„Neapykantos kalbos” kriminalizavimo per ANK afera: užsimota riboti Lietuvos piliečiams teisę reikšti savo įsitikinimus bei skleisti informaciją Konstitucijoje nenumatytais NEnusikalstamais pagrindais.
Viešumoje pasigirdo politikų iniciatyvos kriminalizuoti t.v. „neapykantos kalbą”, įvedant į Administracinių nusižengimų kodeksą (83 prim str.) pinigines baudas, kurios be teismo, o tiesiog pareigūnų ar valdiškų kontorų nuožiūra būtu galimos skirti piliečiams už kai kurioms privilegijuotoms grupėms nemalonius komentarus ar nepagarbias šnekas.
Kas šiaip jau yra tiesioginis ir visiškai nedviprasmis bandymas riboti Konstitucijos garantuotą prigimtinę laisvę.
Motyvuotas gan keistais totalitarinio mąstymo atstovų pamąstymais, jog kažkam nemalonios kalbos nėra suderinamos su Žodžio Laisvės principu ir todėl jas net ne galima, o tiesiog būtina riboti, užčiaupiant piliečių burnas piniginių baudų pagalba.
Ir Baudžiamojo Kodekso tam neva nepakanka – nes teismai Lietuvoje sodina ar baudžia tik jau labai rimtų kalbų atvejais, už visokius niekus nepersekioja. Todėl ir reikia numatyti tokius ribojimus ir Administracinių nusižengimų kodekse.
Šioje vietoje natūraliai kilo klausimas: o kodėl iki šiol įstatymų leidėjai to nebuvo padarę? Kodėl Lietuvoje „žodiniai nusikaltimai be konkrečių nukentėjusių” yra aprašyti tik LR BK, bet nėra LR ANK? Gal todėl, kad tiek atvirai totalitarinio mąstymo atstovai dar nebuvo patekę į valdžią ir įstatymų neleido?
Pažvelkime į reikalo esmę Konstitucijos Dvasios akimis:
Žodžio laisvė ir teisė nebaudžiamai viešai reikšti savo mintis bei įsitikinimus yra demokratinės valstybės ir visuomenės PAMATINIS principas. Liberalas Volteras savo laiku apie tai nemažai parašė.
Yra ar nėra visuomenėje žodžio laisvė gali nustatyti pagal tai, ar piliečiai susilaukia persekiojimų ir bausmių už galios pozicijoje esančių ar jų proteguojamų grupių atstovams nemalonias viešas kalbas ar pozicijas.
Tame yra labai aiški takoskyra tarp demokratijos ir jos imitacijos. Kas nežino – žodžio laisvė ir teisė reikšti įsitikinimus (išskyrus antisovietinius) buvo numatyta ir ir SSSR konstitucijoje.
Taigi, Lietuvos Respublikos Konstitucija sako:
„18 straipsnis. Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės.”
Aha – prigimtinės. Dievo ar gamtos duotos, o NE valdžios malone suteiktos. Skaitome toliau: 6 straipsnis. „Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija”.
7 straipsnis. „Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.”
Puikiai pasakyta. Žiūrime, kas apie Žodžio laisvę:
25 straipsnis. „Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.”
Kaip matome, prigimtinė žmogaus teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti yra. Net jeigu tie įsitikinimai kažkam nepatinka.
Bet ar tai reiškia, kad nėra jokių ribojimų? Ne visai – tame pačiame Konstitucijos 25 str. aiškiai nustatytas baigtinis tokio ribojimo pagrindų sąrašas:
„Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su NUSIKALSTAMAIS veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.”
Atkreipėte dėmesį į mano paryškintą vietą:
– anot Konstitucijos minėta laisvė nesuderinama TIK su NUSIKALSTAMAIS veiksmais, kurie išvardinti toliau. Jeigu įsitikinimų raiškos veiksmai NĖRA nusikalstami, o tiesiog kažkokioms privilegijuotoms grupėms atrodo nemalonūs, nesmagūs, nepagarbūs – deja, bet jie yra puikiai SUDERINAMI su minėta konstitucine laisve ir teise. Ir jiems taikoma minėto Konstitucijos 25 straipsnio nuostata „Žmogui NETURI BŪTI KLIUDOMA […] skleisti informaciją bei idėjas.”
O gal kas nors abejoja, kad baudų skyrimas už informacijos ar idėjų sklaidą YRA KLIUDYMAS tai daryti?
Kitaip sakant, tokie bandymai užčiaupti burnas yra akivaizdžiai antikonstitucinis veiksmas. Todėl administracinių teisės pažeidimų kodeksuose Nepriklausomoje Lietuvoje ir nebuvo jokių administracinių baudų už „žodinius nusižengimus be nukentėjusių.
Nes Konstitucijoje įtvirtinta žodžio laisvė yra absoliuti ir tik su viena išimtimi – galima žmogų bausti ir persekioti tik už žodžius, kurie patenka po BK aprašytų nusikaltimų sudėtimi.
