Ramūnas Aušrotas. Autorius neskiria celibato klausimo nuo pedofilijos

Povilas Aleksandravičius publikacijoje „ Seksualiniai skandalai Bažnyčioje. Kodėl?„, daro saliamonišką išvadą, esą „nei malda, nei troškimas praktikuoti dorybes, nei gražūs santykiai su kitais žmonėmis nepadės, kol žmogų bus persmelkusi kokia nors jo asmens struktūrą darkanti problema. Katalikų kunigų atveju, ši problema yra priverstinis celibatas”.

Ramūnas Aušrotas

Tai kad liaudies sąmonėje celibato panaikinimas yra panacėja nuo visų ligų, galima nesistebėti. Tai sena, sovietmetyje nukalta propagandinė klišė. Kaip ir jos laikymas viduramžiais suformuotu imperatyvu.*

Tačiau labai abejotina, kad autorius neskiria celibato klausimo nuo pedofilijos (kaip ir renkasi nematyti dominuojančios pedofilijos sąsajos su homoseksalumu). Juk celibato panaikinimas nelegalizuotų homoseksualių ryšių, nei apsaugotų nuo pedofilijos. Spėju, nekomunikuota autoriaus mintis yra gilesnė: per celibato kritiką paklibinti Bažnyčioje esantį homoseksualių asmenų skaistumo reikalavimą.

Autoriaus manevrui apibrėžti tinka šį citata iš Tikėjimo ir mokslo kongregacijos Laiško Katalikų Bažnyčios vyskupams dėl homoseksualių asmenų pastoracijos” Homosexualitatis problema”, 1986:

„Pačioje Bažnyčioje yra susiformavusi tendencija, kurią sudaro įvairiai pasivadinusios spaudimo grupės. Taip siekiama sudaryti įspūdį, kad yra atstovauja visiems homoseksualams katalikams. Tačiau jos šalininkai daugiausiai yra tie asmenys, kurie arba ignoruoja Bažnyčios mokymą, arba siekia kaip nors jį griauti. Taip po katalikiškumo ženklu stengiamasi suburti tuos homoseksualus, kurie neketina atsisakyti savo homoseksualaus elgesio. Viena iš naudojamų taktikų yra pareiškimai protestuojančiu tonu, esą bet kuri homoseksualių žmonių, jų veiklos ar gyvenimo būdo kritika arba išlygos paprasčiausiai yra įvairios neteisėtos diskriminacijos formos.” (9 p.)

Na, o mintis, kad pašaukimų krizė yra dėl to, kad į seminarijas nestoja homoseksualūs asmenys ir pedofilai, išties verta Metų atradimo. Pasirodo Afrikoje, kur dar netrūksta pašaukimų, vis dar daug homoseksualų (ir pedofilų) stoja į kunigus. Su socialiniu statusu tai nieko bendro neturi.

Galvoju, kad kaip tik reikia kuo daugiau priimti, ir pašaukimų krizė bus išspręsta…
_____
* Reiklavimas klerui susilaikyti nuo santuokinių ryšių priimtas dar 306 m. Elviros sinodo metu, tačiau kanonų teisės dalimi tapo tik po II Laterano susirinkimo (1139)

Nuo redakcijos. Ta proga supažindiname šia tema besidominčius skaitytojus su portale fsspx.lt  paskelbta publikacija „Celibatas”

CELIBATAS

Vis dažniau pasigirsta balsų, kad vedusiems vyrams išimties tvarka būtų suteikti kunigystės šventimai. Daugelis supranta, kad ši „išimtis“ greitai taps taisykle ir katalikų kunigai greitai niekuo nebesiskirs nuo protestantų pastorių. Šiame straipsnyje atsakoma į pagrindinius mitus apie celibatą.

Priekaištas: Romos Katalikų bažnyčia draudžia savo kunigams vesti. Tai neteisinga! Tai suvaržo kunigus. Be to, nerealizuojant savo seksualumo galima susirgti. Celibatas verčia kunigus veidmainiauti, nes kiekvienam žmogui reikia fizinio artimumo (kurį vyrui suteikia žmona arba draugė). Be to, nevedę kunigai, neturėdami patirties, negali suprasti šeimos problemų. Panaikinus celibatą išsispręstų ir kunigų trūkumo klausimas… Argi ne taip?

