Raimondas Kuodis: priėjome nelygybės aklavietę

„Politinėje scenoje dabar vykstantys dalykai atspindi visuomenės nepasitenkinimą tais procesais. Neoliberalizmas išsisėmė, ir tai suvokia vis daugiau intelektualų“, – teigia ekonomistas. Neoliberalaus mąstymo skatinama nelygybė, jo požiūriu, yra ir vienas svarbiausių masinės emigracijos veiksnių Lietuvoje, ir nusivylimo buvusiomis valdžiomis.

– Su permainų šūkiais daugiausiai balsų šiemet laimėjo dvi politinės jėgos – „valstiečiai“ ir konservatoriai-krikdemai. Kokius jūs matote esminius skirtumus tarp jų ekonominių permainų pažadų?

– Politinis procesas dreifuoja populistinės retorikos link. Jei kažkas žada pakelti minimalią ar vidutinę algą, tai ir kiti turi į tai orientuotis. Partijų ideologai reikalauja skaičių, kuriuos galima užrašyti ant autobusų arba partijų lankstinukuose. Visos partijos dalyvauja šiose skaičių lenktynėse – kas pasiūlys didesnę algą. Žadami nerealūs dalykai, tokie, kaip liberalų pažadas, kad algų vidurkis augs kasmet kone po 15 proc.

Į partijų programas reikėtų žiūrėti su humoru, nes jos yra ekonominio neraštingumo apraiškos. Reikia ilgai kapstyti pelų krūvą, kol surandi tikruosius grūdus – racionalius pasiūlymus. Daugelis partijų pasižymi vilties triumfo prieš protą retorika. Žada pritraukti krūvas investicijų, kad gyvenimas Lietuvoje sužydėtų ir sužaliuotų. Bet kai jų klausi, kas lemia investicijas, klausimas pakimba ore.

Užsienio investicijas lemia ne tiek pelno mokesčio dydis, kiek tokie gravitaciniai veiksniai, kaip rinkos dydis, paklausos perspektyvos, demografija ir pan. Tai – kur kas didesnės problemos, ir šiuo atžvilgiu mes atrodome prastai. Žmonių išvykimas labai neigiamai veikia paklausą ir jos bei darbo jėgos perspektyvas.

Todėl, kad ir kokį pelno mokestį ar lankstų Darbo kodeksą siūlytume investuotojui, jis pirmiausiai žiūrės į minėtus dalykus. Tai liudija tarptautinės investuotojų apklausos. Tie dalykai, į kuriuos orientuojasi politikai, paprastai būna arba investuotojų lūkesčių dešimtuko pabaigoje, arba net antrame dešimtuke.

– Naujoji valdžia kaip vieną pagrindinių problemų įvardija emigraciją. Ar tikite, kad „valstiečių“ vyriausybė pajėgs ją smarkiai apmažinti? Kaip, jūsų nuomone, tą reikėtų daryti?

– Mano kuklia nuomone, emigracijos mastus galima paaiškinti tik žvelgiant per laimės ekonomikos, kuri pabrėžia nematerialinio išsivystymo veiksnius, prizmę. Nes atsižvelgiant vien į materialinį išsivystymą, žmonės neturėtų bėgti iš Lietuvos, kurios ekonominis augimas pastarąjį dešimtmetį buvo vienas greičiausių ES.

Tačiau laimės ekonomikos akcentai – ne mažiau svarbūs. Kaip tas ekonomikos augimas pasiskirsto? Kitaip tariant, svarbūs nelygybės klausimai. Didžioji to augimo dalis nusėda daugiau uždirbančių žmonių kišenėse, ypač Vilniuje. Žmonės pradeda bėgti iš regionų, kuriuose jų pajamos yra artimos išgyvenimo ribai. Bėgimo kryptys yra dvi: populiariausia – į užsienį, kita – į Vilnių.

