Nacionalinis susivienijimas savivaldybių tarybų ir merų rinkimuose savo kandidatus kėlė ne visose savivaldybėse. Šiai partijai Vilniaus miesto taryboje pavyko iškovoti tris mandatus. Partijos pirmininkas profesorius Vytautas Radžvilas nėra nusivylęs rinkimų rezultatais ir tvirtina, kad į rinkimus Nacionalinis susivienijamas ėjo vedinas kitų tikslų – ne tiesiog patekti į savivaldybės tarybą ar laimėti mero postą. „Eidami į šituos rinkimus mes turėjome visai kitą tikslą, negu tiesiog patekti į savivaldybės tarybą ar laimėti mero postą.
Savo deklaracijoje rašėme, kad šitie rinkimai yra tik priemonė siekti Lietuvoje gilesnių pokyčių. Mes pamažu, sunkiai realizuojame savo programą susigrąžinti savo valstybę. Daug kam tai galbūt kelia šypseną, bet, kuomet daugelyje Lietuvos savivaldybių yra feodalinės kunigaikštystės, kurias valdo karaliukai, piliečiams yra ką susigrąžinti. Nemačiau, kaip atrodo Kauno tauras, bet, kiek žinau, meras leido sau jį pastatyti, net nepasitaręs su miesto gyventojais. Lygiai taip pat, atvykus dalinti savo laikraščio į Širvintas, mums buvo neleista pastatyti palapinę“, – žėrė kritiką V. Radžvilas.
Kartu Nacionalinio susivienijimo pirmininkas skundėsi, kad nebuvo lengva sudaryti sąrašą, esą žmonės bijo. „Taigi, pirmiausia mūsų tikslas buvo pralaužti psichologinį barjerą ir parodyti, kad Lietuvoje ką nors pakeisti įmanoma. Mes atėjome ne dalintis resursų, kas praktiškai visose savivaldybėse vyksta. Mes kėlėme savo sąrašus tik ten, kur žinojome, kad jie nuveiks naudingų darbų. Kiek žinau, dar Ignalina turi šansų pakovoti dėl patekimo, nes jiems pritrūko vos 10 balsų. O esmė šitų rinkimų ir laimėjimas: tai sklis per Lietuvą. Mes mąstome visiškai kitaip“, – tvirtino V. Radžvilas.
Partijos pirmininko pavaduotojas Vytautas Sinica papildė, kad rinkimuose partijoms, kurios dar neturi didelės struktūros visoje šalyje, yra dvi taktikos: bandyti pritempti ir dalyvauti kaip nors visur, arba dalyvauti ten, kur turi komandas, o ne siųsti legionierių sąrašus.
„Mes dalyvavome tik keliose savivaldybėse. Vilniuje patekome, Ignalinoje pritrūkome tik kelių balsų. Bendras vidurkis atrodo taip, kaip atrodo, todėl, kad labai daug kur dar nekelta. Tikslas, aišku, buvo parodyti pavyzdį Vilniuje ir mums tai pavyko“, – mano V. Sinica.
V. Radžvilas nemano, kad rezultatas Vilniuje galėjo būti geresnis: „Jokiu būdu ne, nes aš žinau, kas yra intelektualinis, moralinis ir politinis sąstingis. Lietuva yra tokia pati visuomenė, kaip ir visos kitos. Yra dalykai, kurie susiklosto ir įdiegiami, kaip savaime suprantamos tiesos ir tai vyksta daugybę metų. Leisiu sau atkreipti dėmesį į vieną specifinį Vilniaus bruožą: mus labiausiai rėmė Vilniaus rajonai, kuriuose gyvena daugiausiai išsilavinusių, inteligentiškų, neabejingų tam, kas vadinama nacionaline kultūra ir valstybingumu, žmonių. Mes vis dėlto esame šiek tiek socialinio elito partija. Bet šitos idėjos, kaip buvo ir Sąjūdžio laikais, turės pasklisti kituose sluoksniuose“.
V. Sinicos pastebėjimu, Lietuvoje tvyro įsivaizdavimas, kad pokyčiai ateina labai staigiai ir dideli. „Taip nėra. Mes žinome, galbūt dėl to, kad pas mus daug politikos mokslų išsilavinimą turinčių žmonių: mąstymo ir po to balsavimo pokyčiai gali būti tik labai lėti. Ypač kalbant mūsų atveju tai aktualu, nes mes pirmiausia esame siūlantys save konservatyviems rinkėjams politikai.
