Ramūnas Aušrotas. Kai kuri žiniasklaida yra už SRTF klubo ribų

Seime kalamasi dėl  Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo, kuriuo siūloma Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą reorganizuoti į Žiniasklaidos rėmimo fondą, keičiant jo valdymo modelį ir Vadovybės apsaugos įstatymo naujos redakcijos, nuskambėjusios dėl pasiūlymo LR Seimo Pirmininko nelaikyti privalomai saugomu asmeniu. Abiem klausimais buvo prašytos ir gautos ekspertinės išvados.

Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo klausimu iš esmės svarbūs du tarpusavyje persipynę – nuosavybės teisės ir valdymo teisės – klausimai:
– ar valstybė turi būti vienintelė įstaigos, kuri skirsto valstybės pinigus žiniasklaidai savininkė, ir
– ar pati žiniasklaida turi pati sau skirstyti valstybės pinigus?

Pirmu atveju, kyla politinės įtakos žiniasklaidai darymo pavojus (pagal siūlomą modelį vietoj dabar esančių 20 SRTF dalininkų – žiniasklaidos NVO, atsiras vienas dalininkas (Kultūros ministerija), antru atveju – kartelinių susitarimų tarp paramą skirstančių i paramą gaunančių žiniasklaidos atstovų, t.y. elito klubo atsiradimo pavojus.

Labiausiai eskaluojamas (opozicijos) buvo pirmasis, antrojo grėsmė liko šešėlyje. Nors ji irgi svarbi. Pvz. ilgą laiką portalas bernardinai.lt , kurio publikacijos neabejotinai atitinka deramą lygį, buvo už šio klubo ribų, nes kritinė masė valdybos narių, atstovaujančių kitus žiniasklaidos organus, turėjo savo prioritetus. Tik prieš kelis metus bernardinai.lt pavyko patekti į šį klubą ir portalas momentaliai atsigavo.

Apie tai kalba ir nepriklausomo eksperto išvada:

„Veikiančio SRTF ir įstatymo projektu siūlomo ŽRF kolegialūs valdymo organai – tarybos, priimančios sprendimus dėl žiniasklaidos projektų finansavimo, sudėtyse daugumą sudaro žiniasklaidos organizacijų deleguoti atstovai. Tokiu būdu yra sudaromos sąlygos interesų konfliktui, kai paramos skirstytojai yra tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su paramos gavėjais.”

Tačiau, eksperto nuomone, ir nauja valdymo sistema turi trūkumų:

„Vertinant Įstatymo projekte siūlomų kolegialių organų, ŽRF tarybos ir senato, struktrūros tikslingumą, galima teigti, kad palyginti su SRTF struktūra yra siūlomas sudėtingesnis struktūrinis variantas, turintis potencialo apsunkinti ŽRF valdyseną ir tarybos formavimo procesą.”

Vadovybės apsaugos įstatymo nauja redakcija gal būtų praėjusi nepastebėta, jei pasiūlyme LR Seimo Pirmininko nelaikyti privalomai saugomu asmeniu. buvo įžiūrėtas valdančiųjų kerštas dabartiniam LR Seimo Pirmininkui.

Ekspertų buvo paprašyta įvertinti, ar Parlamento pirmininkas kitose valstybėse yra paprastai saugomas ir ar turėtų būti saugomas ir Lietuvoje. Be to, buvo iškeltas ir tokios tarnybos reikalingumo klausimas, teigiant, kad galima šią funkciją pavesti policijai ar privačiai samdomai firmai.Čia išvados dalis:

„Europos Sąjungoje vyraujančią šalių vadovybės apsaugos funkciją vykdo savarankiškos institucijos (policinio, žvalgybinio ar karinio pobūdžio), ir nėra nustatyto atvejo, kad ši funkcija būtų vykdoma civilinės ar privačios struktūros (įstaigos, įmonės). Įvairiose šalyse skirtingai nustatoma vadovybės apsaugos institucijos funkcijų apimtis. Pažymėtina, kad apsaugos subjektų ratas kai kuriose šalyse labai platus arba labai siauras, tačiau tik Danijoje, Estijoje, Liuksemburgo ir Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje Parlamento pirmininkas nesaugomas. Galima daryti išvadą, kad dažniausiai vadovybės apsaugos institucijos savo funkcijoms užtikrinti vykdo reikalingą žvalgybos funkciją, fizinę asmenų apsaugą, pastatų ir teritorijų apsaugą, svečių apsaugą.

Sprendžiant klausimą, susijusį su LR Seimo Pirmininko priskyrimu „vadovybės“ sąvokai, būtina žvelgti kompleksiškai vertinant Respublikos valdžių pasiskirstymą ir valdžių vadovų ne tik funkcijas ir teises, bet ir jų sąveikos klausimus.

Seimo Pirmininkas šaukia neeilines sesijas (Konstitucijos 64 str.), vadovauja posėdžiams (Konstitucijos 66 str.), pasirašo kitus Seimo priimtus aktus ir Seimo statutą (Konstitucijos 70 str.), LR Konstitucijos 89 str., kurio nuostatuose yra numatyta, kad tam tikrose situacijose Seimo Pirmininkas eina Lietuvos Respublikos vadovo pareigas (pagal LR Konstitucijos 77 str.), taip pat atvejuose, kai veikiantis Prezidentas išvyksta į užsienį – Seimo Pirmininkas jį pavaduoja. Seimo Pirmininkas kaip ir Respublikos Prezidentas turi teisę pateikti Konstitucinio teismo teisėjo kandidatūrą (Konstitucijos 7, 103 str.). Svarbiausius valstybės gynybos klausimus svarsto ir koordinuoja Valstybės gynimo taryba, į kurią įeina Respublikos Prezidentas, Ministras Pirmininkas, Seimo Pirmininkas, krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas (Konstitucijos 140 str.). Respublikos Prezidento veto atveju ar kitais atvejais įstatymus pasirašo Seimo Pirmininkas (Konstitucijos 71, 149 str.).

Paminėtos teisės suponuoja išvadą, kad nors Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas ir renkamas iš Seimo narių, tačiau jo įgaliojimai kaip nuolatiniai – įstatymų leidybos institucijos vadovo ir galimi laikinieji įgaliojimai, atsižvelgiant į tam tikras situacijas ir atvejus, vienareikšmiškai priskiria Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininką prie vadovybės.

Ankstesnis 2019-12-03 Seimo narės pasiūlymas, kuris yra nustatytas esamoje Projekto redakcijoje, yra siauras ir neatsižvelgia į Seimo Pirmininko statusą, funkcijas ir reikšmę teisinės ir demokratinės valstybės sampratoje.”