Šis veiksnys buvo iš esmės ignoruotas visų valdančiųjų. Paradoksalu, bet socialdemokratai prieš rinkimus kalbėjo, kad jie grąžins skurdo sąvoką į politinės programos lygį! Ką tik ketverius metus valdė, ir po to grąžina skurdo sąvoką į politinę programą? Tai ir ciniška, ir simboliška.

Kitas laimės ekonomikos akcentuojamas veiksnys yra teisingumas – ar kaimyno uždirbtos pajamos uždirbtos teisingai. Liberalai turbūt iškart atmestų šį argumentą kaip reliatyvų. Bet Lietuvoje neteisingumo labai daug. Daug pajamų gaunama iš korupcijos, šešėlinės ekonomikos, nepotizmo. Tai labai blogina moralinį klimatą šalyje ir yra viena priežasčių, dėl kurių žmonės į viską spjauna ir važiuoja į anglijas.

Šalia emigracijos, savižudybių, alkoholizmo, korupcijos lygių, kurie atspindi visuomenės būklę, svarbus ir socialinis kapitalas – pasitikėjimais piliečiais ir valdžios institucijomis. Jis Lietuvoje nedaug pakilęs nuo grindų. Visi šitie dalykai paaiškina, kodėl mes taip linkę masiškai emigruoti, palyginti, tarkime, su estais, kurie daug geriau tvarkosi savo viešajame sektoriuje, tvarkingiau moka mokesčius ir labiau pasitiki politine sistema.

– Partijos laužo ietis ir kelia ideologines vėliavas dėl tokių dalykų, kaip partnerystė, dirbtinis apvaisinimas, „w“ raidė, Seimo narių skaičius ir pan. Bet visiškai nematyti rimto ekonominių pasaulėvaizdžių susidūrimo. Iškyla tik pavieniai ginčytini dalykai, kaip antai atominės elektrinės statyba. Kaip manote, kodėl Lietuvoje, tarkime, iš politinės kairės visiškai negirdėti sisteminės dabartinio kapitalizmo kritikos?

– Didžioji problema šioje srityje – tai aktorės Sandros Bullock „problema“. Kai jos vaidinamos herojės policininkės, laimėjusios grožio konkurso karūną, renginio vedėjas paklausė, ko ji labiausiai norėtų, ji atsakė, kad pirmiausia – sugriežtinti bausmes už lygtinio paleidimo metu padarytus nusikaltimus. Kai visa salė nuščiuvo, ji po pauzės pridūrė: „na ir, žinoma, taikos visame pasaulyje“.

Mūsų valdžios iki šiol gyvendavo be rimto prioritetų sąrašo, visus darbus traktuodamos kaip lygiaverčius. Toks, kaip iš S. Bullock filmo, pavyzdys buvo ir socdemų gyrimasis, kad jie žengė istorinį žingsnį – pirmąkart sudarė biudžetą eurais. Kaip mes galime vertinti tokį pasiekimą? Tai ne pasiekimas, o paprasta aritmetinė operacija.

Darbams reikia suteikti svorius. Neatliktos rimtos reformos tada galėtų būti vertinamos kaip vyriausybės nesėkmė. Biudžeto eurais sudarymas neturėtų būti atsvara neatliktai rimtai reformai. Tokios santykinės smulkmenos, kaip pavardžių rašyba, turėtų būti atitinkamai vertinamos.

Panaši problema egzistuoja teisėsaugoje. Teisėsaugos sistemai labai patogu vienodai traktuoti vištos vagystę ir žmogžudystę teigiant, kad visos bylos vienodai svarbios. Bet juk mes suvokiame, kad taip nėra. Statistiką galima pagražinti sugaudant visus vištų vagis, o rimtus politinės korupcijos atvejus – sukišti į stalčių. Tai Lietuvoje daug metų ir vyksta.

