinių poveikių neigimas avansu yra trumparegiškas ir neatsakingas.
Interviu retoriškai klausiate, ką reiškia abejonės dėl ilgalaikio poveikio: „ką, tada neskiepyti? Arba kiekvieną žmogų nagrinėti, ar jam reikia, ar nereikia?“
Infektologas, VU prof. Arvydas Ambrozaitis | asmeninė nuotr.
Taip, teisingai. Skiriant kiekvieną vaistą (ypač receptinį), būtina nagrinėti kiekvieną atvejį atskirai – ar tam konkrečiam žmogui šis vaistas tinkamas ar ne, reikalingas ar ne. Gydytojas turi įvertinti individualų naudos ir rizikos santykį, pateikti pilną objektyvią informaciją, savo rekomendacijas ir leisti pacientui pačiam apsispręsti. Ne politikų darbas spausti visus iš eilės vakcinuotis, grasinant atleidimu iš darbo, studijų stabdymu ar kitomis socialinėmis, ekonominėmis ir kitomis sankcijomis.
Profesoriau, nejaugi manote, kad pagarbos žmogui, jo orumui ir teisėms skatinimas yra antivalstybinė veikla? Ar Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 14 ir 15 straipsniai taip pat yra antivalstybinės veiklos išraiška?
Priminsiu, kad pagal šiuos straipsnius pacientas sutikimą dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo turi duoti laisva valia, gavęs pakankamą ir aiškią informaciją. Tą patį numato ir Žmogaus teisių ir orumo apsaugos biomedicinos srityje apsaugos konvencija. Atrodo, jau visiems turėtų būti žinoma, kad žmogaus teisių ribojimus gali numatyti tik Seimas, o ne Vyriausybė. O kol nenumatė, teisingos informacijos suteikimas pacientams yra privalomas, o ne pavojingas.
Ir pabaigoje – ar tikrai pandemija mūsų šalyje valdoma taip gerai, kad nereikia kelti jokių klausimų, ar tikrai STI kritika nepagrįsta ir pagalbos Vyriausybei nereikia, jei Lietuva, būdama tarp 10 Europos Sąjungos valstybių pagal nuo COVID-19 paskiepytų žmonių procentą, turi blogiausią epidemiologinę situaciją Europos ligų kontrolės centro (ECDC) vertinimu (https://covid19-surveillance-report.ecdc.europa.eu/) bei antrą didžiausią mirčių perviršį ES ir septintą didžiausią pasaulyje The Economist duomenimis (https://edition.cnn.com/interactive/2021/health/global-covid-vaccinations/)?
Gerbiamas profesoriau A. Ambrozaiti, jei Jums vis dar kyla abejonių dėl kurio nors teiginio, mielai padiskutuosiu su Jumis tiesioginiame eteryje.
Autorius yra Sveikatos teisės instituto vadovas, farmakologas, docentas
toks, miršta tie ir tie. O svarbiausia yra tai, kad žmogus skiepytusi ar nesiskiepytų dėl įsitikinimo, o ne dėl baimės. Baimė yra mirties nuosprendis bet kuriuo atveju. Mano kaimynė nesiskiepijo, nes bijojo, tad labai inirtingai neigė skiepus, bet prieš savaitę, pasijuto blogai ir tuoj nubėgo pasitikrinti ir… teisingas ar neteisingas testas parodė kovido susirgimą. Aišku, būdama vieniša ir be jokių vaistų, pasijuto dar blogiau, tad visiškai sunegalavusi išsikvietė greitąją pagalbą, kuri išvežė ją į ligoninę. Aišku, sekančią dieną ji mirė. Manau, kad jei ji būtų pasiskiepijusi, rezultatas būtų analogiškas, nes „baimės akys didelės”.
Aš vertinu matematiškai: kai miršta 20 žmonių ir 15 -ka iš jų neskiepyti ,tai ,man atrodo ,jog 15 daugiau už 5.