Istorinės atminties puoselėjimas yra vienas iš tautos tapatybės stiprinimo priemonių. Stipri tautinė tapatybė yra svarbi nacionaliniam saugumui, nes Lietuvą gins ne pasaulio pilietis, o savo krašto kalbą, tradicijas, papročius ir istoriją mylintis Lietuvos patriotas.
Todėl labai svarbu, kad tiek valstybiniu, tiek ir savivaldos lygmeniu būtų įgyvendinama politika, stiprinanti tautos tapatybę, ir ypač būtų palaikomos ir skatinamos tam skirtos piliečių iniciatyvos.
Todėl man tikrai nesuprantama, kodėl iniciatyva pastatyti paminklą Trakų rajone, netoli Grendavės, kur 1948 m. spalio 27 d. buvo įvykdyta sėkminga partizanų operacija ir sunaikinta sovietinių okupantų įgula, užstrigo Trakų savivaldybės biurokratiniuose koridoriuose. Kodėl asmeniui nebuvo laiku suteikta reikalinga informacija ir kodėl jis buvo siuntinėjamas iš institucijos į instituciją nepaaiškinant ką ir kaip reikėtų daryti. Kodėl artėjant jubiliejui nebuvo įmanoma prisiskambinti savivaldybės administracijos direktorei, o reikalingą informaciją reikėjo ištraukti.
Skandalinga yra tai kad iki pat 2014 metų čia stovėjo paminklas okupantams, kuris buvo nuimtas tik prasidėjus karui Ukrainoje spaudžiant vietinę valdžią iš viršaus. Kaip ir tai, kad nors Trakų rajono savivaldybė žinojo, kad artėja šios pergalės 75 metų jubiliejus, paminklo statymui vis nebuvo uždegama žalia šviesa.
Ir tik visuomenės spaudimas ir iniciatoriaus atkaklumas pralaužė ledus, ir paminklas vis dėlto bus.
Nesinori tikėti, kad tai kas vyko rodo Trakų valdžios raudoną prigimtį.
Paliksiu tai elementariam abejingumui.
Bet vis tiek liūdna.
GANA VERKSLENT BEI APSIMETINETI , zinoma raudona bolshevikine toji Traku savivaldybe