Viešosios komunikacijos prasme itin geniali mintis buvo pasinaudojant bibliniu tvano pasakojimu, susieti vaivorykštę su gailestingumu. Šis mentalinis naratyvas apie LGBT yra itin populiarus krikščionių tarpe. Sakoma, kad po tvano Dievas pažadėjo, kad daugiau žmonių nebebaus, o vaivorykštė danguje yra tai liudijantis Dievo ženklas. Esą todėl reikia homoseksualaus gyvenimo būdo (elgesio) nesmerkti, priimti ir net jį pateisinti. Dėl to verta biblinį pasakojimą apie tvaną detaliau panagrinėti.
Iš tiesų, biblinis tvano pasakojimas suteikia vaivorykštei pozityvią prasmę. Prelatas A. Rubšys, analizuodamas šį pasakojimą, pamini, kad derlingojo pusmėnulio tautos nuvokė vaivorykštėje dievų lanką žmonėms bausti (Raktas į Senąjį Testamentą, III, p. 60). Panašiai į vaivorykštę – kaip grėsmės ženklą, žvelgė ir mūsų protėviai. Nuo seno mūsuose buvo draudžiama rodyti pirštu į vaivorykštę. Tai buvo plačiai paplitęs tikėjimas. Ne tik lietuviai, bet ir latviai, ir vokiečiai drausdavo rodyti į vaivorykštę pirštu, kitaip tave nutrenks Perkūnas arba vaivorykštė įsitrauks į dangų ar pirštas, kuriuo rodai, patirs kažkokią nelaimę.
Žydų pasakojime apie tvaną ji įgyja kitą prasmę: nuo dabar ji jau nebe grėsmės, bet taikos tarp Dievo ir žmonijos ženklas, liudijimas ir priminimas: „Kai supūsiu viršum žemės debesis ir pasirodys debesyje mano lankas, aš atsiminsiu savo sandorą, kuri yra tarp manęs ir jūsų bei visų mariųjų gyvūnų, ir vandenys niekad daugiau netaps tvanu visiems mariesiems sunaikinti.“ (Pr 9, 14 – 15)
Vaivorykštė – sandoros ženklas
Biblijoje vaivorykštė yra sandoros tarp Dievo ir žmonijos ženklas („Savo lanką padėjau į debesis, ir jis bus ženklas sandoros tarp manęs ir žemės“ (Pr. 9, 13).
Kas yra sandora? Teisine prasme, sandora yra sutartis. Ir čia svarbu pastebėti, kad sandora nėra vienašalis sandoris, pagal kurį viena šalis (Dievas) įsipareigoja viską, o kita (žmogus) – nieko. Taip aiškinti sandorą su Nojumi būtų piktnaudžiavimas Senojo Testamento tekstu, ignoruojant istorinį ir religinį aprašomo fenomeno kontekstą. Sandora yra sutartis, sudaroma tarp dviejų (lygiaverčių) šalių, abiems pusėms prisiimant tam tikrus įsipareigojimus. Taigi, kalbant apie Dievo sandorą su Nojumi, reikia žiūrėti, kokius įsipareigojimus pagal sutartį prisiima Dievas, ir kokie tenka žmogui.
Ką įsipareigoja Dievas?
Pradžios knyga mini, kad Dievas pažada nenaudoti tvano kaip būdo žmonijai sunaikinti (plg. Pr. 9,15). Reikia neužmiršti, kad bibline prasme tvanas – gamtos katastrofa – buvo iššaukta žmogaus nuodėmės. Nuodėmės banga – ištvirkavimas ir jėgos smurtas – hebrajiškai hamas (Pr 6,11) siautėjo pasaulyje. Taigi, šis Dievo įsipareigojimas išreiškia pažadą gelbėti žmogų kitu būdu. Netiesiogiai, tai nuoroda į Jėzų Kristų, kitą būdą žmogų iš nuodėmės išgelbėti. Beje, veikiantį ir dabar.
Ką įsipareigoja žmogus?