Mes pastebime, kad žmonės mato Tėvynės Sąjungos, tradicinių partijų liberalėjimą, bet to suvokimas ne iš karto tampa kitokiu balsu. Tai yra žingsnis kiekvienam žmogui apsispręsti, kad jau galiu pasielgti kitaip. Tikiuosi, kad šis mūsų patekimas į Tarybą, nors mandatai yra tik trys, nebūtinai yra išmestas balsas. Tai yra reali alternatyva žmogui, kuris galbūt nusivylė tuo, kas buvo prieš tai“, – mano V. Sinica.
Paklaustas apie galimas koalicijas Vilniuje, partijos pirmininko pavaduotojas sakė: „Mes kartojome visą kampaniją, kad pateiksime savo programines nuostatas, kas mums yra pagrindiniai principiniai dalykai ir žiūrėsime, su kuo įmanoma sutarti dėl pakankamos dalies tų nuostatų įgyvendinimo. Manau, gal net pateiksime tai viešai. Tas procesas turi būti pakankamai skaidrus, nes yra įsisenėjusi prasta praktika Lietuvos partinės politikos gyvenime tokių susitarimėlių, mainų, dovanų, balsų. Tiesiog partijos, veikia kaip interesų grupės, formuodamos koalicijas, o ne principinių nuostatų ir jų programų pagrindu. Neturime principinio išankstinio nusistatymo, ką palaikyti, su kuo eiti į koaliciją, su kuo galima ir negalima. Mes atviri tartis dėl koalicijų, bet tik programos pagrindu ir tik su tais, kurie priims daug mūsų nuostatų“.
Tiesa V. Sinica abejojo dėl koalicijos su Laisvės partija, esą su ja nėra jokių bendrų taškų, išskyrus Rusijos vertinimą. Abejojo V. Sinica ir dėl koalicijos su Waldemaro Tomaszewskio vedama Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjunga, nes lyderis ne tik smerkia karą Ukrainoje, bet ir Maidaną. Tai esą Raudona linija.
„Mes kritikavome buvusią valdančiąją daugumą ne todėl, kad tai būtų konservatoriai ar demokratai. Mes iš principo nepritariame tam, ką vadiname nomenklatūrine planine politika savivaldybėje“, – antrino V. Radžvilas.
Paprašius įvertinti Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pasirodymą šiuose savivaldos rinkimuose, V. Sinica komentavo: „Žinant kontekstą, jų pastarųjų metų valdymą ir ypač pastarojo meto skandalus, tas pasirodymas, nors, palyginti su kitomis partijomis, nėra kažkoks labai pergalingas, bet tiek, kiek išsilaikė, ypač Vilniuje, tai jiems puikus rezultatas.
Manau, kad yra, kuo džiaugtis. Jie suliberalėjo ir tai leido pritraukti daug rinkėjų, kurie yra liberalūs arba „leftistai“, bet jaučiasi kažkuria prasme patriotiški, sieja save su Lietuvos valstybe. Tokiam žmogui Tėvynės sąjunga šiandien tiesia ranką ir sako: „žiūrėkit, mes jūsų“, bet tuo pačiu jie stengiasi sėdėti ant dviejų kėdžių ir traukti žmones, kurie yra konservatyvūs ir su ta naująja politika nesutinka. Tiek dėl to, kiek ta informacija pasiekia tuos dažnai vyresnius žmones, tiek dėl to, kiek jie sutinka priimti tą informaciją, kad toks pokytis Tėvynės sąjungoje vyksta, iki šiol Tėvynės sąjunga renka ir konservatyvius, ir liberalius balsus ir tai išlaiko tą pakankamai aukštą rezultatą“.
Tėvynės sąjungos sėkmę rinkimuose priskyrė socialinei inercijai. „Manau, kad šitas stabilumas nėra toks geras ženklas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Kol visuomenėje ar valstybėje nėra esminių pokyčių arba padėtis yra gera, rinkėjas, kuris balsuoja už tą pačią partiją, tam tikra prasme yra racionalus. Bet peržengiama riba, kuomet lojalumas partijai virsta akla ištikimybe. Tada būna griūtis. Tokia pati griūtis Lietuvoje buvo prieš 30 metų“, – neabejojo V. Radžvilas.
Anot partijos vadovo, jiems, kaip politinei jėgai, nepatinka ne konservatorių liberalėjimas, bet „leftėjimas“. „Esu politikos filosofijos ir politinių idėjų specialistas. Tai yra paprasčiausiai neomarksistinės idėjos. Jeigu mes iš tiesų galvojame apie savo saugumą, ypač po Ukrainos karo, toliau šitaip ignoruoti senos tautinės valstybės ugdymą yra paprasčiausiai pavojinga. Mes esame buvimo Europos Sąjungoje, ypač NATO šalininkai, bet reikia suprasti: žmonės niekada nemirs už Europą. Portugalas nemirs už mus, lygiai taip pat, kaip ir mes už kitus. Taip yra per šimtmečius. Todėl manau, kad konservatorių krizė gilės“, – neabejojo V. Radžvilas.
