Liūdnai pagarsėjusi Stambulo konvencija numato pareigą valstybėms narėms kriminalizuoti visas smurto formas prieš moterį. Nesileisdamas į diskusijas apie tai ar tikrai BET KOKS netinkamas elgesys privalo būti kriminalizuotas (užtraukti teistumą ir su tuo susijusius apribojimus dirbti valstybės tarnyboje ir pan.) ir ar negalima taikyti KITOKIŲ poveikio priemonių (pvz. drausminių ar administracinių arba socialinio poveikio priemonių) pasidalinsiu mintimis apie Lietuvoje, sutinkamai su Stambulo konvencijos turiniu, ketinamą kriminalizuoti persekiojimą.
Stambulo konvencijos 34 str. numato, kad „Šalys privalo imtis reikiamų įstatyminių ar kitų priemonių užtikrinti, jog yra laikoma nusikaltimu tyčiniai pasikartojantys grasinimai kito asmens atžvilgiu, sukeliantys jam baimę ar keliantys grėsmę jo saugumui.”
Konvencijos aiškinamasis memorandumas sako, kad „Už psichologinį smurtą ir persekiojimą šalys GALI NUMATYTI TIK nebaudžiamojo pobūdžio sankcijas.”, t.y. pasinaudoti Konvencijos 78 str. 3 d. numatyta teise padaryti išlygą.
Šiuo metu yra registruotas Baudžiamojo kodekso papildymo 167(1) straipsniu įstatymo projektas, kuris numato baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą žmogaus persekiojimą. Jį teikia Žmogaus teisių komiteto nariai Viktorija Čmilytė-Nielsen, Valerijus Simulik ir Gediminas Vasiliauskas.
Įstatymo norma suformuluota taip:
„Tas, kas prieš aiškiai išreikštą žmogaus valią sistemingai persekiojo šį žmogų bandydamas susisiekti su juo tiesiogiai, per kitus asmenis, raštu ar elektroninių ryšių priemonėmis, padarė baudžiamąjį nusižengimą, yra baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu. „
Akivaizdu, kad netinkamu elgesiu negalės būti pripažinta vienkartinis veiksmas (skambutis, SMS, ar sekimas nuo durų iki durų), ir tai gerai. Tačiau neaišku kokiu būdu bus įrodinėjamas aiškios valios išreiškimo faktas ir kas jį turės įrodinėti (kokia forma išreikštas nukentėjusiojo pareiškimas bus laikomas pakankamas, kaip traktuojamas „aiškumo” elementas).
Ir neaišku, kodėl kriminalizuojamas „bandymas susisiekti”, kuris be kitų kvalifikuojančių kriterijų yra pernelyg platus. Juk bandyti susisiekti galima ir su mergina, kurią esi įsimylėjęs, kaip ir sekti iš paskos moterį, kuri tau krito į akį gatvėje (Beje, vienas bičiulis taip ir sutiko savo žmoną: pastebėjo gražią moterį knygyne ir sekė ją per visą Vilnių).
Konvencija siūlo (ne reikalauja) kriminalizuoti ne paprasčiausią bandymą susisiekti, bet tokį bandymą susisiekti, kuris susijęs su grasinimais nukentėjusiojo atžvilgiu, kurie „sukelia jam baimę ar kelia grėsmę jo saugumui”. Tai reiškia, veiksmus, kurie turi piktavališkumo argumentų ir yra tokio masto, kad sukelia tam tikras pasekmes (kurias reikia teisme įrodyti).
Pagal JAV Nacionalinio nusikaltimo aukų centro raportą (2002), persekiojimas yra apibrėžiamas kaip „bet koks nenorimas kontaktas tarp dviejų žmonių, kuris tiesiogiai ar netiesiogiai komunikuoja grasinimą arba sukelia aukai baimę”.
Tačiau praktikoje teisinis kvalifikavimas yra siauresnis, o šalių įstatymai labai skiriasi jo apibrėžtimi. O ir apibrėžti yra sudėtinga, nes reikia atskirti mano jau minėtus įsimylėjėlius nuo realių persekiotojų ir nuo tų, kurie serga vienos ar kitos formos liga. Pvz. praktikoje persekiotoju gali būti apšauktas žmogus, kuris turi klaidingą įsitikinimą, kad kitas asmuo jį myli (erotomanija), ar tas, kuris yra klaidingai įsitikinęs, kad tą žmogų reikia nuo ko nors apsaugoti ar išgelbėti. Akivaizdu, kad šie žmonės neturi būti persekiojami baudžiamojo kodekso. Trečia, statistika rodo, kad persekiojimo reiškinys dažniausiai pasitaiko tarp santykius nutraukiusių partnerių ir būna ypač intensyvus pirmą mėnesį po santykių nutrūkimo, o po to paprastai palikto asmens elgesys normalizuojasi. Manau, kad psichologija prieštarautų su jausmais susijusi elgesio kriminalizavimui. Elgesio, kurio asmuo negali taip jau laisvai ir lengvai valdyti. O ir socialiai yra neatsakinga kitai pusei įduoti ginklą, kurs gali lengvai iššauti.
Praktika rodo, kad kriminalizavus persekiojimą yra susiduriama su skundų lavina (pvz. 2002 m. kriminalizavus persekiojimą Australijoje, per metus buvo sulaukta virš 10 tūkstančių skundų). Platus persekiojimo apibrėžtis įtakoja neproporcingus statistinius rodiklius: pvz. 23 proc. australų nurodė esantys patyrę persekiojimą (potencialių bylų skaičių galite susiskaičiuoti patys).
Žodžiu, šio netinkamo elgesio kriminalizavimas yra nevienareikšmis ir kelia visokių klausimų (tarp jų ir socialinių).
Šiuo metu šio Baudžiamojo kodekso projekto svarstymas yra nukeliavęs į Teisės ir teisėtvarkos komitetą.
Kaip ten bebūtų, akivaizdu, kad stalkerių (angl. persekiotojas) laikai baigiasi…
