Šią savaitę Ženevoje prasidės eilinė septyniasdešimt septintoji Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) Sveikatos asamblėja. Tai bus pirmasis popandeminis susitikimas, kuriame be kitų klausimų teks analizuoti ir liekamuosius Covid-19 pandemijos ir jos valdymo reiškinius, pvz. sumažėjusį pasitikėjimą valstybės vakcinacijos politika, didėjantį neskiepytų vaikų skaičių pasaulyje. Tačiau beveik neabejotina, jog visus juos nustelbs diskusijos dėl taip vadinamosios PSO konvencijos ir Tarptautinių sveikatos priežiūros taisyklių (TSPT) pakeitimų.
PSO Pandemijos konvencijos rengimas ir Tarptautinių sveikatos priežiūros taisyklių pakeitimai yra dvi paralelinės PSO formate vystomos iniciatyvos, pradėtos dar 2021 m., pačiame Covid-19 pandemijos įkarštyje. Šiomis iniciatyvomis iš esmės siekiama tų pačių tikslų – t. y. reformuoti tarptautinio lygio ekstremalių situacijų valdymą, už kurį šiuo metu yra atsakinga PSO. Po dviejų su puse metų intensyvaus darbo ir derybų, jos pasiekė finišo tiesiąją ir darbo rezultatai bus pristatyti šioje Sveikatos asamblėjoje.
Apie šias iniciatyvas Lietuvos viešojoje erdvėje praktiškai nėra jokios informacijos, nors tiek vienos, tiek kitos priėmimas atneš reikšmingų pokyčių sveikatos priežiūros organizavimui Lietuvoje. Pvz. Pritarus PSO pandemijos konvencijai, pagal joje numatytą centralizuotą vakcinų pirkimo ir skirstymo modelį Lietuva, kaip ir kitos išsivysčiusios vakarų pasaulio šalys, taps šalimi donore, turinčia pareigą iš savo ribotų sveikatos priežiūros resursų finansuoti trečiojo pasaulio valstybes, tam skiriant iki 20 proc. vakcinų pirkimui numatytų lėšų. Kyla klausimas, ar tikrai tokio svarbaus įsipareigojimo nereikėtų derinti su mokesčius mokančiais Lietuvos piliečiais?
Dėl abiejų šių iniciatyvų Lietuvos vardu derasi Europos Komisija. Ji organizuoja regioninius susitarimus dėl PSO Konvencijos pasiūlymus, o Čekijos pirmininkavimo metu ES vardu buvo pateikti pasiūlymai Tarptautinių sveikatos priežiūros taisyklių keitimui. Juose, be kitų dalykų, buvo siūloma įvesti tarptautinį skaitmeninį vakcinacijos pažymėjimą ES skaitmeninio COVID pažymėjimo pavyzdžiu. Tiek pastarasis dokumentas, tiek jo lietuviškas analogas – Galimybių pasas – visuomenėje buvo vertinamas nevienareikšmiškai. Ar yra demokratiška siūlyti tokią universalią priemonę be diskusijos su visuomene ir jos apie tai net neinformuojant?
Taip pat kyla klausimas, kokiu teisiniu pagrindu Lietuva suteikė įgaliojimus Europos Sąjungos institucijoms jos vardu teikti pasiūlymus tiek dėl Tarptautinių sveikatos priežiūros taisyklių pakeitimo, tiek ir derėtis dėl PSO Pandemijos konvencijos rengimo? Pagal ES sutartis sveikatos apsaugos politika nėra ES kompetencijos dalis. Visuomenės sveikatos priežiūra į ES kompetencijos sritį patenka tik labai siaura apimtimi, tiek kiek tai apibrėžia Sutartis dėl ES veikimo. Mastrichto sutartimi į ES pasidalijamosios kompetencijos sritį pateko tik ES sutartyse konkrečiai apibrėžti visuomenės sveikatos saugos problemų aspektai, tarp kurių ekstremalių situacijų valdymo nėra. Netgi Reglamentas dėl ES skaitmeninio COVID pažymėjimo buvo priimtas remiantis ES sutartyse įtvirtinta asmenų laisvo judėjimo teise, o ne Sutarties dėl ES veikimo 168 straipsniu, apibrėžiančiu ES šalių narių bendradarbiavimą visuomenės sveikatos srityje.