Pagal su Nojumi sudarytą sandorą, Dievas žmogui leidžia valgyti mėsą („Kas juda ir gyva bus jums maistui. Duodu jums visus juos, lygiai kaip daviau jums žaliuosius augalus“ (Pr. 9,3), tačiau tam nustatomos ribos: draudžiama ją valgyti su krauju (gyvybe), taip pat be reikalo pralieti gyvulio, o ypač žmogaus, kraują (atimti gyvybę).
Šiame kontekste sandorą su Nojumi galima interpretuoti ir plačiau. Bibline prasme vaivorykštė reiškė chaoso siautėjimo (tvano) pabaigą ir Pasaulio atkūrimą (tvarkos atstatymą). Pasaulio atkūrimas savyje įima ir žmogaus darnos su pačiu savimi ir su aplinka atstatymą.
Ne atsitiktinai ir lietuvių tautosakoje yra žinomas kitas vaivorykštės vardas – dermės juosta. Praktiniame lygmenyje, žmogaus darna yra dorybingo gyvenimo rezultatas, liudijantis dorybių tvermę žmoguje. Taigi, vaivorykštė su septyniomis spalvomis (tobulumo skaičius Biblijoje) yra ne kas kita, kaip Dievo priminimas žmogui apie dorybių praktiką – būdą išlaikyti darną, išvengiant dvasinės netvarkos chaoso ir nuodėmės tvano. Be kitų dalykų, ji apima ir vadavimąsi iš gašlumo ydos. Turbūt visiems, – tiek vaivorykštę paišantiems, tiek ją užpaišantiems, tiek šiaip prisėdusiems ant LGBT suoliuko, – neprošal būtų tai prisiminti.
Vaivorykštė / Unsplash nuotr.
Gailestingumas reiškia, kad sandora neatšaukiama
Sandoros sampratos pažinimas leidžia suprasti, kokiu būdu galima kalbėti apie gailestingumą interpretuojant biblinį pasakojimą apie tvaną ir sandorą su Nojumi.
Prelatas A. Rubšys mini, kad Senajame Testamente egzistuoja dvi – sąlyginė ir besąlyginė – sandoros sampratos. Pagal sąlyginę sandoros sampratą, būdingą ankstyvąjai – jahvistinei – elohoistinei šventraščio tradicijai, sandoros įsipareigojimų laikymasis yra būtina sandoros sąlyga. Jei žmogus nesilaiko sandoros, Dievas ją gali atšaukti.
Biblijoje vaivorykštė yra sandoros tarp Dievo ir žmonijos ženklas.
Tačiau Senąjame Testamente egzistuoja ir kita – iš kunigiškosios šventraščio tradicijos kylanti – Amžinosios sandoros (Berit ‘ olam) samprata. Amžinoji sandora yra sandora, kurią Dievas, nepaisydamas žmogiškojo trapumo, įsteigia visiems amžiams. Šiuo požiūriu, sandora su Nojumi, kaip ir sandora su Abraomu ir Sinajaus kalno Sandora, priklauso Amžinajai sandorai. Ji yra neatšaukiama (Raktas į Senąjį Testamentą, I, p. 203 – 204).
Šiame kontekste gailestingumas yra Dievo nuostata sandoros su žmogumi atžvilgiu. Biblinė sandoros samprata sako, kad Dievo gailestingumas pasireiškia ne tuo, kad žmogui galima daryti ką nori (ir jis liks nenubaustas), bet tuo, kad Dievas lieka ištikimas sandorai nepaisant to, kad žmogus daro ką nori. Būtent šia prasme sandora yra neatšaukiama, ir būtent šia prasme pasireiškia Dievo gailestingumas.
Teisine prasme, paprastai vienai sutarties šaliai sulaužius sutartį, kita sutarties šalis turi teisę sutarties nesilaikyti ir ją nutraukti. Sandorinis gailestingumas reiškia Dievo įsipareigojimą nenutraukti sutarties, net jei žmogus jos nesilaikys. Taigi, sandora su Nojumi tai ne licenzija žmogui ignoruoti sutartį ir elgtis kaip nori. Mūsų nagrinėjamu aspektu – tai nėra laisvė elgtis prieš prigimtį (contra naturam). Už elgesį prieš prigimtį Dievas ir toliau baudžia. Senatestamentinis to įrodymas – Sodomos ir Gomoros sunaikinimas, chronologiškai įvykęs po sandoros su Nojumi.