Pamėginkime į šiuos priekaištus atsakyti išsamiau.

Celibatas trukdo laimingam gyvenimui.

Atsakymas: Jei žmogus nori išlikti sveikas, jam reikalingas meilės ryšys su kitu. Be meilės žmogus nuvysta kaip gėlė be vandens. Tačiau celibatas bus suprantamas visiškai klaidingai, jei į jį bus žiūrima kaip į draudimą mylėti, kaip į gyvenimą be meilės, kaip į įstatymo įsakytą artimų santykių ir draugystės išsižadėjimą. Kaip vyras myli savo žmoną ir visas jai atsiduoda, taip ir nevedęs kunigas myli ir gyvena vien tik Kristui. Kunigo meilė Išganytojui nėra menkesnė už sutuoktinių tarpusavio meilę, priešingai, ji gali būti stipresnė ir intensyvesnė. Mat santuokoje žmogus turi tam tikra prasme „padalyti“ savo meilę ‒ tarp sutuoktinio ir Dievo, o nevedęs kunigas gali mylėti vien tik Kristų. („Aš norėčiau, kad jūs gyventumėte be rūpesčių. Nesusituokęs rūpinasi Viešpaties reikalais ir trokšta patikti Viešpačiui. O susituokęs rūpinasi šio pasaulio reikalais, stengiasi patikti žmonai ir yra pasidalijęs.“ ‒ 1 Kor 7, 32‒34).

Celibatas skatina vaikų išnaudojimą.

Atsakymas: Vokiečių kriminologas Christianas Pfeifferis į šį priekaištą atsako taip: „Mes, kaip mokslininkai, į šį klausimą žiūrime kitaip, nes pedofilu paprastai tampama gana anksti: sulaukus 15 ar 16 metų. Tačiau įžadą gyventi skaisčiai kunigas duoda būdamas 25 ar 30 metų. Taigi pedofilija yra susijusi su seksualine tapatybe, o ne su pašaukimu. Beje, pedofilijos atvejų Bažnyčioje pasitaiko ne dažniau nei kitose bendruomenėse, mokyklose ar apskritai visuomenėje.

Celibatas yra nesveikas.

Atsakymas: Žinoma, kiekvienas sveikas žmogus turi seksualinių polinkių. Taip pat kunigas. Neteisingas šių polinkių numalšinimas gali turėti neigiamų pasekmių. Tačiau tiesa ir tai, kad savo kūniškus instinktus galime nukreipti aukštesnių tikslų link. Kas gi nėra kada nors taip įsitraukęs į knygą, filmą ar sporto rungtynes, kad užmiršo net valgyti? Ar tai, kad tuo momentu „nerealizavome“ savo maitinimosi instinkto, kaip nors mus traumavo? Ko gero, ne. Lygiai taip yra ir su kunigo lytiškumu. Čia kalbama ne tiek apie negatyvų instinkto užgniaužimą, kiek apie pozityvų visų savo jėgų nukreipimą į aukštesnį tikslą ‒ į Dievo meilę.

Prieštaravimas: Tačiau ar tikrovė neatrodo visiškai kitaip? Argi nėra daug kunigų, kurie celibatą išgyvena kaip kažką negatyvaus?

Atsakymas: Peilis yra labai naudingas dalykas ‒ bet tik tada, kai su juo elgiamės atsargiai, antraip jis gali tapti pavojingas. Panašiai ir celibatas: jeigu su juo elgiamasi „atsargiai“, t. y. jei kunigas puoselėja meilės ryšį su Kristumi ir Jam skiria pagrindinę vietą savo gyvenime, celibatas reikš tikrą turtą. Priešingu atveju, jis, žinoma, gali tapti našta. Galimas piktnaudžiavimas geru dalyku nėra argumentas prieš tą dalyką. Antraip valstybė turėtų uždrausti važinėti automobiliais, nes daug jų sukelia avarijas.

Celibatas sukelia neurozes.

Atsakymas: Skaistybė nei pati yra neurozė, nei į ją veda. Tai yra laisvai pasirinktas gyvenimo būdas. Lytiškumas nėra užgniaužiamas, tik suvaldomas. Net Sigmundas Freudas sakė, kad instinktus galima sublimuoti (sukilninti) aukštesniam tikslui.

