Ramūnas Aušrotas. Aš meldžiuosi už tyliąją Lenkiją, už mūsų tikėjimo brolius ir seseris

Mielieji, norėjau paprašyti maldos už mūsų kaimynę Lenkiją. Jau seniai ketinau, bet tik dabar prisiruošiau išdėstyti kodėl.

Ten vyksta kultūrinis karas. Tai karas, kurį pradėjo ne krikščionys. Tačiau tai karas, kuriame jie yra priversti dalyvauti, gindami savo požiūrį į žmogaus prigimtį ir prigimtines žmogaus teises.

Šis karas vyksta ir Lietuvoje. Tik jei Lietuvoje, kaip taikliai pastebėjo „Artumoje” Vygantas Malinauskas, dėl politinės ir vertybinės konsteliacijos jis turi rezistencinį pobūdį, tai Lenkijoje valdžioje yra vyriausybė, kuri iš tiesų siekia formuoti žmogaus prigimtį ir prigimtines žmogaus teises atitinkančią politiką. Dėl jos metodų galima ginčytis, bet dėl tikslo – ne. Todėl ji šiuo metu yra liberalių progresyvistų ofenzyvos taikinyje.

Pateikiu tris šio karo epizodus. Du jums daugiau mažiau žinomi iš laikraščių antraščių, trečias – tikriausiai dar ne.

Abortų klausimas. Kaip žinia, Lenkija yra vienintelė Europos valstybė, kurioje įstatymiškai ribojamas aborto prieinamumas. To rezultatas – šimtą kartų mažesni abortų skaičiai lyginant su ES vidurkiu. Tad nenuostabu, kad Lenkija jau seniai buvo proabortinių jėgų taikinys. Reikėjo tik preteksto karui. Tokiu tapo Konstitucinio Tribunolo nutarimas, kuriuo nėštumo nutraukimas dėl eugeninių priežasčių (vaisiaus apsigimimo) buvo pripažintas prieštaraujančiu Lenkijos Konstitucijai. Liberalioji Lenkijos spauda sako, kad valdantieji perlenkė lazdą, bet galima sakyti ir kitaip: pervertino savo galimybes ir neįvertino progresyvių jėgų įtakos visuomenėje, ypač – tarp jaunimo.

Karo strategija yra paremta sėkmingu Airijos atveju, kur pavyko pakeisti konstitucinę nuostatą, draudžiančią abortą. Tam reikėjo: a) sukompromituoti visuomenės akyse Bažnyčios įtaką, b) sumobilizuoti jaunąją kartą, ir tada c) reikalauti referendumo. Lenkijos atveju jau ne vienus metus girdime apie pedofilijos Bažnyčioje skandalus. Neabejoju, kad Bažnyčioje yra purvo, ir nemažai.

Tačiau vieni su pedofilija Bažnyčioje kovoja tam, kad ją apvalytų, bet kitiems – tai būdas neutralizuoti jos įtaką visuomenėje, diskredituoti jos moralinį autoritetą, kvestionuoti jos teisę skelbti mokymą moralės srityje, suabejoti jos skelbiamo moralinio mokymo pagrįstumu. Aborto kontekste užmirštant, kad teisė į gyvybę yra ne religinė, o moralinė norma. Tai, kad Bažnyčia palaiko gyvybę nuo pradėjimo momento, niekaip nedaro prigimtinės teisės į gyvybę nelegitimios. Tačiau daugelis žmonių taip mąsto: tu neturi teisės aiškinti kaip gyventi, jei pats taip negyveni.

Nenustebčiau, jei šiuo metu yra ieškoma kažko panašaus į tragišką Savitos Halappanavar atvejį Airijoje. Priminsiu, kad Salvitai buvo diagnozuota fatalinė nėštumo išeiga, tačiau jai buvo atsisakyta atlikti abortą, nes vaisiaus širdis dar plakė. Vėliau jai dėl antibiotikams atsparios bakterijos išsivystė sepsis ir ji mirė. Abortų šalininkų teigimu – dėl to, kad buvo atsakyta aborto.