V. Sinica atmetė partijos vienijimosi su kitomis politinėmis jėgomis, galvojant apie kitus rinkimus, galimybę. „Labai ilgai duso vienijimosi žaidime tautinio konservatizmo orientacijos partijos, nuolatos bandydamos „sumesti skudurus“: išsidalinti vietas bendrame sąraše, kuriuos nors postus, jeigu pateks į Parlamentą. Mums tai netinka ir mes niekada nesutikome dalyvauti tokiame žaidime. Jis į pačią organizaciją atneša labai blogus organizacinius ir moralinius standartus. Yra iliuzija, kad taip „susimetus“ susipliusuotų balsai. Ta iliuzija niekuo nepagrįsta. Priešingai – vienintelis kelias išeiti kažkam, panašu, kad mums, peržengti tą slenkstį patekimo į šiandien savivaldybę, kitais metais – Europos Parlamentą ir tapti telkiančiąja jėga į kurią tie, kurie dėl to, kad pritars toms idėjoms, ateis ir prisijungs kaip asmenys, piliečiai, bet ne susijungti partijoms, kurios trisdešimtmečiais nesugeba susijungti ir ką nors nuveikti“, – aiškino V. Sinica.
V. Radžvilas papildė: „Kai sakoma „tautinės partijos“, mes pamažu atpažinome ir atskyrėme tai, kas vadinama tautine retorika nuo paprasčiausio senos tautinės valstybės ugdymo darbo. Viena iš mūsų gilios takoskyros priežasčių yra mūsų partijos žmonės su laikraščiu, kuris nebuvo tik reklaminis. Tai yra svarbios idėjos. Kitos patriotinės ar tautinės jėgos nieko panašaus nedaro. Kai kurios iš jų iš esmės yra stichiniai socialinio protesto judėjimai, kurie apskritai kompromituoja pačią tautinę ir valstybinę idėją.
Mūsų tikslas pasiekti tai, ką pasiekė estai. Estų partija pradėjo taip pat kaip mes – nuo kelių procentų, o šiandien yra antra ar trečia partija. Mes siekiame šito. Bet to negalima pasiekti mechaniniais jungimaisis su žmonėmis, kurie panašiai kalba, bet nejudina nė piršto dėl to“, – sakė V. Radžvilas.
Delfi.lt Skaitykite daugiau ČIA
Vienintelis prezidentas,kuris nesipyko,dar daugiau netgi iškirtinai draugiški santykiai buvo tik su D. Grybauskaite.Nejaugi Nacionalinio Susivienijimo lyderiui iškiliam politikui- filosofui , kaip jis save pristato ,nekilo įtarimų dèl šios „politinès meilès”
Galima pasidžiaugti Nacionalinio susivienijimo laimėjimais rinkimuose. Tačiau norint, kad jie ateityje būtų didesni, reikia naujo patrauklesnio lyderio. Kitaip Nacionalinis susivienijimas ir liks mažai kam žinomas susivienijimas.
Kai žmogiukai, iš viso gavę 3 vietas, džiaugiasi, tai ir kiti tuo pasidžiaukime. Bet ta „sėkmė” – tik vienoje vietoje, nors ir gana reikšmingoje. Svarbiau yra kas kita – abiejų „vadų” – ir senojo, ir jaunojo pozicija ta pati: „su niekuo nesivienysime”. Kodėl? Todėl, kad visi kiti – „netikri”, o teisūs tik „mes”. Kažkaip nelabai derinasi su pavadinime esančiu žodžiu „susivienijimas”. Čia nieko naujo. Kažkada tokia liūdnai pagarsėjusi Kunevičienė: „Priimsim, jei visi urmu įsirašysite į „TS”. Taip ta „TS” prarijo krikščionis demokratus, išsklaidė ir prarijo Politinių kalinių ir tremtinių grupes, suvirškino ir išspjovė dar kelis, ištrynė net jų pavadinimus. O kas jie dabar? Krikščionys? Ne, jie – ateistai. Demokratai? Ne, jie – pseudoliberalai. Taigi tapo „sąjunga”, kuri nieko nejungia, o tik praryja.
Gerb.Radžvilai,norėtusi išgirsti Jūsų nuomonę Landsbergio šeimos praeities istorijoje,nes vienu metu pasisakymai buvo gana dviprasmiški,tvirtindamas , jog Žemkalnio- Landsbergio asmenybès kritiškas vertinimas yra pavojingas Lietuvos atkrimui.
Norètusi išgirsti partijos poziciją ne tik Estijos pavyzdžiu, bet ir Lenkijos ,kur jos požiùris ES tvarumas Briuselio ” vertybių” pagrindu yra gana kritiškas.