2023 m. gruodžio 6 d. Kaune, Žaliakalnyje vyko tradicinis Suomijos Nepriklausomybės 106-ųjų metinių ir Suomijos vėliavos dienos paminėjimas.
Minėjimo dalyvius sveikino ir savo mintimis dalinosi Lietuvos-Suomijos draugijos Kauno skyriaus koordinatorius doc. dr. Romualdas Povilaitis, šauliai Alvydas Semaška ir Julius Proškus, bajoras Romualdas Jakubonis, Kauno evangelikų liuteronų Švč. Trejybės bažnyčios klebonas kun. Saulius Juozaitis ir kiti renginio dalyviai.
Suomija šešis šimtmečius, iki 1809-ųjų, priklausė Švedijai, vėliau tapo carinės Rusijos didžiąja kunigaikštyste. Tokia padėtis išliko iki 1917-ųjų, bet baigiantis I-am pasauliniam karui ir byrant carinės Rusijos imperijai šalis tapo nepriklausoma.
Sovietų Rusija 1918 metais pripažino Suomijos nepriklausomybę, bet šiai Šiaurės šaliai teko atremti didžiosios kaimynės-SSRS agresiją per 1939–1940 metų Žiemos karą. Suomija taip pat kovojo su SSRS nuo 1941 metų birželio iki 1944 metų rugsėjo, kad nebūtų okupuota sovietinių komunistų.
1947 m. Paryžiaus sutartimis buvo pripažintas Suomijos pralaimėjimas II-ajame pasauliniame kare. Šalis turėjo sumokėti dideles reparacijas SSRS ir visam laikui perduoti jai 10 proc. savo teritorijos – rytinę Karelijos dalį.
MAN NESUPRANTAMA, kodėl diskusiją reikėjo STOVINT vesti, kai garbingiausias mūsų narys Alvydas SEMAŠKA (sūnus garsaus Partizanų vado ir tėvas diplomato-orientacininko) turėjo net atsisėsti, kad vėliavą palaikyti? Jei NORMALIAI nusifotografavome, tai užtenka. Juk pokalbius galėjome ir SĖDINT civilizuotai prie stalų vesti. O toks PRIVERSTINIS POZAVIMAS net ir prie sovietmečio buvo kritikuojamas, kaip NENATŪRALUS-DIRBTINIS – tokias dirbtines vaidybas mėgo sovietinė žurnalistika tik Stalino laikais. Todėl REIKĖJO NORMALIĄ NUOTRAUKĄ NUSIFOTOGRAFAVIMO garbingą įdėti ir nereikia daryti karikatūros iš Suomijos vėliavos pagerbimo, kai jau nesifotografuojama, o pačios Suomijos vėliavėlė jau nepagarbiai laikoma. Juk, sėdint, normaliau apie Suomiją būtume pakalbėję, nes jau per 70 metų amžiuje ilgesnis stovėjimas be atramos labai vargina stuburą. Todėl kažką kalbėti, kai jauti stubure skausmą, nelabai linksma. Juk Alvydas į susirinkimą atėjo su lazdele. Tai, nenustebkite, kad jis atsisėdo, nes mes jau visiškai BEPRASMIŠKAI tik stovėdami, kažkokią nesuprantamą vaidybą ar ritualą darėme. Juk ir antroje dalyje reikėjo pakalbėti apie Alvydo tėvo bendražygį Juozą Krikštaponį, bet jis išvargintas jau turėjo pasitraukti iš antros dalies susirinkimo temos dėl Žmogaus teisių artėjančios dienos, nes žmogaus fizinės ribos garbingame amžiuje yra labai ribotos.