Šia sandorine logika yra paremta visa žydų ir Dievo santykio istorija Biblijoje. Žydų tauta nuolat išduoda Viešpatį, bet Viešpats visada lieka jiems ištikimas. Žydų tauta nusikalsta, Dievas juos teisėtai nubaudžia. Žydų tauta atgailauja ir vėl sugrįžta pas Viešpatį. Dievas visada juos priima, nes jo sandora yra neatšaukiama. Ir tai yra gailestingumas.
Taigi, kalbant apie vaivorykštę sakyti, kad tai Dievo gailestingumo ženklas, neva pateisinantis prigimties neatitinkančią praktiką, yra ne kas kita, kaip neteisingas ir tendencingas biblinio teksto perskaitymas.
GĖJŲ MANIFESTAS
„Mes ištvirkinsime jūsų sūnus – jūsų apgailėtino vyriškumo, lėkštų svajonių ir vulgaraus melo simbolius – paversdami juos pederastais. Suviliosime juos jūsų mokyklose ir bendrabučiuose, sporto salėse, persirengimo kambariuose, sporto aikštelėse, seminarijose, jaunimo grupėse, kino teatrų tualetuose, kareivinių barakuose, automobilių aikštelėse, visuose vyrų klubuose, Kongresų rūmuose, visur, kur tiktai vyrai sutinka vyrus. Jūsų sūnūs taps mūsų paklusniais tarnais ir vykdys visa, ką mes liepsime. Jie bus perdirbti pagal mūsų atvaizdą ir pavidalą. Jie geis mūsų ir dievins mus.
Moterys, jūs šaukiatės laisvės? Sakote, kad jūsų vyrai blogi ir kad jūs su jais nelaimingos? Mes, vyriško veido ir kūno žinovai, atsiimsime jūsų vyrus iš jūsų. Mes pralinksminsime juos, mokysime juos, apkabinsime, kai jie verks. Moterys, sakote, kad norite gyventi viena su kita, be vyrų? Tad ir eikite viena pas kitą, o mes suteiksime jūsų vyrams malonumų, kurių jie niekada nėra patyrę, nes mes esame pirmarūšiai vyrai. Tik vyras teišmano, kaip iš tikrųjų patenkinti kitą vyrą, tik jis supranta kito vyro jausmų gilumą, jo protą ir jo kūną.
Visi įstatymai, draudžiantys homoseksualizmą, bus atšaukti. Jų vietoje bus leidžiami įstatymai, sudarantys sąlygas vyrų meilei.
Visi homoseksualai turi veikti išvien, tarytum broliai: susijunkime mene ir filosofijoje, vienykimės visuomeniškai, politiškai ir finansiškai. Triumfuosime tik tada, kai parodysime savo bendrą veidą pagiežingam heteroseksualiam priešui.
Jeigu drįsite vadinti mus pederastais, žydrais ar iškrypėliais, mes smogsime jums į jūsų bailias širdis ir suteršime jūsų menkus, merdinčius kūnus.
Mes rašysime poemas apie vyrų meilę, rengsime spektaklius, kuriuose vyrai atvirai glamonės vienas kitą, kursime filmus apie meilę herojiškų vyrų, kurie pakeis pigią, paviršutinišką, sentimentalią, infantilišką, lėkštą ir kvailą heteroseksualią meilę, šiandien vis dar vyraujančią kino teatrų ekranuose.
Mes sukursime jaunų gražių vyrų, drąsių atletų skulptūras ir jas pastatysime jūsų parkuose, skveruose ir aikštėse. Pasaulio muziejai bus pripildyti paveikslų, kur vaizduojami grakštūs, nuogi vaikinai.