Celibatas prieštarauja žmogaus prigimčiai.

Atsakymas: Negalima visada pasiduoti savo aistroms bei instinktams ‒ dažnai juos įmanoma ir būtina suvaldyti. Visada sekti savo geismais, kaip gyvulys seka instinktais, kaip tik yra nežmoniška. Skirtingai nuo gyvūnų, žmogus turi protą, leidžiantį jam elgtis atsakingai. Jei celibato laikytis būtų neįmanoma, neįmanoma būtų laikytis ir santuokinės ištikimybės, nes ji reikalauja kartkartėmis (kai kuriais atvejais ‒ dažnai) susilaikyti ir save nugalėti.

Celibatas yra viduramžių išradimas.

Atsakymas: Netiesa. Jau Elviros sinode (apie 300 m.) celibatas minimas kaip privalomas kunigams. O anksčiau? Ar šios taisyklės nemokė pats Jėzus? Nors tiesa, kad, pavyzdžiui, Petras iš pradžių buvo vedęs (Mk 1, 30 minima jo „uošvė“), bet atidžiai skaitant Bibliją peršasi išvada, jog mokiniai, kurie prieš tai buvo vedę, po savo pašaukimo į apaštalų tarnystę turėjo išsižadėti vedybinio gyvenimo. Jėzus pažada apaštalams didžiulį atlygį už tai, kad jie dėl Jo paliko „namus ar žmoną, ar brolius, ar gimdytojus, ar vaikus“ (Lk 18, 29; Mt 19, 29). Kitoje vietoje Petras visų apaštalų vardu patvirtina: „Štai mes viską palikome ir sekame paskui tave.“ (Mt 19, 27) Apskritai, po Jėzaus įžengimo į dangų, misionieriška apaštalų veikla būtų buvusi nesuderinama su šeiminiu gyvenimu. Sunku įsivaizduoti, kad apaštalai būtų buvę aplaidūs tėvai.

Prieštaravimas: Paulius rašo, kad kunigai būtų „tik kartą vedę“ (1 Tim 3, 2; 12). Taigi kunigai anuomet gyveno santuokoje.

Atsakymas: Iš tikrųjų, apaštalas Paulius, vardydamas vyskupo savybes, pamini, kad šie būtų „tik kartą vedę“ (1 Tim 3, 2). Tai jis taiko ir diakonams (1 Tim 3, 12) bei kunigams (Tit 1, 6). Tačiau šis argumentas yra ne prieš, o už celibatą. Paulius pabrėžia, kad vyskupu, kunigu ar diakonu gali tapti tik tas, kuris vedęs tik vieną kartą. Jis turi galvoje ne tai, kad jie toliau gali gyventi santuokoje, bet kad antrą kartą vedęs vyras netinka gyventi susilaikymo gyvenimą. Kas po savo pirmosios žmonos mirties dar jaučia naujos santuokos poreikį, tas atrodo neturįs pašaukimo gyventi celibate. Taigi susilaikymas čia iškeliamas kaip kunigystės sąlyga. Kitaip šie apaštalo žodžiai neturi jokios prasmės, nes jei dvasininkas gali toliau gyventi santuokoje, tai antroji santuoka neturėtų būti kliūtis šventimams.

Įdomią nuorodą šiuo klausimu randame Pirmajame laiške korintiečiams (9, 5). Šv. Paulius, kalbėdamas apie savo misijas, rašo: „Ar mes neturime teisės vedžiotis su savim tikėjimo seserį, kaip ir kiti apaštalai ir Viešpaties broliai bei Kefas?“ (vertimas Česlovo Kavaliausko) Ar tai reiškia, kad Petras kartu su savo žmona skelbė Evangeliją? Bet juk evangelijose rašoma, kad jis paliko žmoną tapdamas Jėzaus mokiniu! Graikų originale randame žodžius „adelphe gynaika“ ‒ „seseriška žmona“ arba „žmona, kaip sesuo“. Lygiai taip pat šios moterys vadinamos ir lotyniškoje Vulgatoje („mulierem sororem“). Argi taip būtų vadinamos įprastos žmonos? Greičiau čia nurodoma, kad tie apaštalai, kurie iki savo pašaukimo buvo jau vedę, vėliau su savo žmonomis gyveno kaip brolis su seseria. „Gynaika“ ir „mulier“ taip pat gali reikšti apskritai moterį, o „adelphe“ ir „soror“ ‒ tikėjimo seserį. Taigi šią vietą pagrįstai galima aiškinti ir taip, kad kartais apaštalus, kaip ir Jėzų, lydėdavo jų mokinės, kurios jiems visokeriopai padėdavo ir patarnaudavo.