Tiesa, šiuo metu yra pradėta ES sutarčių keitimo procedūra ir tarp ES Sutarčių pakeitimų yra numatytas siūlymas išplėsti pasidalinamąją ES kompetenciją tarpvalstybinių grėsmių sveikatai srityje (kas apimtų ir reagavimą į tarptautinio masto ekstremaliąsias situacijas ir jų valdymą). Tačiau toks ES kompetencijos plėtimas kol kas yra tik būsimų derybų klausimas. O šiuo metu ES institucijos veikti Lietuvos vardu ir teikti siūlymus dėl sveikatos politikos formavimo neturi jokio teisinio pagrindo.
Sumanymas reformuoti tarptautinio lygio ekstremalių situacijų valdymo reformą, kilęs pačiame Covid-19 pandemijos įkarštyje visuomenėje sukėlė daug nerimo. Reformos kritikai įžvelgė norą pasinaudojant nesėkmingu pandemijos valdymu sustiprinti PSO politinę galią šiai organizacijai priklausančių šalių narių suvereniteto sąskaita, dar labiau apribojant šalių narių savarankiškumą priimant sprendimus visuomenės sveikatos apsaugos srityje. Kiek pagrįsti yra šitie teiginiai dabar, žvelgiant iš dviejų metų perspektyvos? Ko iš tiesų siekiama PSO Pandemijos konvencija ir TSPT pakeitimais?
Deja, nors PSO Sveikatos Asamblėja jau ant nosies, visuomenei nėra prieinamas nei galutinis PSO Pandemijos konvencijos projektas, nei suderintų TSPT pakeitimų tekstas. 2023 m. vasario mėnesį buvo paskelbtas Nulinis susitarimo projektas (Zero Draft). Jį įvertinus, galima konstatuoti, jog būsimos PSO pandemijos konvencijos pagrindinis tikslas yra pasaulinis vakcinų ir su joms susijusių medicinos produktų valdymas ir skirstymas. Iš esmės yra ketinama sukurti centralizuoto vakcinų įsigijimo ir skirstymo sistemą, kurioje PSO bus atsakinga už pasaulinio vakcinų tiekimo grandinės ir logistikos tinklo sukūrimą ir valdymą. Todėl ketinamą priimti susitarimą teisinga vadinti ne PSO Pandemijos konvencija, bet PSO Vakcinų sutartimi. Pandemijos atveju kiekviena šalis narė galės tikėtis lygiais pagrindais įsigyti proporcingą vakcinų ir kitų medicinos priemonių kiekį. Tai taip pat reiškia, jog labiau išsivysčiusios šalys bus tokių vakcinų donorės, o mažiau – jų gavėjos.
Sumanyta sistema kelia daug klausimų: pirmiausia, dėl farmacinių kampanijų finansavimo viešosiomis lėšomis, antra, dėl dominuojančios PSO galios vakcinų ir su joms susijusių medicinos produktų valdyme ir skirstyme pandemijos sąlygomis. Galiausiai, labai abejotina, jog turtingosios pasaulio šalys, visų pirma JAV, sutiks prisiimti įsipareigojimus pagal sutartį. Štai JK vyriausybė jau pareiškė, jog tokiame susitarime, pagal jį jai tektų atiduoti penktadalį savo vakcinų, ji neketina dalyvauti. „Pritarsime susitarimo priėmimui ir pritarsime jam Jungtinės Karalystės vardu tik tuo atveju, jei jis tvirtai atitiks Jungtinės Karalystės nacionalinius interesus ir nepažeis nacionalinio suvereniteto“, – pareiškime agentūrai „Reuters“ teigė Didžiosios Britanijos Sveikatos ir socialinės rūpybos departamento atstovas spaudai.
Tarptautinių sveikatos priežiūros taisyklių pakeitimai, kuriuos inicijavo JAV, kėlė daug klausimų dėl šalių narių suvereniteto apribojimo. Daugiausia nerimauta dėl trijų su ekstremalių situacijų valdymo pertvarka susijusių inovacijų: siūlymo nustačius tarptautinio masto ekstremalios visuomenės sveikatai situaciją (TM EVSS) leisti PSO teikti šalims narėms privalomus įpareigojimus, nustatyti ne tik tarptautinio, bet ir regioninio masto ekstremalios visuomenės sveikatai situacijas bei paskelbti tarpinį visuomenės sveikatos perspėjimą, o taip pat siūlymas įvesti potencialios TM VSS sąvoką.