Kol kas, tokio atvejo oponentai dar nerado. Jei ras, neabejoju – būtinai panaudos kaip argumentą abortus ribojančio įstatymo panaikinimui. O šiuo metu naudojami kiti metodai: policijos smurto provokavimas, visai neseniai buvo įsilaužia į Šeimos ministrės FB paskyrą ir įdėtas neapykantą kurstantis įrašas. (Kaip rašo Lenkijos spauda, tai ne pirmas kartas, kai hakeriai nulaužia valdančios partijos PiS atstovų paskyras socialiniuose tinkluose)

„Zonos, laisvos nuo LGBT įtakos”. Iš tiesų tokių zonų nėra. Šį pavadinimą sąmoningai sugalvojo LGBT ideologiją skleidžiančios grupuotės, kai būdą diskredituoti šeimos teisių chartijas, kurias buvo pasiūlyta priimti savivaldybėms ir pagal jas formuoti savivaldybių švietimo ir socialinę politiką (skirtingai nuo Lietuvos, Lenkijoje savivalda šioje srityse turi kur kas didesnes galias).

Chartija nėra teisinis dokumentas, tik politinis įsipareigojimas. Jose nerasite nė žodžio apie LGBT (kaip ir apie jų turimų žmogaus teisių varžymą). Joje kalbama apie įsipareigojimą stiprinti ir remti tradicinę šeimą socialinės politikos priemonėmis (išmokomis, šeimai palankios aplinkos kūrimu, didesnių galimybių daugiavaikėms šeimoms sudarymu). Tai ko taip širsta LGBT ideologinės grupės?

Atsakymas labai paprastas: Lenkijoje lytiškumo ugdymo programos tvirtinamos savivaldos lygmeniu. Pvz. Varšuvoje, valdant paskutinius prezidento rinkimus pralaimėjusiam merui Rafalui Trzaskowskiui, buvo buvo priimta LGBT teisių deklaracija, pagal kurią savivaldos lygmenyje įsipareigota įgyvendinti PSO lytiškumo ugdymo gaires. Šeimos teisių deklaracija pasiūlė kitokią lytiškumo ugdymo sampratą. Taigi – ji kaip peilis LGBT ideologijai, siekiančiai į švietimą įvesti įvairovės diskursą. Tai yra pagrindinis tokio didelio puolimo motyvas.

Viešųjų ryšių prasme, siekiant diskredituoti šeimos teisių deklaracijas, buvo padarytas labai sėkmingas ėjimas, jas pavadinant „zonomis, laisvomis nuo LGBT”: apie LGBT uždarymą į getus Lenkijoje kalbėjo visa Europa, LGBT zonų žemėlapiu dalinosi net lietuviai katalikai savo socialiniuose tinkluose. Beje, jei pasižiūrėsime paskutinę Europos Parlamento rezoliuciją prieš Lenkiją (ji yra ir LT kalba), tai pamatysime, kad LGBT zonos ten neminimos, bet kalbama būtent apie chartijas (skirtingai nuo pavasarį priimtos EP rezoliucijos).

Lenkijos 2021 – 2130 m. lygių galimybių strategija. Rengiama valdančiųjų šiuo metu, labai sunkiomis sąlygomis. Kalbant apie lygias galimybes, kol kas Lietuvoje yra formuojamas gana atsargus diskursas, kaip kova su lyčių stereotipais buityje ir darbe, juos suprantant kaip mechaninį buities darbų pasidalinimą tarp vyro ir moters, privalomas tėvystės atostogas ir pan. Bet prie dabartinės valdžios greit iškils į paviršių dauk radikalesnė lygių galimybių idėja.

Į naują LGĮ projektą jau įtraukta nediskriminacijos dėl lyties tapatybės nuostata, o naujasis Žmogaus teisių komiteto pirmininkas – atėjęs iš Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos – prisistatydamas kalbėjo apie įvairovės (diversity) politiką, kuri reiškia ne ką kita kaip išimtinių seksualinių mažumų teisių gynimą, lyčių daugio propagavimą.

Lenkiška programa akcentuoja šeimos (ypač daugiavaikės) galimybes gauti lygiavertę valstybės apsaugą ir paramą, yra orientuota į santuokos ir motinystės instituto stiprinimą. Programa jau susilaukė kairiųjų ir liberalų statytinio į Piliečių teisių kontrolieriaus postą – Adamo Bodnaro – kritikos, kaip skirianti pernelyg mažą dėmesį homoseksualių asmenų diskriminacijai.

Dėl visų šių priežasčių aš meldžiuosi už Lenkiją. Gal ir jūsų maldoje atsiras intencija už tyliąją Lenkiją, už mūsų tikėjimo brolius ir seseris.

MeldziuosiUzLenkija
Iliustracija:

Kamila Rozenek iniciatyva melstis už Lenkijos vyskupus Lenkijos katedrose.