Bažnyčios Tėvų liudijimas. Tokį Šv. Rašto aiškinimą patvirtina šv. Epifanijus iš Salamio (315–403):

„Geriausia, jei kunigais taptų visiškai skaistūs vyrai, o jei ne ‒ tada vienuoliai; tačiau jei ir vienuolių pritrūktų šioms pareigoms, kunigai turi būti išrenkami iš tų, kurie susilaiko nuo savo žmonų arba paprasčiausiai iš tų, kurie buvo vedę, bet dabar yra našliai.“ (Expositio Fidei, 21; PG 42, 824.)

Žinoma, būta piktnaudžiavimų. Šv. Epifanijus kitame laiške skundžiasi, kad šios taisyklės kai kur nebesilaikoma:

„Kai kuriose vietose kunigai, diakonai ir subdiakonai vis dar pradeda vaikus. Aš atsakau, kad tai vyksta ne pagal taisykles, o dėl žmonių aplaidumo.“ (Adversus Haereses, 54, 9; PG 41, 1024.)

Taigi jau pirmaisiais amžiais beveik visur galiojo taisyklė kunigams laikytis celibato.

Panaikinus privalomą celibatą Bažnyčia turėtų užtektinai kunigų.

Atsakymas: Norint atsakyti į šį argumentą užtenka pažvelgti į protestantų bažnyčias. Jų pastoriai gali tuoktis, tačiau dvasinių ganytojų trūkumas pas juos dar didesnis nei Katalikų Bažnyčioje.

Vis tiek daugelis kunigų nesilaiko celibato įžadų, taigi jį reikia panaikinti

Atsakymas: Pagal tą pačią logiką reikėtų panaikinti ir santuoką, nes apie pusę santuokų išyra. Beje, popiežius Benediktas XVI įžvelgė ryšį tarp celibato krizės ir santuokos krizės. Vis dėlto daug kunigų, ištikimai besilaikančių celibato, įrodo, jog tai įmanoma.

Dievas sukūrė seksualumą kaip kažką gero. Atmesti jį reiškia paniekinti Dievo dovaną.

Atsakymas: Žinoma, seksualumas yra kai kas gero (jeigu juo naudojamasi pagal Dievo nustatytą tvarką), antraip Dievas jo nebūtų sukūręs. Jei kas nors atsisakytų tuoktis todėl, kad santuokinius santykius laiko iš esmės blogais, elgtųsi nekatalikiškai. Tačiau galima atsižadėti ko nors gero ir gražaus norint daugiau laisvės siekti kai ko aukštesnio. Šitaip kunigas išsižada santuokinės laimės, kad, tobuliau atsidavęs Kristui, siektų aukštesnės laimės. Todėl santuokos išsižadėjimas tik tada būna vertingas, kai jis įvykdomas iš meilės kai kam Aukštesniam ‒ Dievui. Bažnyčia kategoriškai atmeta celibatą tokių žmonių, kurie atsisako vedybų iš egoizmo, nenorėdami su kitu žmogumi dalytis savo turtu ar rūpintis vaikais.

Seksualumą galima palyginti su kalnų upeliu. Upelis pagražina kraštovaizdį, tiekia aplinkiniams geriamąjį vandenį. Vėliau jis įteka į upę, kuria plaukioja laivai, o ši galiausiai įteka į jūrą. Tai santuokos įvaizdis. Tačiau upelį galima ir užtvenkti. Tada susikaupęs vanduo drėkins ir aprūpins visą kraštą.