O jeigu nepatenka – už tokius žodžius persekioti Konstitucija neleidžia. Nes tai bus prigimtinės piliečio laisvės ir teisės reikšti savo mintis bei įsitikinimus NETEISĖTAS ribojimas.
Trumpiau tariant, siūlau pilietinei visuomenei atkreipti dėmesį į tokius LR teisingumo ministrės ir jos bendraminčių atvirus bandymus RIBOTI konstitucinę žodžio laisvę ir piliečių teisę viešai ir nebaudžiamai reikšti savo mintis bei įsitikinimus tais atvejais, kuomet ta raiška NEPATENKA po baudžiamaisiais įstatymais nustatytų nusikalstamų veikų sudėtimis, numatant administracines baudas ANK.
Tikiuosi, Seimo teisininkai atkreips dėmesį į tokius atvirus bandymus apeiti Konstitucijos nuostatas iš už nugaros, o Seimo nariai užkirs kelią totalitaristų bandymams. Jei kartais ne, tuomet beliks pasitikėti Konstitucijos Dvasios akylumu ir Konstitucinio teismo tvirta valia.
Jeigu kažkokiu keistu būdu ta akivaizdžiai antikonstitucinė užmačia išdegtu – ir ANK atsirastu skandalingas 83 prim straipsnis, sudarantis galimybę valdiškoms kontorėlėms be jokio teismo tiesiog išrašinėti piliečiams baudas už nepagarbias kalbas privilegijuotų grupių adresu ar nemalonius tokių grupių nariams pasisakymus – vadinasi su tuo, kas vadinasi „demokratija” ir „žodžio laisvė”, mūsų šalyje ateis laikas atsisveikinti.
Nes situacija, kuomet piliečiams administracinėmis baudomis tiesiog užčiaupiamos burnos, baudžiant juos už valdiškoms kontoroms bei jų ginamoms privilegijuotoms interesų grupėms nepatinkantį, bet NE nusikalstamą kalbėjimą, NĖRA žodžio laisvę ir teisę reikšti savo įsitikinimus užtikrinanti demokratija. Tai kitaip vadinasi.
Kaip? Nesakysiu, idant niekas neįsižeistu.
Skaudu net pagalvoti, kad Lietuvos valdantieji taip nusivažiavo, kad net pamiršo žodžio demokratija prasmę, o žodį LAISVĖ visai nori paminti po kojom!!! Ar už tai mūsų seneliai, tėvai, broliai ir sesės galvas padėjo ir gulagus kentėjo???
Taip, miela Zose, mūsų seneliai, tėvai, broliai ir sesės galvas padėjo ir gulagus kentėjo, o viskas kas dabar vyksta gula ant mūsų pečių! Ką ir kaip mes dabar padarysim, nuveiksim, tą ir mūsų ainiai minės! Labai nesinori, kad užmiršę mūsų nuostabią kalbą jie kokiais „hieroglifais” užrašytų, kad tuo metu mūsų mūsų seneliai, tėvai, broliai ir sesės galvas padėjo ant pagalvių ir viską pasyviai stebėjo, kartais paskaitydami kokius aštresnius straipsnelius!
Mielas Raimondai Navickai, jus Su šiuo straipsniu pavėlavote kokius 20 metelių! Dar „Perestroikos“ ir „Glastnost“ laikotarpiu vienas toks sąjūdistas Vitas Tomkus visiems garsiai pasakė, kad spauda yra verslas (TV ir interneto tada jis neminėjo, nes nesikėsino ten daryti biznį)! Taigi, kai prasidėjo laukinis kapitalizmas, buvo prichvatizuota spauda, TV ir prasidėjo pelningi užsakomieji straipsniai, komentarai, reportažai ir t.t. Turėkit pinigų maišus ir turėsit sau ir „demokratiją“ ir „žodžio laisvę“, o jei Jūsų visas turtas sąžinė ir dora, tai nebus Jums nei „demokratijos“, nei „žodžio laisvės“ – galėsite tik nusipirkti vieno ar kito klano atspindinčią spaudą! Su tuo, kas vadinasi „demokratija“ ir „žodžio laisvė“, mūsų šalyje jau seniai atsisveikinta!
P.S. Tiesa, kartkartėmis kažkur sublizga demokratijos bliksnis ar praslysta kur nors laisvas žodis, bet kai žodį „LAISVĖ“ įsikinkė sau degradantų gauja, pasivadinusi „Laisvės partija“, žodis „LAISVĖ“ pasidarė ištepliotas tatuiruotėmis, apšnerkštas narkodilerių, apdergtas teisininkų, kvaišalų vertelgų ir farmacininkų klanų! Prie dabartinės valdžios žodžiui „LAISVĖ“ taikomi mažiausiai dvigubi standartai!