Rudenį įsteigta visuomeninė TALKA kalbai ir tautai kreipėsi į šalies vadovus, reaguodama į skandalą, kilusį po Rūtos Vanagaitės ir Efraimo Zuroffo melagingų pasisakymų.
Kreipimosi autoriai teigia, kad visuomenės reakcija atskleidė ne tik visuomenės pakantumo šmeižtui ribas, tačiau ir milžiniškas visuomenės istorinės atminties spragas ir ragina imtis priemonių visuomenės tautiniam sąmoningumui, patriotinėms nuostatoms ir istorinei sąmonei stiprinti.
„Reakcija į A. Ramanausko-Vanago atminimo juodinimą esmingai skyrėsi nuo reakcijos į ne vienerius metus besitęsiantį kitų, mažiau žinomų, antisovietinės rezistencijos dalyvių šmeižimą ir istorijos faktams prieštaraujančius skandalingus kaltinimus 1941 metų sukilimo dalyviams, Laikinajai Vyriausybei, pokario partizanams. Informacinio saugumo ekspertai nacionalinėje žiniasklaidoje aiškiai nurodo, kad tokie išpuoliai prieš Lietuvos istoriją yra priešiškų valstybių informacinio karo dalis.
R. Vanagaitės komentarai apie Vanagą neatsitiktinai įvardyti kaip esantys „priešakyje“, nes yra tik akivaizdžiausias ir įžūliausias plataus masto ir antivalstybinio pobūdžio lietuvių rezistencijos istorijos perrašymo pastangų fragmentas. Būtent Lietuvos istorija yra nurodoma pagrindiniu Kremliaus informacinių atakų taikiniu Lietuvoje. Tai aiškiai liudija besikartojantys išpuoliai ir nuolatinis jų atgarsis propagandinėje Rusijos žiniasklaidoje. Visiškai menka ir pasyvi visuomenės reakcija į visus, išskyrus į A. Ramanausko-Vanago atminimą nukreiptus, išpuolius signalizuoja gyventojų nepasirengimą atremti tokio pobūdžio iššūkius“, – rašoma viešame kreipimęsi.
Autoriai atkreipia dėmesį ir į kitus nerimą keliančius veiksnius. Pasak jų, fragmentuotą istorinę atmintį rodo ir sociologiniai tyrimai, atskleidę, kad partizaninę rezistenciją „didvyriška ir verta pasididžiavimo“ ir „nereikalinga ir beprasme“ laiko labai panaši gyventojų dalis, o daugiau nei trečdalis gyventojų šiuo klausimu neturi nuomonės arba negali pasirinkti (Autorių kolektyvas, „Istorija kaip politinio mąstymo veiksnys“, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2012, p. 164). Su okupaciniu režimu kolaboravusių ar prie jo prisitaikiusių asmenų pokario laikotarpio atmintis daugelyje šeimų nustelbia Lietuvos nepriklausomybės išsaugojimu grįstą pokario rezistencijos vertinimą. Dar mažiau yra žinoma apie 1941 metų sukilimą, į kurį, TALKOS teigimu, šiuo metu ir yra nutaikyta daugiausiai šmeižto kampanijų ir keliama daugiausiai alternatyvios istorijos „faktų“.
TALKA teigia, kad valstybė privalo užtikrinti, kad dabartinė ir būsimos jaunosios kartos išsivaduotų iš Lietuvai priešiškų jėgų žiniasklaidoje aktyviai skleidžiamų mitų ir juos atitinkančios paveldimos sovietinės mitologijos apie „fašistinę“ prieškario Lietuvą, „banditus“ partizanus, „žydšaudžius“ sukilėlius ir „beprasmę“ rezistenciją. Tam reikalingas „visų pirma kokybiškas, sąžiningas, išsamus ir laisvės kovų laikotarpius akcentuojantis Lietuvos istorijos mokymas“ bei „patriotinis ugdymas, orientuotas ne vien į žinias apie konstitucinius pagrindus, žmogaus teises ir institucijų veikimą, tačiau visų pirma į tautinės savimonės, nacionalinės savigarbos, patriotinio įsipareigojimo valstybei ir tautai formavimąsi“. TALKA įsitikinusi, kad Valstybės išlikimui, piliečių tapatumui ir solidarumui, informaciniam saugumui ir valiai gintis užtikrinti būtina tautinė, o ne kosmopolitinė pilietinio ugdymo orientacija.
Dėl nurodytų priežasčių TALKA ragina valstybės vadovus nedelsiant imtis valingų politinių žingsnių, kurie padėtų nutraukti dabartinę kosmopolitinio ištautinimo politiką. Tarp jų – „Globalios Lietuvos“ koncepcijos atsisakymas, lietuvių tautos orumą laiduojančios istorijos politikos sukūrimas, valstybinės lietuvių kalbos išskirtinio statuso realus užtikrinimas, lietuvių kalbos perkėlimas į skaitmeninę erdvę, dėmesys lietuviškos literatūros sklaidai, mokymui ir lituanistikos tyrimams. Siūlomų reformų krypčių sąrašą užbaigia reikalavimai švietimo sričiai: iš pagrindų atnaujinti Lietuvos istorijos mokymą išplečiant jo mokyklinę programą, padarant jos dėstymą atskiru dalyku arba moduliu ir įvedant privalomą valstybinį istorijos egzaminą, o taip pat, iš esmės pertvarkyti pilietinio ugdymo mokykloje programą, atsisakant iki šiol joje vyraujančių kosmopolitinių antitautinių bei antivalstybinių nuostatų ir perorientuojant ją į tautinės savimonės, nacionalinės savigarbos, patriotinio įsipareigojimo valstybei ir tautai formavimą.
TALKOS talkai ir kalbai tarybą sudaro pirmininkas Gintaras Karosas, kalbininkai prof. Laima Kalėdienė, hab. dr. Kazimieras Garšva, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai Gintaras Songaila ir Romas Pakalnis, žurnalistas Dalius Stancikas, režisierius Jonas Vaitkus, filosofas Laisvūnas Šopauskas, rezistentai vysk. Jonas Kauneckas, kun. Robertas Grigas, signataras Algirdas Endriukaitis, Jonas Burokas, etnokosmologas Jonas Vaiškūnas, verslininkas Mindaugas Karalius, aktorius Gediminas Storpirštis, etnologė Nijolė Balčiūnienė, politologas Vytautas Sinica, VU politikos mokslų studentė Monika Morkūnaitė.
Reikia taip pat demaskuoti Seimo narį Emanuelį Zingerį, kuris itin atkakliai stengiasi, kad būtų pakeistas Kaazio Škirpos gatvės pavadinimas, kad 1941 m. Sukilimo vadovai būtų pasmerkti, paskelbti „žydšaudžiais” ir t.t.,, pagaliau ir pats sukilimas „pripažintas” kažkokiu labai blogu dalyku ir pan.
O juk šis sukilimas buvo tik tikros kovos pradžia už Lietuvos nepriklausomybės nuo Sovietų sąjungos atkūrimą ir jo organizatoriai bei vadovai nusipelno šlovės, o ne paniekinimo. Ir apskritai reikia neleisti, kad Lietuvos vidaus ir užsienio politiką formuotų ar bet kaip veiktų kažkokios įtartinos ar atvirai priešiškos žydų organizacijos bei Rusijos spectarnybų agentai ar jų užverbuoti pakalikai ar tiesiog net nesusivokiantys, kad tarnauja Kremliui „naudingi idiotai”.
Susirinke struciai kalba apie tautine dorove.
Palaikau TALKOS iniciatyvą.