Jokio žmogaus negalima versti laikytis celibato

Atsakymas: Teisingai. Tą patį sako ir Bažnyčia. Niekas neverčiamas tapti kunigu. Tačiau jei kas nori tapti Bažnyčios dvasininku, privalo priimti jos „žaidimo taisykles“. Ar kas nors prieštarauja elitinei futbolo komandai, jeigu ji visiems savo žaidėjams be išimties draudžia rūkyti? Ar kas nors sako: „Jokio žmogaus negalima versti mesti rūkyti“? (Šis pavyzdys nereiškia, kad santuoka yra nesveika.)

Galima į šį dalyką pažvelgti ir iš kitos pusės: ar žmogus tinka kunigo pašaukimui, t. y. šiam ypatingam ryšiui su Dievu, jeigu jis nėra pasirengęs dėl šio pašaukimo išsižadėti santuokinės laimės?

Jau nekalbant apie tai, kad kunigas savo priedermes bendruomenei atliks daug geriau, jeigu jo papildomai neslėgs atsakomybė už savo šeimą. Tik šitaip jis bus „prieinamas“ dieną ir naktį ‒ tai irgi įeina į jo aukštas pareigas.

Vedęs kunigas daug geriau suprastų sutuoktinių problemas

Ar tikrai? Ar krepšinio komentatoriumi gali dirbti tik patyręs žaidėjas, kuris tūkstančius kartų pats buvo išbėgęs į aikštelę? O gal kaip tik mums mielesnis bus reporteris, kuris entuziastingai yra komentavęs daugybę varžybų, nors pats niekada nėra žaidęs profesionaliu lygiu?

Tiesa, kad kunigas neturi šeiminio gyvenimo patirties (neskaitant vaikystės). Bet ar tai reiškia, kad jis nesupranta sutuoktinių problemų? Galbūt jis apie jas dar geriau nusimano, nes yra susipažinęs ne su vienos šeimos, o su šimtų šeimų gyvenimu. Kuriuo gydytoju labiau pasitikėtume: ar žmogumi, prasirgusiu daugybe ligų, ar tuo, kuris studijavo mediciną ir yra sukaupęs daug patirties gydydamas kitus pacientus?

Kodėl Bažnyčia tiesiog negali panaikinti celibato?

Nes Bažnyčia nėra kokia nors visuomeninė organizacija, kovojanti už geresnį pasaulį. Ji nėra vien pasaulietinis dalykas, kurį būtų galima matuoti žmogišku matu. Ji yra, kaip sako šv. Paulius, mistinis Kristaus Kūnas. Jos negalima suvokti mąstant vien žmogiškomis kategorijomis. Ji remiasi tuo, ką pats Jėzus Kristus šiuo klausimu yra pasakęs.

O jo žodžiai yra užrašyti Mato, Morkaus ir Luko evangelijose. Pavyzdžiui:

„Ir kiekvienas, kas paliko namus, brolius, seseris, tėvą, motiną, vaikus, dirvas dėl manęs, gaus šimteriopai ir paveldės amžinąjį gyvenimą.“ (Mt 19, 29)

„Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris dėl manęs ir dėl Evangelijos paliktų namus, ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus ir kuris jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų (kartu su persekiojimais) ir būsimajame pasaulyje – amžinojo gyvenimo.“ (Mk 10, 29)

„Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, dėl Dievo karalystės palikusio namus ar žmoną, ar brolius, ar gimdytojus, ar vaikus, kuris jau šiuo metu negautų nepalyginti daugiau, o būsimajame pasaulyje – amžinojo gyvenimo.“ (Lk 18, 29)

Jėzus šiuos žodžius skiria ne Jo besiklausančiai miniai, o tiems, kuriuos Jis pasiųs skelbti Jo Evangeliją ir Dievo Karalystės atėjimą. Šios misijos įgyvendinimui būtina atsikratyti visų žemiškų, žmogiškų ryšių. Kadangi tai reiškia radikalų savaime suprantamų dalykų atsižadėjimą, Jėzus jiems už tai pažada didžiulį atlygį.

Šis įsakymas visko išsižadėti galiojo tik apaštalinių kelionių laikotarpiui, vėliau apaštalai grįžo į savo šeimas.