– Sakėte, kad nelygybė yra viena pagrindinių emigracijos priežasčių. Bet tai – ne tik Lietuvos bėda. Skelbiami duomenys apie nelygybės augimą pasaulyje, kai vis didėja atotrūkis tarp 1 proc. turtingiausiųjų ir visų kitų. Kur link šiuo atžvilgiu juda Vakarų pasaulis? Ar lygybės principą puoselėjanti demokratija suderinama su drastiška turtine nelygybe?

– Drastiška turtinė nelygybė nėra suderinama su demokratija, nes ilgainiui tas 1 proc. pajungia sau ir politinę sistemą. Išeina uždaras ratas, nes politinė sistema pradeda dar labiau turtinti tą 1proc., parduodama jam įstatymus, dereguliuodama arba suteikdama jiems mokestines privilegijas. Ant didelės nelygybės pamatų neįmanoma pastatyti darnios visuomenės. Nelygybės visuomenė veiks geto principu, kai turtingieji statysis didžiules tvoras, atsitverdami nuo varguomenės, kurią laikys pavojinga.

Didžiausia nelygybė yra anglosaksiškame pasaulyje, ir tai – neatsitiktinis dalykas. Nes neoliberalios reformos, susijusios su finansų sektoriaus dereguliavimu, mokesčių turtingiesiems mažinimu, „lašėjimo“ (trickle down) teorijos (duokime turtingiesiems daugiau pinigų, ir jie jais galbūt pasidalins) propagavimu, – veda prie didelės ir nepateisinamos nelygybės. Politinėje scenoje dabar vykstantys dalykai atspindi visuomenės nepasitenkinimą tais procesais. Neoliberalizmas išsisėmė, ir tai suvokia vis daugiau intelektualų.

– Bet juk pastaruoju metu dažnai skelbiama, kad išsisemia anaiptol ne neoliberalizmas, o socialinės gerovės valstybės modelis.

– O ką mes suvokiame kaip socialinės gerovės valstybę? Tai – politinės filosofijos klausimas. Johnas Rawlsas intelektinio eksperimento būdu kvietė išsiaiškinti, dėl ko žmonės susitartų, jei būtų „už nežinojimo uždangos“. Kai nežino, kokios lyties, odos spalvos, natūralių gebėjimų ir pan. bus realiame gyvenime, kuri diskriminuojanti institucija atsigręš prieš juos, žmonės linkę pritarti kuo lygesniam – bet ne visiškai lygiam – pajamų paskirstymui. Visiška rezultatų, o ne starto sąlygų lygybė nesuteiktų jokių paskatų tas pajamas kurti.

Gerovės valstybės modelis neatsitiktinai koreliuoja su laimės indeksu. Tai matome Skandinavijoje, kurioje yra didelis mokesčių progresyvumas ir daug mažesnis nei anglosaksiškame pasaulyje atotrūkis tarp vadovų ir darbininkų algų. Kažkada buvo normalu, kad vadovas uždirba 20 kartų daugiau už paprastą darbuotoją, o dabar atotrūkis didžiosiose korporacijose pasiekė 300 kartų. Ar tai – pelnytas atlygis, ar daugiau – sugebėjimo pajungti sistemą savo naudai padarinys? Atsakymas – akivaizdus.

Tie, kurie sako, kad pasauliui reikia didesnės lygybės, dažnai pašiepiami kaip marksistai-leninistai. Bet klausimas turi būti keliamas visai kitu pjūviu: turime kovoti su nepateisinamu turtėjimu ir nepateisinamu skurdu. Pasaulyje daugėja tiek nepateisinamo turto, tiek nepateisinamo skurdo.

Toks vadovų algų augimas nepateisinamas, kaip ir finansų pasaulio išsipūtimas iki nežmoniškų proporcijų. Finansų pasaulis išsivysčiusiose šalyse jau ima išsiurbti daugiau syvų iš ekonominės sistemos nei suteikti jai gyvybingumo. Socialinis mobilumas mažėja, socialinių kopėčių laipteliai tolsta vienas nuo kito, vis daugiau žmonių pasmerkiami skurdui vien dėl to, kad gimė neturtingose šeimose. Su tuo, kad reikia spręsti šitas problemas, manau, galėtų sutikti net liberalai.