Pagal dabar galiojančių TSPT 15 st., nustačius TM EVSS, PSO Generalinis direktorius gali teikti laikinąsias rekomendacijas. Pagal apibrėžtį, jos yra rekomendacinio pobūdžio ir jų laikymasis buvo grindžiamas šalių narių gera valia. Pagal TSPT 16 st. PSO Generalinis direktorius taip pat gali leisti nuolatines rekomendacijas, tačiau jos dar niekada nebuvo teikiamos. Teisės priimti šalims narėms privalomus sprendimus PSO suteikimas bei kitų PSO institucinių galių plėtimas iš esmės reikštų valstybių suvereniteto visuomenės sveikatos apsaugos srityje perleidimą virš nacionalinei institucijai, kuri nėra renkama demokratiniu būdu ir nėra atskaitinga piliečiams.
Tačiau susidūrusi su itin dideliu visuomeninių organizacijų spaudimu, PSO atsitraukė ir minėtų nuostatų atsisakė. Balandžio mėnesį paskelbta PSO biuro siūlomų TSPT pakeitimų redakcija, kurioje nebeliko nei privalomų PSO įpareigojimų, nei galimybės PSO direktoriui paskelbti regioninio masto ekstremalios visuomenės sveikatai situacijas. Tačiau ar šie pasiūlymai neatsidurs ant stalo jau vykstant PSO Sveikatos asamblėjai, niekas negali pasakyti.
Jau dabar yra žinoma, jog PSO Sveikatos asamblėjoje tiek vienu, tiek kitu klausimu bus priimtos rezoliucijos. Tačiau ar jomis bus patvirtintas PSO Pandemijos konvencijos tekstas ir priimti TSPT pakeitimai, dar neaišku. Žvelgiant į prieš pat PSO Sveikatos asamblėją iš esmės pakoreguotus PSO Pandemijos konvencijos projekto ir siūlomų TSPT tekstus, akivaizdu, jog PSO norėtų, jog šie sprendimai būtų priimti.
Visgi, šių sprendimų priėmimui gali būti prieštaraujama Sveikatos asamblėjoje ne tik dėl turinio, bet ir dėl formalių procedūrinių priežasčių. Tiek PSO Pandemijos konvencijos, ir tiek TSPT pakeitimų projektą nespėta parengti laiku. Pagal PSO darbo tvarkos taisykles, visi su preliminaria darbotvarke susiję dokumentai pateikiami internete likus ne mažiau kaip 6 savaitėms iki eilinės PSO sesijos pradžios, o pagal TSPT 55 str. reguliuojantį TSPT keitimo procesą, PSO Generalinis direktorius privalo nusiųsti bet kokio siūlomo pakeitimo tekstą visoms valstybėms Šalims likus mažiausiai keturiems mėnesiams iki Sveikatos asamblėjos, kurioje jis siūlomas svarstyti. Nei vienu, nei kitu atveju į numatytus terminus nebuvo tilpta.
Jei vis tik PSO Sveikatos asamblėjoje bus sutarta svarstyti abiejų dokumentų projektus (kas labai tikėtina) ir jie bus priimti (kas mažiau tikėtina), tai PSO Pandemijos konvencijos atžvilgiu bus taikoma tarptautinėms sutartims būdinga ratifikacijos procedūra, o TPST pakeitimai įsigalios šalims narėms automatiškai, nebent per Taisyklėse nustatytą terminą šalis narė praneš PSO Generaliniam sekretoriui apie pakeitimų atmetimą arba išlygos padarymą. Už pastarąjį pranešimą Lietuvoje yra atsakinga LR Vyriausybė ar jos įgaliotas subjektas.
Labai tikėtina, jog PSO Pandemijos konvencijos, kurios turinys kelia šalių finansinių įsipareigojimų klausimus, ratifikavimo procesas susidurs su kliūtims. Dauguma ES valstybių ją ratifikuos, tačiau atsiras viena kita, o gal net kelios valstybės, nesutinkančios pagal ją prisiimti įsipareigojimų. Štai Nyderlandų Vyriausybė jau davė instrukcijas savo atstovui PSO Sveikatos asamblėjoje šiam dokumentui nepritarti. Tikėtina, jog jei PSO Konvenciją kaip tarptautinės teisės subjektas ratifikuos ir Europos Sąjunga, tokiu atveju bus vykdomas institucinis spaudimas įteisinti Konvenciją visose ES šalyse narėse. Taigi, PSO Konvencijai yra galima prognozuoti Stambulo konvencijos likimą.