Atsakymas: Ne, apie tai nėra jokių užuominų. Priešingai, Tradicija byloja, kad visi apaštalai mirė savo misijų metu. Apskritai evangelijose Jėzus, žadėdamas amžinąjį gyvenimą, apie pasaulietinių ryšių atsisakymą kalba kaip apie galutinį, neatšaukiamą sprendimą. O kadangi evangelijos buvo parašytos 40‒70 mūsų eros metais, jų autoriai būtų patys parodę save iš blogosios pusės, jei būtų įdėję Kristui į lūpas žodžius, kurių neatitinka jų pačių gyvenimas. Taigi Jėzus reikalauja, kad tie, kuriuos Jis pašaukia dalyvauti Jo misijoje, taptų į Jį panašūs ir savo gyvenimo būdu.

Be to, galime prisiminti, kaip šv. Paulius primygtinai pataria Bažnyčios tarnams nevesti arba bent jau susilaikyti nuo vedybinių santykių:

„Sakau jums, broliai: laikas trumpas! Belieka tiems, kurie turi žmonas, gyventi, tarsi jų neturėtų. <…> Nesusituokęs rūpinasi Viešpaties reikalais ir trokšta patikti Viešpačiui. O susituokęs rūpinasi šio pasaulio reikalais, stengiasi patikti žmonai.“ (1 Kor 7, 29‒34)

Iš konteksto aišku, kad šiuos žodžius Apaštalas skiria ypač vyskupams ir kunigams. Apskritai jis pats gyveno pagal šį idealą ir patarė jį kitiems: „Aš norėčiau, kad visi žmonės būtų tokie kaip aš.“

Kas kalba celibato naudai?

Jėzus Kristus, kuriuo kunigas nori tobulai sekti, pats buvo nevedęs.

Kas nori visiškai ir įtikinamai sekti Kristumi, stengiasi mėgdžioti ir Jo gyvenimo būdą. Kunigas savo kūną pašvenčia Dievo tarnybai. Jis perteikia kitiems ne žmogišką meilę, o Dievo meilę. Tai yra celibato esmė.

Visa kunigo meilė turi priklausyti Dievui ir Bažnyčiai

„Bažnyčia, ši Jėzaus Kristaus nuotaka, nori, kad kunigas ją mylėtų taip atsidavusiai ir išskirtinai, kaip ją mylėjo jos Galva ir Sužadėtinis Jėzus Kristus.“ (Pop. Jonas Paulius II, Apaštališkasis paraginimas „Pastores dabo vobis“) Santuokinės meilės išsižadėjimas skatina ir padeda ieškoti pasitenkinimo Dievu. Celibatas yra ištikimybės Dievui įrodymas.

Celibatas sulaiko tuos, kurie neturi pašaukimo.

Šiam santuokinės laimės išsižadėjimui gali ryžtis tik tie, kurie myli Kristų, Jo Bažnyčią ir yra pasirengę dėl jų aukotis. Todėl celibatas yra labai naudinga kliūtis neturintiems pašaukimo. Kitaip daugelis siektų kunigystės vedini tuščių motyvų: dėl pastovios darbo vietos, dėl garbingos padėties visuomenėje, dėl geros algos (tai ypač aktualu Trečiojo pasaulio šalyse) ir t. t. Didesnę dalį tokių žmonių nuo kunigystės sulaiko būtent celibatas, o tai tik į gera Bažnyčiai ir tikintiesiems.

Celibatas įrodo, kad įmanoma suvaldyti savo aistras.

Celibatas veikia kaip padrąsinimas šiais moralinio nuosmukio laikais. Celibatas parodo, kad nesavanaudiška Kristaus meilė gali būti gyvenimą užpildanti ir motyvuojanti jėga. Kunigo žodžiai neįkvepia taip stipriai kaip jo gyvenimo pavyzdys, liudijantis, kad geismų suvaldymas ne susilpnina žmogų, o kaip tik sustiprina jo charakterį.

Kunigystės kilnumas reikalauja celibato.

Kunigystės pašaukimas yra toks aukštas, kad su juo susijusi tam tikra auka. Kas nieko nekainuoja, tas nieko ir nėra vertas. Beje, net ir pagoniškose religijose aukštos šventikų, žynių (vyrų ir moterų), dvasinių mokytojų pareigos reikalaudavo bent laikino kūniško susilaikymo.

Patirtis rodo, kad tikintieji mieliau eina išpažinties pas nevedusį kunigą.