– Bet taip išeina, jog kol kas Vakarų pasaulis pralaimi kovą su nepagrįstu turtėjimu ir skurdu?

– Užtat pasekmes matome politikos scenoje. Politika tampa populistiška, radikalėja, rinkėjai mėgina surasti paprastus atsakymus į sudėtingus klausimus, ieško „gelbėtojų“. Tai – minėtų giluminių problemų padariniai.

– O kai „gelbėtojai“ problemų neišspręs? Sulauksime revoliucijų?

– Jei gelbėtojai bus tokio tipo, kaip „drakonas mirė – tegyvuoja drakonas“, tai ves tik prie dar didesnio visuomenės susvetimėjimo, nepasitikėjimo valdžios institucijomis ir kitų dalykų, kurie dažnai baigiasi revoliucijomis. Lieka tikėtis, kad ateis sąmoningumas ir iš verslo, kuriam greitas pelnas nebūtų vienintelė paskata. Nes tikras elitas visada žiūri du žingsnius į priekį, pasverdamas savo mikroelgsenos padarinius makrolygiu.

Beje, kalbant apie naująjį Darbo kodeksą: jei verslas galvoja, kad nuspaustos algos ir mažesnis darbuotojų saugumas yra tvarus procesas, tai labai klysta. Nesaugumas kenkia gerovei, ir jei darbas iš nuolatinio, pastovaus užsiėmimo, kurį kapitalizmas kartais nutraukia nedarbo laikotarpiais, virsta masine darbo rinkos „uberizacija“ – fragmentacija, „projektiniu darbu“, kai ryte atsikeli kaip laisvas menininkas, bet, jei neturi užsakymų, tavo vaikai vakare liks nevalgę, – tai nepanašu į pažangos kryptį.

– Markas Blythas kritikuoja europinę „diržų veržimosi“ politiką knygoje „Austerity“ (2012) ir sako, kad valstybės skolų krizė Europoje yra ne nacionalinių išlaidų, o bankininkystės krizės padarinys. Valstybės prisiima bankų gelbėjimo naštą ir pačios klimpsta. Pasak Blytho, „griežtas taupymas yra ne tik kaina už bankų gelbėjimą. Tai kaina, kurią, bankų požiūriu, už juos turi sumokėti kažkas kitas.“ Ar sutinkate su Blytho vertinimu?

– Akivaizdu, kad euro zonai reikia ekonominės paradigmos pokyčio. Nes tai – vienintelis pasaulio regionas, kuris dar tik vos pasiekė ikikrizinį pajamų lygį. Juolab turint galvoje, kad krizė prasidėjo anaiptol ne Europoje. Reikia keisti „diržų veržimosi“ paradigmą, nes tai yra savęs naikinimo procesas. Galima susiveržti biudžetą, bet tokiu atveju skolos ir BVP santykis šaus į viršų, ir „diržų veržimasis“ sugriaus ekonomiką. Europos pavyzdys liudijo, kad krizę pavyko suvaldyti tik dramatiškomis ir „nekonvencinėmis“ ECB priemonėmis.

Apie tai, kaip veikia ekonomika, praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje buvo žinoma net geriau nei dabar. O viena iš nuėjimo į aklavietę priežasčių kaip tik ir buvo neoliberalizmo doktrina, kurta vadinamosios Čikagos mokyklos ir politiškai išbandyta Ronaldo Reagano, Margaret Thatcher bei jų imitatorių epochoje.

Neoliberalizmas a priori atmeta prielaidą, kad finansų sektorius gali tapti per didelis ir siurbti iš ekonomikos gyvastį, kartu būdamas vienas didžiausių nelygybės katalizatorių. Po Antrojo pasaulinio karo finansų sektorius turėjo infrastruktūrinį statusą ir buvo griežtai reguliuojamas, ribojant kredito augimo tempus. Tačiau ilgainiui šis sektorius tapo ekonominio pasaulio – ypač anglosaksiškojo – avangardu su visomis iš to plaukiančiomis pasekmėmis: milžinišku visuomenės įsiskolinimu, dažnėjančiomis ir didėjančiomis finansų krizėmis, iš kurių didžiausia – dabartinė. Šitie dalykai nėra atsitiktiniai.