Mūsų rašytojų ir menininkų dėka vyrų tarpusavio meilė taps madinga, ji bus laikoma gero skonio ženklu: mūsų sėkmę garantuos didžiulė patirtis – kaip diktuoti stilių.
Mes išstumsime heteroseksualius meilės ryšius, pasitelkdami pašaipas ir patyčias, o tam turime puikius įgūdžius.
Mes nuimsime kaukes nuo galingų homoseksualų, kurie dedasi heteroseksualais. Būsite sukrėsti ir pašiurpę, kai pamatysite, kad jūsų prezidentai ir jų sūnūs, jūsų pramonininkai ir senatoriai, jūsų merai ir jūsų generolai, jūsų sportininkai, kino ir televizijos žvaigždės, jūsų valstybių vadovai ir kunigai visai nėra tos patikimos, pažįstamos buržuazinės heteroseksualios personos, kokias norėjote matyti.
Mes – visur, mes persmelkėme jūsų gretas. Būkite atsargūs kalbėdami apie homoseksualus, nes mes visada esame tarp jūsų: galbūt sėdime per vieną suolą nuo jūsų ir gali nutikti, kad miegosime vienoje lovoje su jumis.
Nebus jokių kompromisų. Mes nesame vidurinės klasės paliegėliai. Pasižymėdami nepaprastu intelektu, mes esame tikrieji žmogiškosios rasės aristokratai, o tvirto proto aristokratai niekada nepasitenkina mažu. Tie, kurie mums priešinasi, bus ištremti.
Sutelksime didžiules privačias armijas, kaip Mišima, kad nugalėtume jus. Mes užkariausime pasaulį, nes kariai, įkvėpti ir surišti homoseksualios meilės ir garbės, yra neįveikiami, kaip senovės graikų kareiviai.
Šeima yra melo, išdavystės, vidutinybių, veidmainystės ir smurto židinys, todėl ji bus panaikinta. Šeima tik slopina vaizduotę ir pažaboja laisvą valią, todėl ji turi būti likviduota. Genetinėse laboratorijose bus pradėti ir išauginti tobuli berniukai. Jie augs komunose, prižiūrimi ir auklėjami homoseksualių eruditų.
Visos bažnyčios, kurios mus pasmerks, bus uždarytos. Vieninteliai mūsų dievai yra gražūs jauni vyrai ir mes esame atsidavę grožio, moralės ir estetikos kultui. Visa, kas bjauru, vulgaru ir banalu, bus panaikinta. Atstumti heteroseksualių vidurinės klasės nuostatų, galime gyventi taip, kaip mums diktuoja laisva vaizduotė. Mums „per daug” niekada nėra „gana”.
Nauja rafinuota visuomenė bus valdoma elito, sudaryto iš gėjų poetų. Vienas didžiausių reikalavimų norint užimti aukštą postą naujoje homoerotikos visuomenėje bus atsidavimas graikiškajai aistrai. Bet koks vyras, susitepęs heteroseksualiu geismu, bus iškart atskirtas nuo įtakingo posto. Visi vyrai, kurie primygtinai reikalaus teisės pasilikti kvailais heteroseksualais, bus teisiami homoseksualų teismuose ir dings iš visuomenės akiračio.
Mes perrašysime istoriją, kurią sumenkino jūsų heteroseksualus melas ir iškraipymai. Mes aprašysime didžiuosius homoseksualius vadus ir mąstytojus, kurie formavo šį pasaulį.
Mes jums parodysime, kad homoseksualumas, intelektas ir vaizduotė yra neatskiriamai susiję, kad homosesualumas yra būtinas tikrajam vyro kilnumui ir grožiui.
Mes laimėsime, nes mus maitina nuožmus prislėgtųjų kartėlis, nes ištisus amžius buvome priversti tenkintis tik menka dalimi jūsų kvailuose heteroseksualiuose pasirodymuose.
Mes irgi pajėgūs naudotis ginklais ir stoti prie pabūklų barikadose, kylant žūtbūtinei revoliucijai.
Drebėk, hetero kiaule, kai pasirodysime tau be kaukių.”