Tai ypač matyti Rytų apeigų Bažnyčioje. Rytų Bažnyčios tikintieji vedusius kunigus vertina žemiau, nei kunigus iš vienuolių luomo. Jie mano, kad nevedęs kunigas tobuliau atspindi kunigo idealą, todėl juo labiau pasitiki per išpažintį.

Celibatas leidžia kunigui laisvai ir netrukdomai užsiimti tikinčiųjų sielovada.

Kaip kunigo, taip ir šeimos tėvo pareigos neretai pareikalauja visų vyro jėgų. Kaip būtų įmanoma tai suderinti?

Nevedusiems kunigams nekyla skyrybų pavojus, kuris gali suskaldyti bendruomenę.
Celibatas yra katalikų religijos antgamtiškumo įrodymas. Jokia kita religija nereikalauja iš savo tarnų visą gyvenimą likti skaistiems.

Gražų pavyzdį pateikia arkivysk. Lefebvre‘as: Viena Afrikos čiabuvių gentis niekaip negalėjo patikėti, kad vyras arba moteris gali išsaugoti skaistybę. Tačiau kai įsitikino, jog misionieriams pavyksta laikytis skaistaus gyvenimo, patikėjo šia jiems svetima religija. Vienas iš jų dėl šios priežasties netgi pats nusprendė tapti kunigu.

Celibatas istorijos bėgyje

33 m. Kristus, kaip aukščiausias Naujojo Testamento kunigas, gyveno skaisčiai.

90 m. Iš Biblijos matome, kad nors kai kur egzistavo paprotys įšventinti vedusius vyrus, jie likusį gyvenimą turėjo praleisti susilaikydami nuo lytinių santykių.

300 m. Elviros sinodas (Ispanija): „Mes sutinkame su visur paplitusiu įsakymu, draudžiančiu vyskupams, kunigams ir diakonams praktikuoti santuokinius santykius ir pradėti vaikus.“

325 m. Nikėjos Susirinkimas draudžia visiems klierikams savo namuose laikyti moteris, netgi ankstesnes žmonas. Išimtis taikoma tik artimoms giminaitėms.

385 m. Popiežius Siricijus laiške vyskupui Himerijui rašo: „Kunigai ir diakonai, po savo šventimų su žmonomis pradedantys vaikus, pažeidžia neatšaukiamą įstatymą, kuris riša dvasininkus nuo pat Bažnyčios pradžios.“

390 m. Kartaginos Susirinkimas: „Mes visi vieningai tvirtiname, kad visi, patarnaujantys prie altoriaus, turi susilaikyti nuo santuokinių santykių.“

595 m. Popiežius Grigalius Didysis patvirtina, kad dvasininkai Vakarų Bažnyčioje turi laikytis celibato.

1139 m. Laterano II Susirinkimas nusprendžia, kad aukštesniuosius šventimus gavęs asmuo negali sudaryti galiojančios santuokos. Jeigu jis veda, jo santuoka yra ne tik neteisėta, bet ir negaliojanti.

Kokią reikšmę celibatas turi Bažnyčios ateičiai?

Istorija liudija, kad kiekviena tikra Bažnyčios reforma kyla iš gilesnio tikėjimo pažinimo. Šitaip ir dabartinį skeptišką požiūrį į celibatą nugalės geresnis kunigystės esmės supratimas. Kuo aiškiau bus mokoma ir suprantama, kad Bažnyčios kunigystė nėra kokia nors bendruomenės pavedimu atliekama tarnybinė funkcija, o reiškia tai, jog kunigas dėl savo šventimų moko, vadovauja ir pašventina „in persona Christi“ (Kristaus asmenyje, kaip Kristaus atstovas), tuo labiau bus suvokiama, kad jis turi perimti ir Kristaus gyvenimo būdą. Šitaip suvokiama ir įgyvendinama kunigystė nauja jėga patrauks jaunimo elitą.

Apskritai celibatas, kaip ir skaistybės laikymasis dėl dangaus karalystės, sekuliariai pasaulėžiūrai visada bus nesuprantamas ir piktinantis. Pats Jėzus apie tai yra pasakęs: „Yra eunuchų, kurie patys save tokius padarė dėl dangaus karalystės. Kas pajėgia išmanyti, teišmano.“ (Mt 19, 12)