Kita vertus, anglosaksiškajam finansų pasauliui šiuos procesus pavyko slėpti – kaip antai augančio atotrūkio tarp darbo našumo ir algų didėjimo JAV atveju. Kyla klausimas: kokiomis lėšomis nuperkamas produktas, kurio gaminama vis daugiau, nors algos nedidėja? Vienintelis šaltinis yra skolinimasis. Jei kaip darbuotojas sukuri vis daugiau, bet tavo realioji alga nekinta 40 metų, tai nupirkti sukurtą produktą galima tik iš skolinimosi. Bet skolinimasis nėra tvarus procesas, jis privačiame sektoriuje turi savo ribas, kurias pamatėme per dabartinę krizę.

– Ką manote apie Davido Graeberio teiginį, jog technologijų pažanga nepalengvina žmonijos darbo naštos, kaip kad žadėjo Johnas Maynardas Keynesas, sakęs, jog darbo savaitė JAV ir Britanijoje XX a. pabaigoje turėtų sutrumpėti iki 15 valandų? Anot D. Graeberio, dirbama daug, už sunkų ir turiningą darbą gaunama mažai, o dideli atlyginimai mokami, kaip jis sako, beprasmiškų profesijų atstovams.

– J. M. Keynesas vadovavosi nuostata, kad dėl technologijų pažangos mūsų materialinė gerovė didės. Dėl mažėjančio ribinio naudingumo dėsnio, jo požiūriu, žmonės pradės labiau vertinti kitus dalykus – tokius, kaip pasitenkinimą teikiantis laisvalaikis. Kitaip tariant, žmonės ims abejoti, ar verta uždirbti dešimtam per metus televizoriui ar penktam automobiliui. Logika buvo kaip ir nepriekaištinga, bet J. M. Keynesas nepamatė vieno svarbaus dalyko: kad žmonės įtraukiami į žiurkių lenktynes dėl statuso. Savo ruožtu žiurkių lenktynės verčia dirbti daugiau, o ne mažiau.

Tarkime, kaimynas nutarė leisti vaiką į geresnę mokyklą. Tam, kad turėtų, kuo susimokėti, jis ima dirbti papildomą darbą. Vadinasi, jei tu nesusirasi papildomo darbo, tai tavo vaikas lankys prastesnę mokyklą. Arba kaimynas nusiperka prabangų automobilį, kuriuo puikuojasi. Siekdami statuso, žmonės nevalingai įsitraukia į pajamų lenktynes. Išeina paradoksas, geriausiai matomas JAV: žmonės dirba nuo aštuonių ryto iki aštuonių vakaro, beveik neturi atostogų, ir visa tai – vardan ko?

Sistema įtraukia į nesibaigiančio bėgimo ratą, iš kurio neįmanoma ištrūkti be rimtų asmeninių padarinių. Todėl, anot laimės ekonomikos korifėjų, reikalingas išorinis poveikis, kuris žmones sustabdytų nuo šio beprasmiško statuso siekimo, žiurkių lenktynių ir materialinių dalykų reikšmės pervertinimo.

Skandinavija yra pavyzdys, kaip tą galima daryti – valdžia sąmoningai pradeda mažinti savaitinių darbo valandų skaičių nuo keturiasdešimties iki trisdešimt kelių, per gana statų progresinį apmokestinimą smarkiai baudžia bandymus įsivelti į beprasmiškas lenktynes dėl statuso. Be to, puikuotis turtu Skandinavijoje – prasto skonio požymis. Tokia visuomenė – daug sveikesnė už amerikiečių…

Daugiau skaitykite ČIA